„The Economist“: dėl nesėkmių Afganistane kalti politikai, o ne kariai

Ar gali Afganistano „užmirštasis karas“ sugriauti patį sėkmingiausią kada nors istorijoje sukurtą karinį aljansą, klausia „The Economist.

Praėjusiais metais NATO aljanso kariai, siekdami apsaugoti Hamido Karzai vadovaujamą vyriausybę, Afganistane įklimpo į pačia kruviniausią kovą nuo pat Taliban režimo nuvertimo. Afganistano kalnuose iškritęs sniegas šiuo metu bent jau kuriam laikui apmalšino kovų įkarštį. Tačiau pakelių bombos bei savižudžių išpuoliai – taktika, kurią Talibanas perėmė iš Irake kovojančių Al-Qaeda teroristų, – pareikalauja nemažai aukų tiek NATO karių, tiek eilinių afganistaniečių tarpe.

Tačiau ne karinė nesėkmė, o politinės valios stygius graso pagraužti aljanso pamatus. Afganistano klausimas dominuoja Vilniuje vykstančiame neformaliame NATO gynybos ministrų susitikime. Negana to, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Davidas Milibandas kartu su JAV valstybės sekretore Condoleezza Rice kiek netikėtai nuvyko neplanuoto vizito į Afganistaną. Atrodo, kad visos šalys sutaria, kad aljansui reikia didinti savo pajėgas Afganistane. Tačiau ginčijamasi dėl vieno esminio dalyko: kas tuos karius turi siųsti. Ginčams intensyvėjant, vieninteliu laimėtoju šioje situacijoje lieka Taliban režimas.

Dar prieš nutirpstant sniegui ir NATO viršūnėms susitinkant Rumunijos sostinėje Bukarešte, į Afganistaną atvyks daugiau karių. JAV į šią šalį nusiųs papildomus 3,2 tūkst. jūrų pėstininkų. Buvę aukšto rango karininkai Thomas Pickeringas bei generolas Jamesas Jonesas reikalauja, kad siunčiamų karių skaičius būtų dar didesnis. Savo pasiūlymą jie motyvuoja tuo, kad kai kurios valstybės iš Irako išveda vis daugiau savo pajėgų. Tad kyla klausimas, kodėl jų neperdislokavus Afganistane. Pajėgas Afganistane žada padidinti ir Lenkija. Prancūzija į šalį nusiuntė papildomos aviacijos ir netrukus gali nusiųsti kelis papildomus karius, kurie padėtų apmokyti afganų karius. Naujai iš Didžiosios Britanijos atvykstantys kariai savo dispozicijoje turės daugiau šarvuotų automobilių bei sraigtasparnių.

Vis dėlto problema yra ta, kad, kaip diplomatiškai pareiškė C. Rice, kai kurios šalys savo karius yra dislokavusios žymiai pavojingesnėse vietovėse, į kurias kitos valstybės saviškių siųsti nesirengia. Kanada, Didžioji Britanija bei Olandija, ant kurių krenta sunkiausia NATO misijos Afganistane našta, pagalbos iš sąjungininkių tikrai neatsisakytų. Kanados vyriausybė pareiškė, kad jos kariai neramioje Kandaharo provincijoje ilgiau nei iki 2009 metų gali pasilikti tik vieninteliu atveju, jei sąjungininkai sugebės į pagalbą atsiųsti bent 1 tūkst. papildomų karių. Kol kas savanorių padėti kanadiečiams neatsirado ir bent jau Vilniaus konferencijos metu vargu ar ir beatsiras.

Su didžiausiu spaudimu susiduria Vokietija, kurios kariai, remiantis parlamento įvestai apribojimais, yra dislokuoti sąlyginai ramioje šalies šiaurėje. Kai kurie vokiečių politikos apžvalgininkai jau prabilo, kad toks parlamento apribojimas dalinai paralyžiuoja visą NATO misiją ir apskritai verčia susirūpinti Vokietijos lojalumu aljansui. Tačiau vos keli vokiečių politikai drįstų ryžtis nepaisant visuomenės spaudimo nuspręsti perkelti karius į pietinę Afganistano dalį. Vilniuje viešintis Vokietijos gynybos ministras Franzas Josefas Jungas net neslepia, kad NATO narių tarpe egzistuoja pasidalijimai, o Vokietija nė nesiruošia siųsti karių į Afganistano pietus.

Medalio už solidarumo naikinimą aljanso viduje nusipelno ir JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas. Jis įsiutino tiek britų, tiek olandų karius pareikšdamas, kad Afganistano pietuose veikiantys europiečių daliniai net nesugeba tinkamai vykdyti kontržvalgybos funkcijų. Tačiau net ir jis turėtų suprasti, kad kautis kare su sąjungininkai yra žymiai geriau nei kovoti vienam.

Dar vienas smūgis aljansui buvo Afganistano prezidento H. Karzai sprendimas vetuoti brito Paddy Ashdowno paskyrimą tarptautinių pastangų rekonstruoti Afganistaną koordinatoriumi. H. Karzai įsiutino britų planai sudaryti sąjungą su dalimi Taliban kovotojų ir juos apmokyti bei apginkluoti su sąlyga, kad šie aljanso pusėje įsijungs į kovą su ekstremistais. Tokią taktiką Irake naudoja JAV kariai, kurie apginkluoja su Al-Qaeda teroristų tinklu pasiryžusius kovoti musulmonus sunitus ir kuria taip vadinamas „Pabudimo tarybas“.

Tačiau pagrindinės Afganistano problemos – visuomenėje vyraujantis skurdas, susikladžiusi ir korumpuota vyriausybė bei iš prekyba narkotikais finansuojami sukilėliai – negali laukti, kol į postą įžengs išmintingi politikai, žinantys, kaip išspręsti Afganistano politinę mįslę. „The Economist“ teigia, kad didžiąja dalimi būtent politikai, o ne Afganistane kovojantys kariai, yra kalti dėl aljanso vykdomos misijos šioje šalyje nesėkmių.