anot henytės

Henrikas Daktaras memuaruose „Išlikt žmogumi“ pasakoja apie jauniausią, kalėjime pradėtą atžalą – dukrą Henrietą. Masinė legalizacija 1997–2000 metais Kauno kriminaliniame pasaulyje atsirado nauja tendencija – kai kurių banditų legalizavimas. Daugelis mafijos šulų suprato, kad nuolat jausti savo konkurentų spaudimą ir teisėsaugininkų dėmesį darosi nenaudinga ir net pavojinga. Daug paprasčiau yra tapti „dorais“ verslininkais – legalizuotis.

Henrikas Daktaras knygoje „Išlikti žmogumi“ atvirai sako, kad nuteistieji už grotų įvairiais narkotikais svaiginasi kada tiktai panorėję. Ypatingas sutikimas Rasų kolonijoje 1997-ųjų birželio 7 dieną Henriką Daktarą atvežė į Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų koloniją, esančią Rasų gatvėje. Metaliniai vartai, trijų metrų aukščio betoninė tvora, viršuje apjuosta dviem arba trimis spygliuotos vielos sluoksniais.

Henrikas Daktaras savo autobiografijoje „Išlikt žmogumi“ bene daugiausia pagyrimų suteikė savo bendražygiui Vidmantui Siaurusevičiui (Siaurui). Nesėkmingas tardymas Tardymo izoliatoriuje keletą savaičių praleidęs žmogus greitai supranta, kokių gyvenimo vertybių, iš kurių svarbiausia – asmens laisvė, jis neteko. Po kelių įtemptų savaičių ir nuolatinių minčių apie artėjančią mirtį, Henytė Lukiškėse sulaukė nelaukto svečio.