Veiksmo žmogus politikoje – tai kalbantis, visapusiškai komunikuojantis žmogus, nes tik čia “kalbėti – tai daryti”. Sekant šia logika, politikų kova su biurokratija, bedarbyste, ekonominių sunkumų įveikimas ir t.t. visų pirma yra “triukšmas” žiniasklaidoje.
Nesakau, kad problemos akcentavimas žiniasklaidoje neturi prasmės. Be abejo turi labai stiprią poveikio jėgą, leidžiančią spręsti vieną ar kitą problemą, atkreipiant į ją dėmesį, keičiant nuostatas. Tačiau pirmoje eilėje “triukšmas” žiniasklaidoje politikui sietinas su jo, kaip politiko, buvimu žmonių dėmesio akiratyje, jo teigiamo įvaizdžio stiprinimu viešojoje nuomonėje ir tuo pačiu atsakomybės dėl konkrečių sprendimų išvengimu.
Gal kam iš piliečių ir politikų ir kyla nostalgiškos mintys apie labiau intelektualizuotą ir mažiau teatralizuotą politiką, tačiau esant masinės informacijos sistemoms, dominuojant televizijai, kur konkreti informacija, faktai, žinios visada yra aukščiau už politiko mintis, jo gilus, išsamus pasisakymas, tampa informaciškai atpažinto dalyko apsunkinimu, laiko užtęsimu žvelgiant iš eilinio teležiūrovo ar radijo klausytojo pozicijų. Atmintyje vis tiek išliks tik emocinio įspūdžio – ženklo, pažyminčio politinį įvykį ar faktą, algoritmas.
Šiandien atsiranda ir nauja politiko funkcija – tarpininkaujant žiniasklaidai, teikti visuomenei naujus žodžius, veiksmus bei simbolines konsensuso nuostatas, pagal kurias turėtų funkcionuoti valstybinė mašina. Politika vis dažniau pavirsta į komunikaciją tarp valdančiųjų ir valdomųjų. Komunikacija dabar tai ne keitimasis informacija, žinių teikimas visuomenei bet, institucijų komunikacija vardan didesnio dėmesio, komunikacija, vardan gero balsavimo, komunikacija, tam, kad mus apsaugoti nuo „blogos“ įtakos ir t.t.
Ir didžiąja dalimi visi šie procesai vyksta televizinėje terpėje. Televizija galų gale atrodo kaip iliuzijos ir realybės racionalizavimo procesų elementas. Realybė dabar tampa daug inertiškesnė ir mažiau suprantama negu visiems įprastas televizinis gyvenimas, kur įvykis, bei vaizdų dinamika neleidžia žiūrovui atsipalaiduoti, ugdo jame nors ir paviršišką, tačiau žurnalistiškai aiškią ir suprantamą įvykių bei vaizdų supratimo logiką.
Galima konstatuoti, kad šiuolaikinė publika jau neteko vidinės laisvės atsisakyti žiūrėti TV, ji yra liguistai, refleksyviai pririšta prie televizijos. Televizijos žiūrėjimas tampa taip pat būtinu aktu, kaip miegas ar valgymas. Taigi, televizijos žiūrėjimas jau yra gyvybiškai būtinas šiuolaikinio žmogaus būties atributas. O “laisvas” programų pasirinkimas apribotas siauru teikiamų programų diapazonu ir dar siauresniu jų estetiniu, intelektualiniu bei moraliniu diapazonu. Gyvenimas su televizija žmogui leidžia pasijusti pilnaverte asmenybe, galinčia lygiavertiškai “komunikuoti” su žiniasklaida.
Štai tokia “televizinė demokratija”, tokiu būdu kuria „telepiliečius“, kuria realybę atitinkančią ribotų interesų kontūrus. Mąstymas dabar suvedamas į žiniasklaidos dienotvarkės lygmenį. Taigi teležiūrovas jau negali nieko kito, kaip tik pažvelgti į kito (režisieriaus, operatoriaus, komentatoriaus) požiūri.
Tai savaip harmonizuoja daugelio gyvenimą, užpildo komunikacinę tuštumą, bei slopina vienatvės jausmą. Išėjimas į gatvę – pavirsta į konfliktišką susidūrimą su realybe – laužiančia stereotipus ir logikas įgytas per žiniasklaidą. Realybė reikalauja adekvatumo ir valios pastangų sprendimuose. Kitaip kalbant, televizijos žiūrovas nenori matyti realaus pasaulio, bet tik transformuoto pasaulio įvaizdį, deformuotą taip, kaip jam atrodo. Objektyviai žvelgiant, tai yra įvaizdis, kopija nuo realybės, tačiau subjektyviai tai jau piliečio pasirinkimas, jo noras turėti tokią aplinkos supratimo konstrukciją, kuri atitiktų jame išugdytus interesus, sustiprintų tokiu būdu jo asmeninių vertybių sistemą.
Susiformuoja keista realybes iliuzija, tikėjimas, kad pasaulis realus, kada jis transliuojamas. Bet žiūrovas nemano esąs visiškas “realybes”, jam transliuojamos per įvaizdžius kalinys. Kitu atveju, atsisakydamas nuo realybes ir paklusdamas bei pripažindamas žiniasklaidos transliuojamą “realybes” vaizdą ir praktiniame gyvenime susidurdamas su reiškiniais neatitinkančiais įvaizdžio jis ims manyti, kad realybė yra falsifikuota. Žiūrovas tiesiog negali pats praktiškai pažinti visko, tai kas nepasiekiama per asmeninę praktiką ima bauginti ir ekstrapoliuojama visam pasauliui. Pasaulis tampa įtartinas. Žiniasklaida išsprendžia šią psichologinę problemą be didelių sąnaudų – tereikia įsijungti televizorių.
