Už kelių tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos yra šalis, kurioje netyla patruliuojančių naikintuvų garsas, kur gatvėmis važinėjantys tankai ir automatais ginkluoti kareiviai jau yra tapę kasdienybe, o vietinių gyvenimus ir širdis pusiau perskyrė aštuonių metrų aukščio siena.
Palestiniečiai giedromis, besišypsančiomis akimis pasveikindami svetimšalį ir norėdami sužinoti apie jo religines nuostatas, užduoda klausimą: „Kas, tavo manymu, laiko dangų?“ Klystate, jei manote, kad į šį klausimą įmanomas tik vienas teisingas atsakymas, kuris paslaptingos kalbos ženklais užrašytas Korane...
„Tai vieta, kur tave pamilsta tokį, koks esi. Ir nesvarbu, kas laiko tavo dangų“, – šypteli ne kartą Palestinoje viešėjusi Gabrielė Tervidytė.
Nors naujienų reportažuose Palestina vaizduojama kaip nesibaigiančio karo zona, kur už kiekvieno kampo tyko teroristai mirtininkai, o po kiekvienu akmeniu padėta mina, čia gyvena žmonės, kasdien kuriantys ateitį sau ir savo vaikams savo valstybėje.
G. Tervidytė Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete baigė socialinio darbo studijas, vėliau Amsterdamo universitete studijavo socialinę politiką, o dabar yra aktyvi Palestinos nepriklausomybės rėmėja, sutikusi pasidalyti įspūdžiais ir mintimis apie šią šalį.
– Nors jau Korane buvo apžvelgtos moterų teisės, neretai ant islamo šalių krinta sudėtingos moterų socialinės padėties šešėlis. Kaip yra Palestinoje?
– Kaimelyje, kuriame gyvenau, yra apie 7 tūkst. žmonių, iš jų maždaug pusė – moterys. Visame kaime yra dvi moterys, kurios vaikšto apsirengusios burkomis, jas pažįsta visi. Didžioji dauguma moterų ryši tik skaras ir dėvi santūrius ilgus paltus. Universitete, į kurį suvažiuoja jaunimas iš viso Vakaro Kranto, yra apie 14 tūkst. studentų, didesnė jų dalis – merginos. Tarp dėstytojų – taip pat nemažai moterų.
Žinoma, kalbant apie kai kuriuos, kartais net žodžiais nereiškiamus dalykus ir kultūrinius niuansus, tam tikrų stereotipų esama. Sakoma, kad vietos moterims terūpi susirasti turtingą vyrą, kuris galėtų jas aprūpinti, ir gyventi gražiuose namuose. Tai man kelia šypseną, juk ir Europoje toks požiūris dažnai sutinkamas. Pati juokaudavau, kad atvykusi ieškoti skirtumų radau panašumų.
Nors oficialiai vyras Palestinoje gali turėti keturias žmonas, dabar labai retai visos žmonos gyvena kartu su vyru. Kur kas dažniau būna, kad vyras turi vieną žmoną, o jei jų santykiai nesiklijuoja, jis veda vėl. Pirmoji žmona lieka gyventi kaip jai patinka. Kadangi oficialių skyrybų beveik nebūna, tokia moteris negali ištekėti, bet ji ir jų vaikai yra materialiai išlaikoma savo vyro.
Kiek teko lankytis vietos valdžios ir viešosiose institucijoje – ministerijose, mokyklose, nė karto neteko pamatyti ar patirti, kad moteris būtų kaip nors žeminama ar į ją būtų nekreipiama dėmesio. Žinoma, yra bendravimo ypatumų, bet kur jų nėra?!
Yra ir itin religingų šeimų, kur vyrai nenori, kad jų moterys net kalbėtųsi su kitais stipriosios lyties atstovais, nebent tai privaloma darbo reikalais. Teko tokių atvejų matyti. Vyras labai rimtai paaiškina, kad jo žmona nekalba su kitais vyrais, nebent tai yra pardavėjai ar vaikų mokyklų personalas, vairuotojai, bet jokių draugų asmeninėje erdvėje.
Tiesa, būtina paminėti ir vieną radikalų skirtumą, palyginti su Vakarų visuomene. Šioje šalyje namuose vyrus valdo moterys. Maistas, namų tvarkymas, vaikų priežiūra, namų pinigai, svečiai – visa tai yra moters karalystė, o vyrai tai gerbia.
Žinoma, kavinėje sėdinčius pamatysite tik vyrus. Ir kaljaną viešumoje rūko tik vyrai, bet moterys puikiai žino, kur ir ką veikia jų sutuoktiniai.
– Ar egzistuoja motinos kultas?
– Taip, didžiausias įžeidimas vyrui yra išgirsti ką nors bloga apie savo motiną arba seserį. Tai taip natūralu, kad niekam nekyla klausimų, jog ką nors sakydamas šia tema iš tiesų dedi galvą po pjautuvu. Apie tai, kaip gerbiamos motinos, galima susidaryti vaizdą ir iš tam tikrų žodžių, vartojamų tik kalbant apie motinas.
– Kokie ženklai rodo, kad šalyje esama neramumų?
– Palestinoje visa gyvenimo tvarka yra persmelkta okupuotos valdžios režimo. Teritoriją juosia 8 metrų aukščio ir beveik 800 km ilgio siena, joje patruliuoja kareiviai su šarvuočiais, visur viešumoje daug įvairios simbolikos – ant sienų plakatai ir grafičiai už laisvą Palestiną.
Žvelgiant į teritoriją iš aukščiau, galima iš karto atskirti, kurie namai priklauso palestiniečiams, mat ant jų stogų yra juodos talpos vandeniui, o ant izraeliečių namų (t. y. Vakarų Krante esančiose nausėdijose, angl. settlements) tokių dalykų nėra – jų namuose visą parą būna vandens, jis naudojamas baseinams, vejoms laistyti ir kam tik norite, o palestiniečiams vanduo įjungiamas kartą per savaitę. Jei žmonės nespėja prisipildyti šių talpų, tada sveikas pražuvęs. Vanduo yra prabanga.
Čia galioja gausybė įvairių draudimų: negalima kasti savo šulinio, visur yra daug įvairių patikros punktų. 18-metis kareivukas, ginkluotas AK47 automatu, gali nuspręsti, kad nori praleidimo punktą uždaryti porai valandų, ir staiga tu negali laiku grįžti namo, atvykti į darbą, mokyklą, studijas – nusidriekia kilometrinės eilės.
Atrodytų, kad tavo gyvenimas yra nieko vertas. Tas trapumas puikiai atsispindi paprastose situacijose: gali paskirti draugui susitikimo vietą, bet tas susitikimas gali ir neįvykti dėl labai objektyvių priežasčių – tavęs nepraleis, tu neišvažiuosi ir pan. Tai tik keli momentai, jau nekalbu apie psichologinius trukdžius, išsivysčiusius per metų metus.
Kaimas, kuriame gyvenau, anksčiau buvo Jeruzalės priemiestis, o dabar tai atskira gyvenvietė, mat nuo miesto ji buvo atskirta siena, žmonės negalėjo eiti į darbus, mokyklas ar apsipirkti, tad ten turėjo atsirasti visa būtina industrija.
Labai norėdavau su draugais nuvykti į Jeruzalę, bet nė vienas draugas neturėjo leidimo pereiti į kitą sienos pusę. Jeruzalę pažinau viena, po to supratau, kad gal ir gerai, nes būdama viena, leisdavau sau drąsiau reaguoti į kareivius, diskriminaciją ir agresiją. Būdama su vietiniais draugais, bijodavau, kad vėliau jiems gali būti „atkeršyta“ už mano elgesį su kareiviais, tad privalėdavau būti nuolanki ir santūri okupacinei jėgai.
Kartą bendraudama su draugais pajuokavau, kad štai tuoj jums uždės tinklą virš Vakarų Kranto teritorijos – siena juk jau apjuosta. Ir niekam buvo nejuokinga, nes, kaip paskui sužinojau, prieš 15 metų visi juokavo, kad juos apjuos siena.
– Minėjote psichologinius niuansus – kokie jie?
Laikas pripažinti ir mums garsiai, to, beje, neslepia ir Izraelis, kad jų kareivių treniravimo politika vyksta dehumanizacijos principu – jau nuo darželio vaikams įrodinėjama, kad palestiniečiai yra arabai, o arabai yra ne žmonės. Įsivaizduokite: jei jaunas žmogus užauga su mintimi, kad arabas yra ne žmogus, tampa daug lengviau jį niekinti. Tuomet labai lengva senoliui liepti stovėti eilėje prie patikros punkto tris valandas, jį pastumti ar įžeisti... Gali pasirodyti, kad ši okupacija yra tik vaikščiojimas su ginklais ar važinėjimas tankais, bet iš tiesų yra net padarytos kiekvieno pastato šiluminės nuotraukos ir viskas labai sistemingai sėkmingai sekama, kreipiama ta linkme, kuria, patogiausia Izraeliui.
Net asmens dokumentai ten yra išduodami kitokie, jau nekalbant apie tai, kad net spalvos yra skirtingos. Priklausomai nuo to, kur „arabas“ gyvena – gali gauti žalią arba mėlyną asmens dokumentą. Mūsų asmens tapatybės kortelėse įrašomas vardas, pavardė ir asmens kodas, o Palestinoje žymima darbovietė ir gyvenamoji vieta. Šį dokumentą reikia ypač saugoti, nes gatvėje bet kada gali paprašyti jį parodyti.
Izraelio kariuomenė, jauni žmonės, kurie kankinami patys, nuo ankstyvos vaikystės sėjama baime ir neapykanta, o paskui jiems į rankas įduodamas ginklas ir sakoma, kad dabar jau jų eilė kankinti kitus. Yra įsikūrusi ne viena buvusių karių organizacija, kurios nariai atvirai prisipažįsta apie išgyventas psichologines traumas, kurios atsiranda kankinant palestiniečius.
Viena iš Izraelio politikos užmačių – kad žmonės išvažiuotų ir paliktų žemę. Kai nėra kitos išeities, tada geriausia „padirbėti“ su jaunimu ir palaikyti norą studijuoti užsienyje, parodyti galimybę jaunimui susikurti savo verslą ir pan. Jaunas žmogus skatinamas pasirūpinti savo materialine gerove, nes sukurti šeimą galima juk bet kur pasaulyje. Palestinoje neišduodami jokie statybų leidimai. Taip siekiama apriboti bet kokią plėtrą.
Jauni žmonės gali baigti studijas Vakarų Krante, bet viduje darbo nėra, o Vakarų Kranto diplomai Izraelyje nepripažįstami.
Norint išvykti į užsienį tenka gerokai pavargti, nes reikia gauti vizą, be to, išvykti įmanoma tik per Jordaniją. Vadinasi, žmogus, išvykdamas iš Vakarų Kranto, turi kirsti tris sienas – Vakarų Kranto, Izraelio, o už puskilometrio – Jordanijos. Kad galėtum kirsti Izraelio sieną, reikia turėti leidimą, bet net tuomet yra rizika, jog išvykti nepavyks. Viskas aiškinama saugumo priežastimis – „Due to security reasons“, yra populiariausia frazė.
Žmogų „dėl saugumo priežasčių“ gali pasodinti į kalėjimą ir oficialiai, o kaltinimų net nepateikti. Palestina yra vienintelė valstybė, kur visus nusikaltimus teisia Karo teismas. Prieš šį teismą stoja net vaikai.
– Kaip galima nuteisti vaiką?
– Paprastai jis suimamas, o nepateikus kaltinimo žmogus areštuotas gali būti net tris mėnesius. Areštą labai nesunkiai galima pratęsti net iki dvejų metų. Dažnai nutinka taip, kad nepilnametis kalinamas metus iki teisminio proceso. Jeigu vis dėlto pasiseka to teismo sulaukti anksčiau, dažniausiai kaltinimai nėra viešinami, tad advokatas net nežino nuo ko žmogų ginti. Tai daugiau parodija, o ne teismas, nes žmogui sakoma, kad jis kažką padarė, bet nieko negalima viešinti „dėl saugumo priežasčių“, ir štai taip paprastai nuteisiama pusei metų kalėjimo. Įkalinimo įstaigoje suėmimo metui šbūtas laikas neįskaitomas, tad nepilnametis gali dvejus metus praleisti įkalinimo įstaigoje, o paskui dar tiek, kiek bus nuteistas.
Vienas mano šešiolikmetis mokinys buvo neseniai paleistas iš kalėjimo, kuriame praleido dvejus metus. Į belangę paauglys pateko už tai, kad į tankus mėtė akmenis. Kai pamačiau jį gatvėje, netekau amo, nes atrodė, kad jauno žmogaus veide kaip stikle atsispindi visos gyvenimo traumos. Po metų man grįžus į Palestiną, jaunuolis buvo gydomas dėl labai sunkaus sužalojimo – jam į galvą pataikė dujų užtaisas, bet viskas baigėsi neblogai, nors tikėjomės blogiausio. Neseniai jį vėl suėmė, tiesą sakant, neaišku už ką. Dabar jis laukia kaltinimų. Be abejo, jis tai daro kalėjime. Ir vėl.
– Vadinasi, kalėjimai pilni nepilnamečių?
– Taip, tai labai jaunas kontingentas – jaunuoliai iki 25 metų. Yra net specialūs kalėjimai jaunuoliams. Itin garsiai nuskamba derybose tarp Izraelio ir Palestinos kartais vykstantys kalinių paleidimai. Tai akių dūmimas, mat kai kelis šimtus paleidžia, netrukus dar daugiau suima ir vėl įkalina. Šiuo metu kalinama apie 200 nepilnamečių ir jie yra tikrų tikriausi politiniai kaliniai.
Kartą vienas draugas kalbantis telefonu prasitarė, kad naktį gali būti suimtas, nes sklinda gandai, jog taip gali nutikti. Įsivaizduokite, kaip jau ir aš esu paveikta tokio absurdo, kad manęs tai nenustebino, patariau apsivilkti kuo daugiau drabužių, nes suimtieji yra žiauriai mušami, be to, naktys labai šaltos. Tai išgirdęs bičiulis ėmė juoktis į ragelį, kad pasakiau tą patį, ką ir jo mama. Įsivaizduokite, kaip taikliai ši situacija parodo, kiek normalizuoti yra nenormalūs veiksmai.
– Kas palaiko Palestinos žmonių vienybę?
– Istorija. Kai kuriuos žydus veda religiniai sumetimai, o palestiniečiai tokių jausmų nepuoselėja – jiems tai ne Pažadėtoji žemė, bet vieta, kur jie gyvena, jų namai. Palestiniečiai turi tvirtą etninį identitetą, o jei kas nors nori juos sumaišyti su jordaniečiais ar sirais, jie atkerta, kad Hitleris norėjo visą Vokietiją suvienyti ir padaryti visus vokiečiais, bet štai šiandien yra ir austrai, ir šveicarai. Šie žmonės turi labai tvirtą identitetą: mano seneliai ir tėvai čia gyveno, namų sienų storis siekia metrą, nejau tu manai, kad jį pasistačiau prieš dvidešimt metų; židinio, prie kurio vakare šildausi kojas, nestatė nei mano tėvas, nei mano senelis – tai kas jį statė? Geriausiu atveju prosenelis.
Dažnai sakoma, kad Izraelio ir Palestinos konfliktas labai sudėtingas ir pan. Žinoma, yra niuansų, tokių kaip pabėgėliai, kurių yra apie šešis milijonus visame pasaulyje, bet, apskritai kalbat, situacija labai paprasta – tai žemė, vanduo, teritorija, žmonės, ne religija, ne Siono kalnas ar Jordano slėnis, o kareiviai, okupacija, tankai...
