Gimnazistės Nedos R. žudikės Viktorija Vaitiekaitytė su Viktorija Lietuvninkaite teisme pagaliau davė parodymus: painiojosi, sakė daug ko neprisimenančios ir net melavo.
Praeitų metų liepą nepilnametę bendramokslę Nedą R. nužudžiusios ir išmėsinėjusios gimnazistės V. Vaitiekaitytė (19 m.) bei V. Lietuvninkaitė (19 m.) Šiaulių apygardos teisme pagaliau davė parodymus. Jiedvi taip ir negalėjo paaiškinti, už ką atėmė septyniolikmetei merginai gyvybę, o ir kodėl tyčiojosi iš jos lavono – net ketino išsikepti žmogienos, pasidėjusios į šaldytuvą.
Į teismą atvežtos abi žudikės vėl kiek įmanydamos slėpė veidus. Ilgesnius plaukus užsiauginusi V. Vaitiekaitytė juodas sruogas užleido ant akių ir tapo panaši į „Adamsų šeimynėlės“ personažą. Trumpiau apsikirpusi V. Lietuvninkaitė veidą dengė kaltinamąja išvada, o smakrą – šįkart kraujo spalvos šaliu. Abi teisiamosios buvo su tamsiais džinsais bei juodomis odinėmis striukėmis, pasidažiusios plaukus ir susitvarkiusios nagus – matyti, kad jiedviem izoliatoriuje nėra labai blogai.
Pagaliau prakalbo
Vos prasidėjus teismo posėdžiui pranešta, kad svarbus liudytojas – nužudytąją Nedą ir žudikes pažinojęs jų bendramokslis Jonas Tamutis, kuris iš pradžių net buvo prisipažinęs, atseit dalyvavęs žmogžudystėje, – dabar yra pasikeitęs pavardę ir emigravęs į Vokietiją. Motina teismui pranešė nežinanti nei sūnaus adreso, nei telefono numerio. Nutarta J. Tamučio nebeieškoti, o tiesiog paskelbti jo anksčiau teismui duotus parodymus. Juos skaitant trijų teisėjų kolegijai, visi reagavo abejingai, nes iš tikro žmogžudystės dieną J. Tamutis parke... gėrė su bendraamžiu.
Visi atkuto apklausti pakvietus abi teisiamąsias. Anksčiau jiedvi buvo atsisakiusios kalbėti, kol nebus išklausyti visi liudytojai. Dabar tai jau padaryta.
Pirmoji iš stiklinio narvo į apklausos tribūną buvo atvesta V. Lietuvninkaitė. Iš tolo buvo matyti, kad žudikė labai jaudinasi – policininkams nuėmus antrankius, jai tirtėjo ne tik kojos, bet ir laibas tylus balselis. Po jos liudyti ėjo V. Vaitiekaitytė. Ši kalbėjo drąsiau, o atsakinėdama į teisėjų klausimus, kartą net nusijuokė.
Paauglystės protestai
Abi teisiamosios daug kartų kalbėdamos nutildavo, lemendavo „nepamenu“, „nežinau“ ar „nemačiau“. Neapsikentęs teismas kelis kartus žudikių paprašė nustoti išsisukinėti, taip pat, kad „atšviežintų atmintį“, perskaitė anksčiau duotus jųdviejų parodymus. Po to ir salė, ir žudikės ilgam nuščiūdavo.
Klausant žudikių aiškėjo, kad tiek V. Lietuvninkaitei, tiek V. Vaitiekaitytei psichologinės problemos prasidėjo dar paauglystėje. Tokio amžiaus vaikai dažnokai protestuoja prieš tėvų reikalavimus ir suaugusiųjų taisykles, o abi Viktorijos nebuvo išimtis. Iš to paaugliško protesto jiedvi ėmė rengtis ir dažytis plaukus pabrėžtinai juodai, prisivėrė kuo įmantriausių auskarų. Susibėgusios pasileisdavo „sunkią“ roko muziką ir kalbėdavosi apie neapykantą, mirtį, savižudybes. Abi Viktorijos nevengė ir svaigalų. Negana to, esama žinių, jog kartais, kad stipriau apsvaigtų, su svaigalais jiedvi išgerdavo ir įvairiausių psichiką veikiančių tablečių.
Viliojo kraujas, mirtis
V. Vaitiekaitytė su V. Lietuvninkaite save laikė protingomis ir kūrybingomis, nepastebėdamos, kad po truputį tampa bendramokslių pašaipų objektu. Už ką? Nes jiedvi augo primityviomis egoistėmis, nejautriomis kitų jausmams ir skausmui, pastebimai psichopatiškomis asmenybėmis. Kraujas, kančia ir net mirtis abi Viktorijas kažkuo viliojo. V. Lietuvninkaitė porą kartų sirgo depresija, žudėsi ir gydėsi psichiatrijos ligoninėje, bet žudydama buvo jau pasveikusi.
Svajodama apie dailės studijas, V. Lietuvninkaitė į savo tinklalapį buvo prisidėjusi nuotraukų, kuriose buvo prifotografavusi peilių su kraujo imitacija, agresyvių ženklų, taip pat įrašų apie kanibalizmą ir priešų aukojimą. Po nusikaltimo jai nustatytas bendras asmenybės sutrikimas.
Medike tuo metu ketinanti tapti V. Vaitiekaitytė, kuriai pripažintas histrioninis asmenybės sutrikimas, savo tinklalapyje didžiavosi nuotraukomis, kuriose ji mėsinėja gyvulių skerdienas, mėgaujasi kruvinais vaizdais siaubo kambaryje. Pernai pavasarį V. Vaitiekaitytė nusipirko skalpelius ir jais gimnazijoje šiurpino bendramokslius, vapaliojo norinti išskersti visus blogus žmones.
Išsirinko auką
V. Lietuvninkaitė niršo ant tėvų už griežtą kontrolę. Kartą ji net ėmė svaičioti apie... tėvų mirtį. Išmąstė, kad užtektų nunuodyti motiną, o tėvas iš sielvarto, girdi, pats nusigaluotų.
Kartą nuo svaigalų ir tablečių apkvaitusiose abiejų merginų galvose kilo mintis ką nors nužudyti. Ir ne šiaip numarinti, o dar pakankinti. Pavyzdžiui, į veną įšvirkščiant oro ar rūgšties – skrodimais ir anatomija susidomėjusios draugės kažkur buvo skaičiusios apie tokius eksperimentus.
Kartą V. Vaitiekaitytė ėmė ir paklausė V. Lietuvninkaitės – gal, girdi, ji norėtų būti nužudyta?.. Toji išsigandusi atsisakė. Juk baisu ir skauda!
Tada abi išsirinko bendramokslę Nedą R. Priežasties jai atimti gyvybę neturėjo – abi Viktorijas labiau domino pats procesas. Teisme žudikės lemeno, atseit pykusios dėl bendraamžių apkalbų, tačiau abi čia pat pripažino, kad Neda jų neskleidė.
Pasala tuščiame bute
V. Vaitiekaitytei su V. Lietuvninkaite užteko, kad Neda R. buvo pažįstama, bet ne jųdviejų draugė. Neda taip pat buvo draugavusi su bendraklasiu J. Tamučiu, kuris, atrodo, prieš tai buvo pasimylėjęs su V. Vaitiekaityte. Po to jis trumpai padraugavo su Neda ir „persimetė“ prie V. Lietuvninkaitės. Štai kvailoms merginoms ir antra priežastis – kavalierius.
Šiaulietė V. Vaitiekaitytės močiutė pernai liepą išsikraustė pavasaroti į savo sodo namelį. V. Vaitiekaitytė tėvams iškart pareiškė norinti pagyventi jos tuščiame bute. Juodosios gimnazistės pradėjo vykdyti savo planą – telefonu pakvietė Nedą po poros dienų, liepos 14-ąją, užsukti į svečius... Kad auka nepersigalvotų, pažadėjo kažkokius auskarus ir apie susitikimą kelis kartus priminė žinutėmis.
Tarėsi ir ruošėsi
V. Lietuvninkaitė į tą butą atėjo jau liepos 13-ąją. Gerdamos alų abi Viktorijos aptarė paskutines detales, po to kartu pernakvojo. Niekam nekelia abejonių, kad jiedvi buvo ne tik susitarusios, bet ir pasiruošusios visą arsenalą įrankių, taip pat ritinį polietileninių maišų, paprastai naudojamų šiukšlėms. Pastaruosius pirko ar susirado talpius, tvirtus, juodus ir nepermatomus.
Kai liepos 14-osios popietę V. Vaitiekaitytė Nedą R. įvedė į močiutės butą, čia jau laukė V. Lietuvninkaitė, prie veidrodžio padėjusi vieną juodą polietileninį maišą...
Kambaryje abi Viktorijos Nedą ėmė kaltinti atseit jas pravardžiavus ir bandžius nuvilioti J. Tamutį. Neda R. ramiai paaiškino, kad mėgėjas išgerti Jonas jos nebedominąs, ypač nuo tos dienos, kai nesiklausęs iš jos piniginės „pasiskolino“ 20 litų. O intrigomis ar apkalbomis ji neužsiėmusi ir neužsiimanti.
„Užverčiam!“
Tačiau tas ginčas ir priekaištai tebuvo pretekstas. Abi sąmokslininkės nuėjo į virtuvę, o ten viena kitą suprato iš vieno žodžio – „Užverčiam!“
Vos pašaukta Neda R. priartėjo, V. Vaitiekaitytė staigiu judesiu jai ant galvos užmovė polietileninį maišą ir stipriai apkabino už kaklo. Tuo pačiu metu V. Lietuvninkaitė pačiupo paruoštą metalo strypą ir, kaip pati teisme papasakojo, kelis kartus trenkė aukai per galvą...
Nedai R. susmukus, suskubo pasireikšti V. Vaitiekaitytė. Ji iš spintelės išsitrauktu kirviu bei plaktuku kelis kartus tvojo aukštielninkai gulinčiai Nedai R. per veidą.
Abi niekšės daužė taip stipriai, kad kraujai tiško ant sienų ir durų.
„Kad greičiau užsibaigtų“
Tačiau sąmonę beprarandanti Neda R. vis dar muistėsi, todėl V. Vaitiekaitytė nuo šaldytuvo pačiupo iš anksto padėtą pakelį skutimosi peiliukų. Išlukštenusi vieną naują aštrią „britvelę“, ją ištiesė V. Lietuvninkaitei, o pati užgulė merdinčiosios kūną, kad ši nesispardytų.
Tuo skutimosi peiliuku V. Lietuvninkaitė ir perrėžė Nedai R. gerklę. Pjovė, pjovė iki pat kaulo, kaip pati teisme sakė – „kad viskas greičiau užsibaigtų“.
Byloje esama duomenų, kad po to iškart abi žudikės Nedai nupjovė galvą, bet teisme jiedvi kalbėjo jau kitaip.
V. Vaitiekaitytė su V. Lietuvninkaite tikino, kad perpjovus kaklą Neda R. mirė. V. Vaitiekaitytė užsimovė gumines pirštines (antrą porą „dėl sterilumo“ padavė sėbrei) ir kraują rieškučiomis nuo grindų sėmė į kriauklę. Po to buvo sukarpyti Nedos drabužiai, o nuogą kūną žudikės už rankų ir kojų nunešusios paguldė į vonią.
Kruvina puota
Čia prasidėjo tikra iškrypėliška kraugeriška puota, trukusi net 2 valandas. Atsinešusios kelis peilius, pjūklą, skalpelių ir dar kažkokių iš anksto paruoštų įrankių, V. Vaitiekaitytė su V. Lietuvninkaite nupjovė merginos kojas ir rankas. Jiedvi neneigia, kad internete buvo pasidomėjusios žmogaus kūno anatomija, pasiskaičiusios, kad galūnes lengviausia atskirti per sąnarius. Taip ir padarė. Kūną jiedvi atseit ketinusios padalyti į tris dalis, bet neįveikusios. Tad išėmė visiškai visus vidaus organus, išlupo net plaučius ir širdį.
Kažkuri išpjovė gabalą šlaunies ir kikendama pasiūlė išsikepti. Antrajai idėja, atrodo, patiko – žmogiena atsidūrė šaldytuve. Teisiamosios sakė tik tada nupjovusios galvą, bet ir po to jiedvi neapsiramino – pasimėgaudamos nupjaustė nosį, lūpas, akies voką. Byloje esama žinių, kad V. Vaitiekaitytė prieš žmogžudystę kalbėjo, girdi, pasiliksianti atminimui Nedos akį, bet teisėjų to paklaustos abi teisiamosios išsigynė.
Melaginga žinutė
Per porą valandų išdarinėjusios lavoną, jaunosios žmogžudės kūno dalis sudėjo į maždaug 5–6 juoduosius polietileninius maišus. Juos paskubomis nunešė į pusrūsį, kur laukė paruošti dviračiai.
Žudikės patikrino Nedos R. telefoną ir išsigando aptikusios, kad ji žinute mamai pranešė einanti susitikti su V. Vaitiekaityte. Žudikės suskubo parašyti naują žinutę – atseit Neda einanti į vakarėlį pas skustagalvius. Pridūrė pirmą sugalvotą adresą. Tada, kikendamos iš savo sumanumo, neišjungtą telefoną išmetė į šiukšlių konteinerį kartu su aukos drabužiais.
Tuos maišus V. Vaitiekaitytė su V. Lietuvninkaite keliais dviračių reisais nuvežė į seniai nešienautą pievą. Prapliupo liūtis, todėl paskui policija taip ir nerado liudytojų. Atrodo, kad juodosios gimnazistės maišams su kūno dalimis išmėtyti tyčia pasirinko vietą priešais Nedos R. tėvų daugiabutį...
Kitą dieną policija pradėjo Nedos R. ieškoti. Buvo apklaustos abi Viktorijos – jiedvi melavo, atseit pražuvėlės nemačiusios, tik girdėjusios, kad ji eisianti pas skustagalvius, su jais vykstanti į roko festivalį.
Patyčios iš aukos
Įtarimų vis daugėjant, pscihastenikė V. Lietuvninkaitė trečią parą neištvėrė ir prisipažino motinai... Ši pakraupusi dukrą nutempė į komisariatą. Apie tai sužinoję V. Vaitiekaitytės tėvai savo atžalą irgi atvežė pas policininkus. Ši Viktorija ilgai visaip melavo, o prisipažino tik įsitikinusi, kad neigti beprasmiška, įkalčiai nenuginčijami.
Įkliuvę žmogžudžiai paprastai aprimsta ir išsigąsta. V. Vaitiekaitytė – kitokia. Iš kameros ji parašė raštelį V. Lietuvninkaitei. „Ar tau ta padla nesisapnuoja? – visiškai neatgailaudama, ji tyčiojosi iš aukos. – Tegul užsip... ieškodami kūno, gal kas kotletus išsikepė...“ Policijos tyrėjų perimtame raštelyje V. Vaitiekaitytė bendrininkę ragino nepalūžti, nesakyti, kur išmesti kai kurie kūno gabalai. Beje, vienas maišas taip ir liko nesurastas, nepalaidotas.
Advokatės kontrsmūgis
V. Vaitiekaitytė su V. Lietuvninkaite labai stengėsi įtikinti teismą, atseit žmogžudystei nesiruošusios, įrankiais ir maišais iš anksto nepasirūpinusios, bet teisėjai vargu ar tuo patikėjo. Abi teisiamąsias bandantys gelbėti jųdviejų advokatai teismui bruko pažymą apie V. Lietuvninkaitės vartotus antidepresantus, kad bent ji būtų pripažinta ribotai pakaltinama.
Savo ruožtu Nedos R. tėvų advokatė, viena geriausių Šiaulių teisininkų E. Povilaitienė paprašė kaltinimus abiem teisiamosioms pasunkinti – kad jiedvi būtų pripažintos atėmusiomis gyvybę ne dėl konflikto, o be jokios priežasties, iš chuliganiškų paskatų. Taip pat kad lavono supjaustymas būtų laikomas įvykdytu ne dėl jo slėpimo, o dėl patyčių ir išniekinimo.
Gruodžio 11-ąją Šiaulių apygardos teismas išklausys baigiamąsias kalbas. Tada juodosios gimnazistės tars paskutinį žodį – žinoma, prašys neįkalinti iki gyvos galvos. Po to teisėjų kolegijai beliks susėsti rašyti pelnyto nuosprendžio.
Sigitas Stasaitis
