• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Nuobodu bus dabar žuvauti Lietuvos ežeruose“, – pareiškia man sutuoktinis po savaitės žvejybos  Šiaurės jūroje, prie Norvegijos krantų.

REKLAMA
REKLAMA



Negaliu jam nepritarti. Skumbrės, menkės, plekšnės, kefalės, vėjažuvės, krabai – toks buvo mūsų kasdienis laimikis.

REKLAMA

„Vienas, du, trys, vienas, du, trys“, – sutartinai  stumiame gilyn į vandenį ant seklumos dėl jūros atoslūgio per naktį įstrigusią motorinę valtį. Ropščiamės į ją iš vandens. Užsisegame gelbėjimosi liemenes. Erikas, mūsų draugas norvegas, užveda motorą ir valtį, kurią, pritvirtinęs prie automobilio, iki poilsio vietos Norvegijos pietuose, šalia Arendalio miestelio, iš namų vežė kelis šimtus kilometrų, ir ji ima grakščiai slysti vandens paviršiumi. Plaukiame žvejoti į atvirą jūrą iš įlankos, kurios pakrantėje išsinuomojome dviejų kambarėlių su virtuve medinį vasarnamį.

REKLAMA
REKLAMA

Kelrodžiai paukščiai

Erikas nenuleidžia akių nuo pulkais neaukštai skraidančių jūros paukščių. Mes irgi žiopsome, tačiau, galima sakyti, dairomės greičiau iš smalsumo, o mūsų draugas, pasirodo, tikslingai. Jie  – tarsi kelrodis, rodantis kryptį, kuria turėtume plaukti žvejoti. „Toje jūros vietoje, virš kurios spiečiasi baltasparniai paukščiai, galima tikėtis pagauti skumbrių, – atskleidžia mums  jam seniai žinomas gudrybes, – nes skumbrės medžioja silkių mailių. Jos apsupa sprindžio dydžio silkes ratu. Šios, pajutusios pavojų ir nebegalėdamos niekaip kitaip pasitraukti nuo grobuonių skumbrių, kartais netgi pulku šauna į viršų – tada virš jūros sublizga sidabrinis fontanas."

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Aš maniau, kad tai vos ne išgalvota graži legenda iš „žuvų gyvenimo“. Tačiau jau kitą dieną, gerai įsikalusi šią pamoką į galvą, dairausi, kur spiečiasi ir staiga į jūrą grobio sminga paukščiai. Mūsų laimikis taip pat yra ten.

Dar prieš išplaukdama nusistebėjau, kad valtyje nėra, mano supratimu, būtino žvejybos įrankio – meškerių. Tačiau mūsų guvusis draugas paėmęs prietaisų, iš pirmo žvilgsnio panašių į lygintuvus, apvyniotų valu, prie jų pritvirtinta dirbtinio masalo:  keli spalvoti mažojo rankos piršto storio ir ilgio plastikiniai vamzdeliai, panašūs į neplonus sliekus,  blizgės. Yra ir panašaus į mažus aštuonkojus.

REKLAMA

Kai išplaukiame į atvirą jūrą, Erikas vynioja valą ir svarelis, o paskui ir spalvotasis dirbtinis masalas grimzta gilyn į jūrą. Prietaisą, ant kurio vyniojamas valas, jis pakiša po suolu valtyje, o mums reikia valą apsivynioti aplink ranką, tada nutiesti per rodomojo piršto vidurį – tuomet geriausiai pajuntama,  kada viena žuvis ar daugiau jų užkibo. Plaukiame lėtai, sukamės ratu.

REKLAMA

Žuvaujant plūdės stebėti nereikia – jos paprasčiausiai nėra. Nuolat tenka būti akylam,  kad valas neapraizgytų valties variklio. Taigi vis dirsteliu, koks atstumas tarp valo ir variklio, pirštas ištiestas, per jį driekiasi valas, pajusiu, jei kas timptels, o aš dairausi į uolų salas su baltais švyturiais ir vyšninės spalvos mediniais vasarnamiais baltomis langinėmis. Kai kuriose mažosiose salose nėra nieko, jas aptūpę tik baltieji jūros paukščiai – tai jų teritorija,  poilsio vieta. Matau įlankos krantą, nusėtą vandens nugludintais kumščio dydžio ir kiek didesniais akmenėliais, po jais buvo laidojami mirusieji, nes kitų galimybių laidoti šioje vien uolų ir akmenų pakrantėje, kurią  prieš kelis tūkstantmečius suformavo slinkdami ledynai, nebuvo. O žemių į šias salas vėliau buvo atvežta iš kaimyninės Olandijos. Kartu su žemėmis į salas pakliuvo ir Olandijos tulpių sėklų, todėl dabar pavasariais, sako Erikas, saloje žiedus skleidžia  sulaukėjusios tulpės žemais koteliais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Savo gėdai turiu prisipažinti, kad man taip ir nepavyko pajusti malonumo, kai pirštas, kuriuo tįsta valas, signalizuoja – kažkas užkibo. Kartais valas sutrūkčiodavo, bet ištraukus paaiškėdavo, kad tai tik bangų sukeltas tempimas arba užkibo medūza, jų šioje jūroje tikrai nemažai. Maudantis reikia būti atsargiam, nes prisilietus prie jų kai kuriems žmonėms kyla odos alergija. Medūzos ne taip lengvai pastebimos, nes vienos mėlynos kaip vanduo, o kitos – rusvai rausvos kaip jūržolės.  Kitiems žvejoti sekėsi geriau. Buvo dienų, kai žvejai grįždavo su keliomis dešimtimis skumbrių, kai kada – tik su keliomis.  O kartą užkibo viena vienintelė. Apie ją Erikas pasakė taip: „Tai vienišė. Skumbrės plaukioja pulkais ir dažniausiai, jei užkibo viena, aplinkui pasisukiojus valtele, jų sugaunama ir daugiau. Užkibo viena, pasirodys ir kitų.“ Tačiau tąkart kiek laukėme – daugiau nepagavome.

REKLAMA

Praradusi ūpą, nusprendžiau, kad daugiau nebesileisiu į žūklę. Ir pasigailėjau. Išplaukusi Eriko šeimos trijulė: jis, žmona Reda ir jų dukra Elenutė,  po kelių valandų grįžo prisikrovę pilną valtį skumbrių. Kibo po kelias ant vieno valo, tik trauk. Ką gi, beliko džiaugtis draugų laimikiu krante.

Ant grotelių keptos, šiek tiek  prieš kepimą citrinpipiriais apibarstytos skumbrės buvo mūsų skaniausia, burnoje tirpstanti norvegiška vakarienė. Tačiau buvo dienų, kai vakarienę ar pusryčius paįvairindavome ir kitomis jūrų gėrybėmis. Kartą ant valo, kuriuo tradiciškai gaudomos skumbrės, užkibo gražuolė melsvai raudona aštriapelekė, jos lotyniškas pavadinimas Labrus bimaculatus. Mūsų supratimu, šios gražuolės vieta – namų akvariume, tačiau mūsų draugas tuojau atsiverčia norvegišką knygą ir perskaito, kad šių žuvų aptinkama nuo Senegalo iki Norvegijos pietinės dalies.  Tą patį vakarą ryškiaspalvė žuvis, kuri dėl to man pasirodė net nelabai tinkama valgyti, atsiduria mūsų lėkštėse.  

REKLAMA

Laužas ne dėl grožio

Be skumbrių, kurios liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje  kibo, mums atrodė,  lyg pasiutusios, nors Erikas tvirtino, jog dabar pats blogiausias metas žvejybai, Šiaurės jūroje žuvys geriausiai kimba pavasarį ir rudenį, kai vandens temperatūra apie keturis laipsnius, mūsų laimikiais tapdavo nedidelės menkės, plekšnės ir nemažos, iki trijų kilogramų (svarstyklių neturėjome, tad sprendėme iš akies), sidabrašonės kefalės. Kai jų pirmą kartą įsipainiojo į jūroje užmestą Eriko tinklą, jis negalėjo atsistebėti sugavęs tokių iki šiol jam nematytų žuvų, jas tuojau pat praminėme monstrais. Nors šioje vietoje žūklauja daugybę metų, dar niekada nėra sugavęs tokių. Vėl verčiame knygą apie žuvis. Lyginame paveikslėlius ir nustatome – tai kefalė. Akivaizdu, sušilus Šiaurės jūros vandeniui, žuvys, kurių tradiciškai būdavo pagaunama prie Kanarų salų, plečia savo gyvenamąją vietą. Nemažų kefalių tinkle, kuris pagal taisykles pažymėtas tinklo savininko atpažinimo ženklais su pavarde, valties numeriu, aptikome ne vieną kartą. Jas Eriko šeima mikliai išdarinėjo, išpjovė filė, sudėjo į šaldymo kamerą, vėliau sukrovė į kelioninį šaldiklį ir išsigabeno namo. Kepėme ir ragavome jų. Skanios ir sočios, sukirtęs gabalą kefalės be jokių garnyrų jautiesi taip, lyg būtum privalgęs lietuviškų lašinių.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Menkės gaudomos ant to paties valo kaip ir skumbrės, tik tuomet uždedama viena norimo dydžio blizgė, ji nuleidžiama ant dugno, po to truputį pakeliama ir nuolat timpčiojama. Valtis dreifuoja, bangos ją lėtai neša, belieka sūpuotis, lengvai timpčioti valą ir laukti savosios menkės. Keletą nedidelių vyrai sugavo, tačiau tikroji, ypač didžiųjų menkių žvejyba, prasidės rudenį, kai atšals. Jei giliau jūroje būtume metę tinklus, gal būtume sugavę ir didelių menkių, tačiau ir taip žuvų nebeturėjome kur dėti.  

REKLAMA

Užmetę blizgę ir plaukdami valtimi vyrai sugavo ir man iki šiol nematytą  – ilgą ir ploną, ilgu lyg paukščio snapu  vėjažuvių šeimos žuvį – lydekinę skumbrę. Jos ne tik išvaizda keista, o išvirtos kaulai pažaliuoja, nes juose yra kažkokios medžiagos, ji ir pakeičia įprastą kaulų spalvą. Vėl verčiame norvegiškos trumpos žuvų enciklopedijos lapus. Jų sugaunama nuo Kanarų salų iki Norvegijos, taip pat Juodojoje jūroje. Prie Norvegijos krantų pasirodo pavasarį ir vasarą.  Informacija lieka informacija, o ilgasnapė vakare, kaip ir kitos gražuolės, jau čirška ant prigesintų žarijų. Ji taip pat skani, tik gal, palyginti su kitomis, kiek sausoka.

REKLAMA

Dažniausiai tinklus vyrai užmesdavo dieną, tačiau kartą, kadangi jūroje pramogavo vandens slidininkai, tinklų užmesti jie susiruošė jau temstant. Erikas sukrovė laužą. Jie užtruko, o kai visai sutemo, nusprendėme, kad laikas miegoti. Užgesinome laužą ir grįžome į namelį nakvoti. Rytą gavome barti – nematydami laužo šviesos vyrai ne iš karto rado kelią namo. Net nebūčiau pamaniusi, jog laužą Erikas, tąkart matydamas, kad jau temsta,  įkūrė ne vien dėl romantikos, o ir tam, kad rastų kelią namo. Todėl pasijutau lyg prasikaltusi žvejo žmona, metusi  kurstyti ugnį ir laukti iš jūros grįžtančio vyro žvejo, juk valtis galėjo atsitrenkti į klastingai iš vandens kyšančias nors ir nedideles, bet mažai valčiai taip pat pavojingas uolas.

REKLAMA
REKLAMA

Kitokia romantika

Norvegiją visą laiką romantizavau, ypač po pirmojo apsilankymo, kai šalį daugiausia mačiau pro autobuso langą, simpatijas kėlė ir kelia ypatinga ramybe, bet ne lengvumu alsuojanti jos rašytojų kūryba.  Atostogaudama šalyje, kuriai iš anksto simpatizavau, pamačiau ne tik romantiškąją pusę.  Ne miestuose įsikūrę norvegai – tikri gamtos vaikai. Jų artimiausi kaimynai labai dažnai – ne žmonės, o žvėrys ir paukščiai. Atrodytų, rojaus kampelis išvargintiesiems civilizacijos, tačiau mano draugai pasakoja, kad dalis taip gyvenančių žmonių ima bijoti miesto, žmonių, šurmulio –  juos vargina sociofobija.   

Džiūstantys vėjyje tinklai gražiai atrodo tik filmuose arba nuotraukose. Anksčiau pamačiusi šį vaizdą lyg imdavau užuosti sūrų ir drėgną jūros kvapą. O tikrovėje buvo taip. Vieną naktį prabudau nuo šleikštulio burnoje, supratau, kad mane siaubingai pykina. Tik po keleto minučių susivokiau –  iš miego pakirdau dėl nepakeliamos smarvės. Atrodė, kad dvokia visas namelis. Atidariau lauko duris ir šiaip ne taip sulaukiau ryto. Tada ir paaiškėjo, kad Erikas tą naktį tinklus buvo sukrovęs į dėžes ir atitempęs į virtuvę, šalia kurios miegojau. Pasirodo, saulėje ir vėjyje nespėję išdžiūti ir išsivėdinti tinklai skleidžia štai tokį kvapą. Visai ne jūros ir ne vėjo.

REKLAMA

Patyriau – žvejų, net ir mėgėjų, žmonos ir dukterys privalo būti stojiškos. Antraip nesusipratimų neišvengsi. Mano draugė Reda ne tik meistriškai skrodžia žuvis, išpjauna gražiausius filė gabalus, bet ir neraginama vyro mielai žvejoja, plauna nuo žuvų priterštą, žvynais aplipusį ir kraujais aptiškusį valties vidų. Jųdviejų dukra Elenutė žuvis  be  pasidygėjimo skrodžia nuo šešerių metų. Kai jūroje pakyla bangos ir mane su sūnumi ima pykinti, matau, Elenytė ramiai sau guli valties priekyje, sūpuojasi ant bangų ir svajingai žvelgia į dangų. Kelias naktis ji su tėte miegojo prie pat jūros, ant smėlėto kranto, tik įsisupusi į miegmaišį.

Niekada nepamiršiu vieno ryto. Išėjusi pasivaikščioti, aš nuolat muisčiausi, nes puolė uodai, aplink sukosi vapsvos (pastebėjau, kad apie jų gausą buvo rašoma vietinėje spaudoje),  kaip ir kiekvieną rytą prarūkytais moterų balsais virš įlankos garsiai ir įkyriai  klykavo dideli kirai, nuo jų keliamo triukšmo pabusdavo visa mano šeima.  Tačiau visa tai tarsi aplenkė ant žemės po dangumi miegantį jūrų, miškų ir kalnų šalies vaiką. Aiškiai mačiau – šviesiaplaukės Elenytės  veidą glostė tik gaivus jūros vėjas, jai prie pat kojų tyliai teliūškavo bangos.

Po savaitės žvejybos atostogų mes vėl grįžome į darbus, o mūsų draugų šeima, nuolat gyvenanti kaimelyje kalnuose, 120 kilometrų nutolusiame nuo Oslo, tęsia atostogas toli nuo namų – prie Arendalio, tik mums išvykus persikėlė į dviejų kilometrų ilgio uolų salą, joje, pasibaigus vasaros atostogoms, tarp dangaus ir jūros lieka gyventi tik dvi šeimos – advokato ir kavinės savininko. Romantiška? Taip. Tik dabar jau žinau ir kitą norvegiškos romantikos pusę ir dar negaliu sau atsakyti: romantika ar tie maži gamtos nepatogumai įveiks mane, trečios kartos asfalto vaiką.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų