• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pastaruoju metu informacijos priemonės skelbė apie kažkokį festivalį, kuris, anot reklamos, skirtas ne idiotams. Vadinasi, ir tie, kurie nevyks į festivalį, bus idiotai. Lietuvoje visi idiotai tvirtina esą ne idiotai.

REKLAMA
REKLAMA

Gyvenimas puikus, tik klausimai nepatogūs.

Kodėl Jūs nesiilgite Sovietų Sąjungos? – neseniai paklausė lenkų žurnalistas. Atsakiau jam, kaip ir dera, aštriai bei patriotiškai, bet paskui dvi savaites galvojau, kodėl gi aš nesiilgiu tos sumautos Tarybų Sąjungos.

REKLAMA

Sumaniau tokią teorinę šio atsakymo dalį: žmonės, ilgėdamiesi komunizmo laikų, visų pirma mąsto labai asmeniškai, egoistiškai: jie prisimena savo jaunystę, laiką, kai dar buvo jauni, mylėjo, svajojo, galėdavo daug išgerti ir ilgai šokti. Moterys ar vyrai, prarasdami tais laikais nekaltybę, negalvojo – kaip blogai, kad tai atsitinka Brežnevo, o ne Europos Sąjungos valdymo laikais. Jie atsiduodavo instinktams, aistrai, gyvenimui. Juk asmeninis gyvenimas ir politinė sistema – dažnai labai skirtingos sąvokos.

REKLAMA
REKLAMA

Kita vertus, tai lemia ir tam tikri socialiniai aspektai – dauguma žmonių visų pirma rūpinasi pagrindinių instinktų tenkinimų – maistas, dauginimasis ir saugumas. Šiuo atžvilgiu TSRS okupacijos laikais visuomenė buvo tariamai stabilesnė, saugesnė – visi lyg ir turėjo darbą, duona ir degtinė buvo pigi, švietimas ir gydymas blogas, bet nemokamas. Žodis „nemokamas” didžiajai visuomenės daliai visuomet svarbesnis nei, pavyzdžiui, „laisvoji rinka” arba „McDonald’s”.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir jeigu dabar lietuvis ilgisi anų laikų saugumo (gera dviprasmybė!), tai sąmoningai jis nesieja šios būsenos su politine sistema.

Ir vis dėlto, kažkas negerai. Gali kiek nori pinti teorinius vėrinius, vis tiek su TSRS kažkas ne taip. Kas mus sieja su ta praeitimi, kodėl mus visa Europa laiko rusais, kodėl jie net šventą lietuvių kalbą, kuria, remiantis apokrifiniais Ezekielio knygos rankraščiais, kalbėjo pats Mozė, laiko artima rusų kalbai? Labai daug kodėl.

REKLAMA

Ėmiau raustis savo atmintyje, – nieko ten iš TSRS nelikę, išskyrus kultūrą. Na, tinginystė – viešpatie, amerikiečiai kur kas didesni tinginiai. Ir vokiečiai, prisivežę turkų, kad juos aptarnautų. Nemokame anglų kalbos. Prancūzai irgi nemoka, bet jų rusais niekas nevadina. Švedai kalba angliškai geriau nei švediškai, bet jų irgi niekas nelaiko anglais.

REKLAMA

Kančios kultas? Tiesa, mes iš Dostojevskio perėmėm tą šūdą – reikia kentėti, tada gyvenimas bus prasmingas. Vakarai seniai spjovė į prietarus ir pasimokė iš budistų – reikia atsikratyti kančios, surasti jos priežastį ir eiti keliu, įveikiančiu kančią. Tiesa, visa tai Vakaruose virto paviršutinišku kiču, bet taikomoji nauda akivaizdi – vakarietis ištikus bėdai ne kenčia ir nesimėgauja kančia, ir nelaukia atlygio pomirtiniame pasaulyje – jis skambina savo advokatui, bankininkui, autoserviso meistrui, dantistui ir panašiai. Regis, ir mes to mokomės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vėl mėginu raustis savo prisiminimų Šveicarijoje – randu tik paviršutiniškus atributus, pirmiausia televizorių.

„Keturi tankistai ir šuo“ – lenkų serialas. „Kapitonas Tenkešas“ – vengrų TV serialas (ko gero, Tadas Blinda buvo įkvėptas kaip tik šio serialo, nors niekas negali būti tikras). „Raudonieji alpinistai“ – VDR (Vokietijos Demokratinės Respublikos) serialas apie antifašistus. Būdavo sunku suprasti, kodėl vokiečiai kovoja prieš vokiečius. Lygiai taip pat, kaip sunku suprasti daugybės rusų filmų apie pilietinį karą ir revoliuciją prasmę – kodėl rusai žudo rusus ir panašiai. Politinis auklėjimas ir švietimas sovietinėje Lietuvoje buvo visiškai prastas.

REKLAMA

Beje, „Raudonieji alpinistai“ buvo puikus filmas ne dėl ideologinių rebusų – tai buvo filmas apie alpinistus, kurie eidavo į Alpes, avėdavo alpinistų batus, diržus su daugybe sagtelių ir kilpelių, rizikuodavo kopdami stačiomis uolomis ir panašiai. Alpinistų ilgėtis verta. Diržų sagtys ir suvarstomi batai aukštais aulais berniukams šventas dalykas visais laikais, nepaisant jokių ideologijų. Kitaip tariant, tai romantikos ideologija.

REKLAMA

Taigi visi išvardinti serialai, veikę mūsų vaikiškas vaizduotes ir nemaža dalimi formavę pasaulėjautą, buvo ne rusiški, nors ir pateikiami per rusų kultūros filtrą.

Kas dar. Šiurkštumas, jėgos kultas, įstatymų nepaisymas – tai labai rusiška. Kaip ir meilė cirkui bei ledų valgymas žiemą.

Europos futbolo čempionato metu vienas iš komentatorių pasakė, kad lietuviai, savaime suprantama, serga už Rusiją, nes tai mums artimesnė šalis, jau vien dėl to, kad ten žaidžia nemažai lietuvių legionierių. Manau, televizijos vadovai galėtų tą komentatorių bent jau išplakti rykštėmis ir pasodinti ant skruzdėlyno – aukščiausios rūšies šunsnukis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nesaikingas girtavimas – tai rusiška ar apskritai slaviška? Kažkada literatūroje, regis lietuvių emigranto E. Cinzo raštuose esu radęs posakį – pasigėriau kaip visa Lenkija. Ar tai lietuvių kerštas lenkams, ar lenkai didesni alkoholikai už mus? Klausimas aktualus. Gal mes paprasčiausiai per maža tauta, kad galėtume būti garsiausi alkoholikų, prostitučių ir vagių tiekėjais Europoje.

REKLAMA

Ką su visu šiuo paveldu daryti? Pirmiausia reiktų išsiaiškinti, ar tai iš tiesų sovietinis turtas. Galbūt tautos išsigimėliai (vagys, žudikai, politikai) atsirado tik kaip šalutinis efektas – išaugo iš postkomunistinės erdvės, kurioje formavosi naujas mąstymas, naujas požiūris į darbą, poilsį, egzistenciją ir panašiai. Tai nelaikšiai kūdikiai, neišnešioti embrionai, kurie neišvengiami kiekvienos naujos socialinės, politinės, ekonominės formacijos pradžioje. Galbūt tai su rusiškumu niekai net nesusiję.

REKLAMA

Kita vertus, kovoti su rusų kultūros įtakomis labai sudėtinga, nes desovietizacija Lietuvoje neįvyko ir jau neįtikėtina, kad kada nors įvyktų. Pavyzdžiui, jeigu susiaurinsim domesio lauką – reiktų iš naujo perskaityti  sovietinę lietuvių literatūrą ir pasakyti, ko ji verta. Tačiau ten ganosi labai daug šventų karvių. Karvių, kurias įsimylėję lietuvių literatūros vaidilutės, ir tų karvių nevalia liesti. Taigi desovietizacija net literatūroje, atrodytų, tokioje nekaltoje srityje, neįmanoma. Vadinasi, mes vis dėlto šiek tiek rusai. Jie irgi draudžia liesti sovietinę simboliką.

REKLAMA
REKLAMA

Baisiausias dalykas, mūsų išmoktas iš rusų, yra panieka žmogui. Galima keikti politikus, nes toks jų darbas, jie už tai gauna didelius pinigus. Šiurpu, kad Lietuvoje gydytojai ėmė nekęsti pacientų, o mokytojai – mokinių. Šios neapykantos negali nuslopinti jokie pinigai. Ir jeigu tai nebus sustabdyta, jeigu tokia situacija nepasikeis, valstybei galas. Kaip pasakytų rusas – pyz... c.

Rusų „gulaginis“ mąstymas išugdė panieką žmogaus unikalumui, individualybei, ir ši panieka prasismelkė į visas posovietines respublikas. Žmogaus gyvybė ir Lietuvoje jau nieko nereiškia, o šito mes negali sau leisti, nes esame ar bent jau laikome save europiečiais, be to, mūsų labai nedaug. Todėl turime saugoti vieni kitus, ir nevykėlius, ir net idiotus.

O tą komentatorių, manantį, kad lietuviai turi sirgti už Rusiją, vis tiek reiktų patupdyti ant skruzdėlyno be kelnių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų