Taigi, šįsyk pokalbis su Edita apie tai, kodėl ji niekada neserga rudenine depresija ir kodėl jai niekada nebūna blogo oro. Taip pat apie nuolat niurzgančius ir viskuo nepatenkintus tautiečius ir labiausiai Lietuvai nusipelniusias raganas.
Edita Mildažytė (nuotr. LRT)
Elvyra Žvirblienė
Ko gero, esate ne tipinė lietuvė, Edita, nes lietuviams ruduo paprastai kelia tik depresiją.
Taip, taip (juokiasi)... Man ne kartą skambino žurnalistai ir klausė, kaip kovoju su rudenine depresija. Atvirai pasakius, po tokio klausimo man norisi duoti klausiančiajam per galvą. Kodėl? Dėl dviejų dalykų. Pirma,
nežinau dėl ko su ja reikia kovoti, o antra – jei jau ruduo kažkam atneša depresiją, vadinasi, tas kažkas neturi ką veikti. Patarčiau pasiimti karutį ir vežioti akmenis į kalną. Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Prisiekiu, kad depresija baigsis.
O jeigu rimtai? Nejaugi jūsų niekada neaplanko depresyvi nuotaika ir liūdesys be aiškios priežasties?
Jei nėra priežasties, dėl ko tada liūdėti? O gyvenime, aišku, kad būna visko. Ir liūdesio, ir nesėkmių ir pasiutimo be... priežasties (juokiasi). Bet kai man norisi parėkti, aš ir parėkiu, o nesiskundžiu visiems savo
bloga nuotaika, neniurzgiu. Štai ir šiandien, atsikėliau pikta. Pinigų trūksta, įmonę reikia išlaikyti, atlyginimus mokėti. Priežastis paburbuliuoti yra.
Ir aiški priežastis – ne ruduo ir ne blogas oras... Tačiau užuot burbuliavusi, susigalvojau projektą, kuris galėtų atnešti papildomų pajamų. Gyvenu lygiai taip pat, kaip gyvena visi kiti, bet vietoj to, kad verkčiau, sėdau į automobilį ir išvažiavau pažiūrėti, kaip atrodo rudeniškas miškas. Aišku, galėjau pasielgti ir kitaip – sušaukti susirinkimą, sugadinti žmonėms nuotaiką ir pasakyti, kad atlyginimai vėluos... Bet štai – jie nevėluos.
Apskritai, su metais man nebėra blogo oro. Bet koks oras patinka, svarbu tinkamai apsirengti. Užsidėti guminius batus, striukę, o ne stypčioti su aukštakulniais. Blogas oras būna tik tiems, kurie jaudinasi, kaip čia apsirengti išeinant į gatvę. O gal išeisiu ir, neduok Dieve, sutiksiu poną tobuląjį...
Šį rudenį jūsų profesiniame gyvenime atsirado permainų. Ėmėte vesti naują laidą „Europos vidury“. Kaip sekasi?
Manau, kad visai neblogai. Gvildename temas, kurios mane jau seniai domino, todėl turiu ką pasakyti. Iš tiesų norime, kad žmonės pamatytų Lietuvą kitataučių akimis, nes užsieniečiai važiuoja į mūsų kraštą, kuriasi, dirba, gauna tokius kaip mūsų atlyginimus. Ir gyvena. Aišku, skundžiasi, kad atlyginimai skurdūs, bet vis tiek gyvena. Iš Prancūzijos, iš Italijos, iš Amerikos atvykę. Pastaruoju metu Lietuvoje vyksta įdomūs procesai. Vieni atvyksta, kiti išvyksta, bet tie, kurie lieka – lieka su savo nuostatomis ir vertybėmis.
Manau, kad užtenka niurzgėti, bambėti. Juk gyvename Europos vidury, tai reiškia – Dievo ausy, o visą laiką niurzgame dėl blogo oro, laikome kojinėse 4,8 milijardus ir verkiame, kad neturime pinigų... Ne niurzgėti reikia, o pradėti kažką veikti. Man atrodo, kad mums visiems reikia sunkaus darbo, nes tik darbas atveda žmogų iki vertybinių dalykų. Lietuva šiandien skilusi ne tik socialiai, yra daugybė išlepusių žmonių.
Turime vieną trečdalį dykaduonių, kurie nei valstybei dirba, nei šeimai, nei žmonoms, nei vaikams, nei tėvams. Visiškai niekam. Tai – baisu. Socialiniai skyriai užkimšti, ligoninės užkimštos. Ar kas nors susimąsto, kam tose vietose teikiamos tokios paslaugos? Ką bandome išgelbėti? Iš tų ligoninių ir socialinių skyrių socialiai „nuskriaustieji“ išeina ir vėl gyvena kaip gyvenę: girtuokliauja, dykaduoniauja, kiti dar ir vagia... Taigi, mano nuomone, jeigu žmogus pats sąmoningai ieško mirties ir visiškai ignoruoja savo sveikatą, gal ir reikia leisti jam numirti...
Edita Mildažytė (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Ar laidoje kalbėsite tokiomis aštriomis temomis?
Bus ir daug lengvesnių temų. Tačiau šį kartą ašarų šluostytoja ir guodėja nebebūsiu. Laidos žiūrovai turės galimybę mane pamatyti kitu amplua. Iš tiesų gyvenime esu kritiška ir turiu savo nuomonę. Ir ta nuomonė nebūtinai sutampa su daugumos gyventojų. Šioje laidoje tai ir galiu, ir nebijau pademonstruoti. Kita vertus, teks susidurti su daug intelektualesniais pašnekovais. Ir man tai malonu. Meluočiau, jei sakyčiau, kad įdomiau bendrauti su keturias klases baigusiu „Bėdų turgaus“ laidos herojumi nei su aukštąjį
mokslą baigusiu.
O kaip spėjate? Dvi laidos turėtų atimti visą jūsų laiką...
Su „Bėdų turgumi“ darbo nėra jau tiek daug – čia puikiai dirba mano komanda. Tačiau aš užsiėmusi ne tik laidomis. Darau daugybę projektų, kurių žmonės nemato. Šalia laidų esu užsibrėžusi per metus padaryti po tris didelius projektus. Daug dirbu, bet, kaip matote, spėju. Manau, kad skundžiasi, kad nieko nespėja, tik tie, kurie netaupo laiko. Pati neleidžiu sau po tris valandas per dieną prapliurpti su drauge, nes žinau, kad per tą laiką galiu susirinkti man reikiamą informaciją. Jau seniai nežiūriu televizoriaus, nes nežinau, ką iš jo galėčiau emocine ir profesine prasme svarbaus pasisemti. Beje, ir kompiuteriu nesinaudoju – puikiai be jo apsieinu.
Žinote, kodėl darbas manęs niekada neerzina ir nenualina? Esu laiminga dėl to, kad mano veiklos sferos labai skirtingos. Kai man nusibosta daryti vieną, lengvai tai galiu pakeisti į kitą. Nusibosta skaityti, rašyti – einu į daržą, nusibosta darže knistis – einu virti. Nusibosta virti – einu su Mykolu pasišnekėti. O kai nusibosta šnekėtis su Mykolu, vėl einu skaityti (juokiasi). Tiesa, dar mane vis įsuka į visokius fejerverkus ir žaidimus. Štai trečiadienį Zitai Kelmickaitei – 60 metų. Tą dieną iš ryto ji dirba radijuje, kur veda savo laidą. Zitai paskambino radijo direktorė ir paprašė padaryti reklaminę laidą mano vedamai laidai „Europos vidury.“ Aišku, prisakė pakviesti ir mane, ir laidos prodiuserį Egmontą Bžeską. O iš tiesų jokios reklaminės laidos mums nereikia. Sumanėme pasveikinti Z. Kelmickaitę su jubiliejumi. Vietoj jos laidos, jubiliejinę Z. Kelmickaitės laidą teks vesti man. Susiorganizavome ir sukvietėme visą ją mylinčią kompaniją su gėlėmis, sveikinimais...
Zita – unikali. Priešų ji turi daugiau nei draugų ir pati tai žino, bet kad ji unikali, niekas nenuginčys. Taip pat unikalios yra ir Filomena Taunytė, šviesaus atminimo Eugenija Šimkūnaitė... Moterys – kurių paslapties neperprasi. Jos tarsi tos raganos. Lukštenk nelukštenus lyg svogūną, bet jų neišlukštensi, ne kiekvienam tiek duota – kuo daugiau lukšteni, tuo daugiau randi...
Edita Mildažytė (LRT nuotr.)
Man rodos, kad ir jus šitam raganų sąrašui galima priskirti...
Mane dar anksti prirašinėti. Supūsiu lyg morka maiše (kvatoja).
Edita, bet juk visi esame unikalūs. Kaip manote, kas trukdo atsiskleisti žmonių unikalumui?
Visi esame Dievo kūriniai, kiekvienas nešiojame po kibirkštį. Nežinau, kaip atsitinka, kas atsitinka, kad ją užpučiame. Ir tada pasidarome niurzgliai ir griovėjai. Man rodos, kad dažnai atsiskleisti neduoda tinginystė ir savęs gailėjimas. Kita vertus, žmonės bijo būti tokie, kokie norėtų. Pavyzdžiui, aš visiškai neskaitau komentarų internete. Žinau, kiek tai pavojinga, kai 100 žmonių sako vienaip, o du – kitaip. Tada nori nenori pradedi elgtis taip, kaip diktuoja šimtas, o ne tie du. Bet aš noriu elgtis taip, kaip man geriausia ir gyventi savo gyvenimą. Todėl ir nesidomiu, ką apie mane galvoja kiti.
Apie tokias moteris, kaip jūs, nuo seno Lietuvoje sakoma: ir prie krosnies, ir prie svečio... Sakykite, iš kur visa tai gavote?
Niekas iš niekur neatsiranda. Greičiausiai nepamąsto tie, kurie sako, kad neturėjo mokytojų ir iš šeimos nieko neatsinešė. Aš sakau, kad visų pirma, esu suvalkietė. O suvalkietės visos sveiko proto. Jos praktiškos, žino iš kur kojos dygsta. Mano močiutė nepaprastai gabi ir talentinga namų ūkiui. Senelis – priešingai, labai romantiškas. Galiu pridurti, kad vaikystėje mano bendravimo spektras buvo labai platus: turėjau tėvą, mamą, patėvį, įseseres... Ir, be abejo, dėl to mano pažinimo ratas tik prasiplėtė – nuo mažens turėjau galimybę pažinti visus santykius. Savo mamą tiksliausiai galėčiau apibūdinti vienu žodžiu – uraganas. Ji labai gabi. Jei būtų pasirinkusi menininkės profesiją, ko gero, būtų daug daugiau pasiekusi nei pasirinkusi mediciną. Jai taip pat siūlė muziką. Iš tiesų galėjo būti puiki operos dainininkė, nes turi viską: ir talentą, ir menininkės sielą, ir artistiškumą.
Turiu prisipažinti, kad mano mama daug artistiškesnė nei aš. Beje, ir tėvas buvo neeilinė asmenybė. Žinau, kad visos Kauno ponios dėl jo kraustėsi iš proto. Buvo labai savitas, įdomus. Ir dabar dar kartais medikų bendruomenėje atsitinka taip, kad man priėjus prie gydytojo padėkoti už išoperuotą vaiką, tas netikėtai pasako: „Jūsų tėvas man dėstė ir aš to niekada nepamiršiu.“ Lieka tos tėvų pėdos. O mes statome į jas savas ir matuojame...
Galite pasakyti, kas jums iš viso to tėvų ir protėvių bagažo labiausiai gyvenime pravertė, padėjo?
Mama mane išmokė negailėti savęs. Šiandien gyvenime tai labai padeda. Tai – viena svarbiausių šeimoje suformuotų vertybių. „Per daug savęs gaili“, – šie mamos žodžiai vaikystėje buvo kartojami kasdien, pradedant nuo to, kad su 37, 2 °C temperatūra jau bandydavau pasimuliuoti ir išsisukti nuo mokyklos. Ir taip kiekvienoje situacijoje... Beje, savo vaikų panašiais atvejais, kai jie labai nenori eiti į mokyklą, neverčiu. Šiuo klausimu esu minkštesnė (juokiasi).
Edita Mildažytė (nuotr. LRT)
O ką savo vaikams norite perduoti ar jau perdavėte?
Ką perdaviau, pamatysiu, kai būsiu sena. O šiandien galiu pasakyti tik tiek, kad man dėl savo vaikų nėra gėda. Kol kas apie juos girdžiu tik gerus atsiliepimus. Ir tai man malonu.
Ištuštėjo jūsų namai. Sūnus ir dukra studijuoja užsienyje. Naujas laikotarpis. Kaip jį priimate?
Laikotarpis labai savotiškas. Jei ir Mykolą (jauniausią sūnų) būtume išleidę, būtų dar daugiau pasikeitimų. Iš viso neįsivaizduoju tokio periodo, aišku, jis ateis. Matyt, tai bus tas metas, dėl kurio su Gintu ir susitikome. Periodas, skirtas ne bendroms problemoms spręsti, ne tempti vieną vežimą, o pateisinti vienas kito viltis...
Nors... jos jau pateisintos. Ir net su kaupu... Kalbant apie tą patį unikalumą, manau, kad žmogaus unikalumui iki galo atsiskleisti būtinos tam tikros sąlygos. Aš tai pavadinčiau – katalizatoriumi, nešėju. Štai insulinas – katalizatorius, nes turi energijos, kurios reikia gliukozę nunešti į žmogaus kraują.
Mano gyvenime tas katalizatorius, nešėjas buvo ir yra mano vyras. Visą gyvenimą turėjau jo beatodairišką tikėjimą ir palaikymą to, ką darau. „Tu daryk, tu gali, tu pasieksi, tau būtinai pasiseks...“ Man kartais net graudu pasidaro, kai pati žinau, kad esu 100 procentų neteisi, o Gintas vis tiek sako: „Taip, tu teisi.“ Dėl to suprantu didžiulius japoniško vaikų auklėjimo privalumus. Kai nuo trejų metų vaikui besąlygiškai sakoma: „Tu – teisus, tu – geras ir nuostabus.“ Patikėkite, tai tikrai užaugina žmogui „stuburą“. Ir „sparnus“...