pakeliui į balį

Balis mus pasitinka tamsus ir debesuotas. Paskutiniai metrai iki Balio. Štai! Atvykom! Šioje kelionėje išbandėme pačias įvairiausias transporto priemones. Skridome lėktuvais, važiavome įvairiausiais automobiliais, plaukėme laivais ir kateriais. Šiandien atėjo diena, kai gavome transporto priemonę, dėl kurios čia ir važiavome. Pagaliau galime laisvi neršti po visą salą. Laimingi vietos gyventojai išsipuošę pasitinka roko žvaigždę ir džiazo virtuozą Vytarą.

Apie tai, kaip vidury nakties lipome pažiūrėti žydrojo žiburėlio, o Vytaras įsidarbino fabrike. Mūsų paskutinis ugnikalnis - Ijen krateris. Į kelionės pabaigą kažkas kažkodėl sugalvojo, kad darbo dieną reikia pradėti naktį. Praeitą naktį kone visą prastypsojome prie Bromo kalno, o šią jau trinamės prie naujo ugnikalnio. Startas. Kartu su minia išprotėjusių turistų, skinamės kelią aukštyn. Iki viršūnės - apie tris kilometrus.

Šį kartą mes daug skraidome. Tokia šalis – lėktuvais greičiau, patogiau. Kita vertus – kitaip ir neįmanoma būtų patekti ten, kur šį kartą likimo užgaidų esame numetami. Gausybė salų. Viso per mėnesį – devyni ilgesni, mažesni skrydžiai. Kaip ir visur – vieni perlėkimai buvo trumpi ir malonūs, kiti vėluojantys, arba nervingi. Kaip tas, vakarykštis reisas, kuriuo atskridome atgal į Javos salą – į viduryje jos įsikūrusį Džogdžakartos miestą.

Pakeliui į Balį toliau tęsia savo nuotykius Indonezijoje: - Tau patinka mano BMW? - Patinka. Gražus egzempliorius. Retas. - Tikra tiesa. Galiu tau parduoti. Nebrangiai, tik dėl to, kad tu man patinki. Taip prasidėjo mano bendravimas su visiškai nepažįstamu žmogumi. Bet dialogo pradžia – gana klasikinis atvejis, sutinkamas bet kurioje rytų šalyje. Jei tik kažkas ten kažką kažkam parduoda.

Tana Toraja - toradžų žemė, vienas iš Indonezijai priklausančios Sulawesi salos regionų. Mus čia atviliojo unikalus šios vietos gyventojų požiūris į mirtį ir santykį su mirusiais. Nuostabiausia, kad daugiau kaip 90 procentų šio regiono gyventojų - uolūs krikščionys. Toradžų namai - vienas iš unikalių šios vietos reginių. Savo aukštai iškeltais stogais jie atkartoja laivus, kuriais, pasak legendos, neatmenamais laikais toradžai atplaukė į šią vietą.

Iš pradžių, siaurame kalnų kelyje, pasirodė dvi juodai apsirengusios moterys. Paskui dar būrelis. Kitas. Vis daugiau ir daugiau. Mes lėtai važiavome šalia. Tol, kol užstrigome dviejų sunkvežimių kamštyje. - Eikit toliau patys, bus greičiau. Vairuotojas buvo teisus. Nors skubėti neturėjome labai kur – šio didelio triukšmo ir žmonių sambūrio kaltininkė buvo mirusi jau daugiau, kaip keturis mėnesius.

Šiandien anksti ryte, kartu su mūsų naujaisiais bičiuliais iš galvų medžiotojų kaimo, išsiruošėme į džiungles mokytis tradicinės dajakų (čia taip tauta vadinasi) būdų. O medžioja jie naudodami savo tradicinius ginklus - orinius šautuvus ir užnuodytas strėles. Žinodami, kad praėjusi naktis buvo praleista turiningai bendraujant prie nemažo kiekio arako (vietinio samagono), nerimavome, kad puikieji medžiotojai džiunglių prieblandoje nesupainiotų Vytaro su kokiu triušiu ar koala.

Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius toliau keliauja ir dalina įspūdžiais bei išskirtiniais kadrais iš Borneo. „Garsas apie tai, kad du barzdoti gibonai blaškosi po Borneo ir savo išvaizda gąsdina niekuo dėtus žvėrelius, nuvilinijo toli už Tanjung Puting nacionalino parko ribų. Todėl šioje vietoje mus pasitiko griežtai - turime skubiai užsimaskuoti, kad būtume kuo panašesni į orangutanus. Teko vaikščioti taip. Pašaliniai čia įleidžiami labai retai. Turistai - niekada.

- Tu neklausei įdėmiai, ką tau sakė patyrę pedagogai. Todėl ir nepavyko. Ne plaučiais pūsk. Pilvu. Mano pastaba Vytarui nebuvo labai autoritetinga. Jo šūviui nuo taikinio nukrypus gerokai per aukštai ir per toli, manoji strėlė, jau po kelių akimirkų, švelniai atgulė net nepasiekusi iš lapų susukto kažkokio gumulo, kuris vietinių žmonių nuomone buvo visai panašus į mažą, tarp žolių pasislėpusį šerną. - Hm.. Kaip sakei? Pilvu pūst? Nemanau, kad verta klausti medžiotojų, kieno šūvis geresnis.