magnetosfera

NASA pranešė apie Saulėje įvykusį stipriausios X klasės žybsnį, kurio pasekmes Žemės magnetosfera pajus ankstų šeštadienio rytą. Liepos 12 d. 19.52 val. Lietuvos laiku Saulės aktyvumą stebintys kosminiai aparatai Saulės dėmės AR1520 regione užregistravo X1.4 galingumo žybsnį, pranešė NASA. X klasei priskiriami Saulės žybsniai yra patys galingiausi.

Jei vadinamieji magnetiniai portalai iš tikrųjų jungia paralelinius pasaulius, gali būti, kad 2014 metais sužinosime, kur yra slaptas įėjimas į juos. NASA pranešė 2014 metais planuojanti pradėti kosminę MMS (Magnetospheric Multiscale Mission) misiją, kurios metu keturi JAV kosminiai aparatai su magnetinių laukų ir didelės energijos dalelių detektoriais tirs Žemės magnetosferą ir stebės vadinamųjų magnetinių portalų susidarymą ir jų elgesį.

Kai įsiaudrinusi Saulė savo vaikų, taip pat ir Žemės, link sviedžia pliūpsnį energingųjų dalelių, mūsų planetos ašigalių regionuose (o kartais – ir žemesnėse geografinėse platumose) naktinis dangus sušvinta kerinčiomis pašvaisčių šviesomis. Tai – Žemės magnetosferos darbas. Tačiau šiaurinė ar pietinė pašvaistė toli gražu neatspindi tos titaniškos galios, kuria magnetosfera atremia Saulės dalelių išpuolius.

Mokslininkai pirmą kartą užfiksavo pašvaistes Urano atmosferoje. Jos pastebėtos naudojant kosminį teleskopą „Hubble“. Urano šviesų spektaklis susidėjo iš trumpalaikių, blyškių, švytinčių taškų, smarkiai besiskiriančių nuo spalvingų šviesų, dažnai stebimų Žemės ašigaliuose, praneša „Daily Mail“. Atlikę stebėjimus tyrėjai švytinčius taškus du kartus aptiko apšviestoje Urano pusėje, toje, kuri matoma pro „Hubble“ teleskopą.

Baimės akys didelės: šią liaudies išmintį patvirtino NASA geofizikai, pranešę, kad antradienį Saulėje kilusi smarki audra jokios žalos Žemės komunikacijų ir energijos tiekimo sistemoms nepadarė. Antradienį Saulės dėmės ARI 1429 rajone užfiksuotas X5 klasės žybsnis ir vainiko masės išvarža Žemėje sukėlė tik vidutinio stiprumo magnetinę audrą, praneša NASA. Elektros tiekimo tinklams, palydovinėms komunikacijoms ir kitoms jautrioms sistemoms ji žalos nepadarė.

Žemę gaubia magnetinis laukas, veikiantis kaip skydas nuo pražūtingo Saulės vėjo – jonizuotų, maždaug 2,5 tūkst. km/h greičiu skriejančių, gyvybę žudančių dalelių srautų. Nuožmusis vėjas planetos magnetinį lauką bombarduoja ir jo tvirtumą bando nuolatos. Jei tokio skydo staiga neliktų, Žemės laukia artimiausių kaimynių – Veneros ar Marso – likimas. Šį gyvybiškai itin svarbų planetos sluoksnį stebi THEMIS palydovai. Tačiau paskutiniai šių kosminių aparatų duomenys verčia sunerimti.

THEMIS palydovų grupę pasitelkę JAV mokslininkai atrado naują kosminį reiškinį, labai primenantį žemės drebėjimus. Kosmoso drebėjimu pavadintas reiškinys, lemiantis Žemės poliarinių pašvaisčių intensyvumą, veikia ir mūsų planetos paviršių, praneša „Physorg.com“. Labiausiai vadinamojo kosmoso drebėjimo – Saulės vėjo sukeliamo Žemės magnetosferos deformavimo – poveikis jaučiamas Žemės orbitoje, tačiau jo „bangos“ atsirita iki pat mūsų planetos paviršiaus, nustatė mokslininkai.

„OpenGL“ grafikos programavimo kalba, pasirodo, visiškai nėra tokia apmirusi, kaip atrodytų iš naujienų apie ją stygiaus.Programuotojas Robertas Hodginas su jos pagalba yra sukūręs stebėtino grožio animaciją.