• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Istorija Lietuvai padovanojo tris valstybingumą įprasminančias šventes, bet šalia įprastų, tautines ir religines tradicijas primenančių progų yra sukurta tokių, iš kurių šaipomasi.

REKLAMA
REKLAMA

Švęsti mėgstame

Šiemet Lietuva turės 12 nedarbo dienų, neskaitant perkeltų savaitgalio išeiginių, sudarančių vadinamuosius ilguosius savaitgalius.

REKLAMA

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Algirdas Jakubčionis „Balsas.lt savaitei“ sakė, kad prieškario nepriklausomybės laikais išeiginių dienų, atostogų ir švenčių buvo kur kas mažiau.

„Pradėkime nuo to, kad net šeštadienis buvo darbo diena. Nedarbo dienos buvo Vasario 16-oji, Velykos ir Kalėdos. Tomis dienomis buvo puošiami miestai ir rengiamos didelės iškilmės. Žolinė – Mergelės Marijos ėmimo dangun diena – tebuvo katalikiška šventė, o apie jokį oficialų statusą ir nedarbo dieną nebuvo nė kalbos“, – priminė istorikas.

REKLAMA
REKLAMA

Joninės irgi nebuvo valstybės pagerbtos išskirtiniu statusu. Juolab švente nebuvo laikoma gegužės 1-oji. Darbininkų švente laikyta kovo 15-oji – darbininkų globėjo šventojo Juozapo diena.

Ginčų buvo visada

Tiesa, 1930 metų rugsėjo 8 dieną, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto jubiliejų, buvo atskirai tam skirta šventė. Tiesa, tai buvo išskirtinis atvejis, o ne kasmetės iškilmės. Verta paminėti, kad ta proga 1929-ųjų gruodžio 31 dieną „Valstybės žiniose“ paskelbtas specialus Vytauto Didžiojo paminėjimo įstatymas. Tiesa, tada irgi neapsieita be ginčų. Ne visiems tiko, kad paminėti pasirinkta Vytauto neįvykusios karūnacijos data, o daug kas atvirai šaipėsi iš valdiško šventės pobūdžio ir bandymo sukurti herojų. Žurnale „Židinys“ ironiškai buvo pasiūlyta išleisti lošimo kortas ir dešimt rūšių geriausių papirosų su Vytauto atvaizdu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Prieš keletą metus su pompastiškomis akcijomis išsikovota „Laisvė Joninėms“ kai kuriems politikams taip pat kelia abejonių. Seimo pirmininkė Irena Degutienė, vykstant debatams dėl Kūčių dienos paskelbimo nedarbo diena, pabrėžė, kad Joninių išeiginės būtų galima ir atsisakyti. „Sutikčiau, nes Joninės niekada nebuvo Lietuvos šventė. Tai buvo latvių šventė“, – žiniasklaidai tuomet aiškino I. Degutienė.

REKLAMA

Kuri iš trijų svarbiausia?

Lietuvos istorijos vingiai, nutrūkstantis ir vėl atkuriamas valstybingumas lėmė, kad respublika besiskelbianti šalis švenčia savo monarcho – Karaliaus Mindaugo – karūnavimą kaip valstybės gimtadienį. Šalia to minimas valstybės ir nepriklausomybės atkūrimas.

Liepos 6 dienos minėjimo priešininkai nevengia pasišaipyti, kad ginčijamasi dėl karūnavimo datos ir vietos. Nuo 1990 metų liepos 6 diena pažymima kaip Mindaugo karūnavimo diena. Istoriko, Lietuvos kultūros ir meno tarybos nario Tomo Baranausko nuomone, tai nepatikimos hipotezės.

REKLAMA

„Mindaugas buvo karūnuotas 1253 metų birželio 29 dieną netoli Anykščių esančiame Latavos dvare, stovinčiame ant Palatavio piliakalnio“, – kiek anksčiau tvirtino istorikas T. Baranauskas. Jis tikina, kad lygindamas ne vieną istorinį šaltinį sukaupė medžiagos, todėl linkęs prieštarauti istorikui profesoriui Edvardui Gudavičiui, teigiančiam, jog Mindaugo karūnavimo data – 1253 metų liepos 6-oji, o vieta – Vilnius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Priekaištų sulaukia ir kitos šventės. Vasario 16 dienos šventę skeptiškai vertinantieji nurodo, kad nerastas 1918 metais pasirašyto Valstybės atkūrimo akto originalas. Kovo 11-ąją neišvengiamai atsiranda bambančiųjų, kad tai esanti „Landsbergio šventė“.

Gegužės 1-oji, atkūrus nepriklausomybę, buvo išmesta iš valstybinių švenčių sąrašo kaip komunistinis palikimas, o vėliau požiūris į ją keitėsi kartu su kairiųjų ir dešiniųjų valdymo ciklais. Galiausiai buvo pasiektas kompromisas ir dirbančiųjų šventė išliko, nes dėl jos pavyko susitarti lengviau, nei dėl minimalios algos didinimo ar progresinių mokesčių.

REKLAMA

Įdomu, kad kai kuriems karingojo ateizmo nepamiršusiems užkliūva ir Velykų statusas. Didžiausios naujienų agentūros BNS direktorius, buvęs komjaunimo sekretorius ir garsus tinklaraštininkas Artūras Račas šį pavasarį viešai niršo, kam apie šią šventę kalbama nacionalinio transliuotojo eteriu.Yra ir pakankamai juokingų, pagonimis besivadinančių grupių, švenčiančių, anot jų pačių, kažką panašaus į pagoniškas šventes.Nelabai kas žino, kaip jos atrodfė, nes  patikimų rašytinių šaltinių beveik neišlikę, bet protestuojantieji prie „žydrikščionių“ neva atneštas negandas tariasi žiną. Kažką degina ir kažką gieda.

REKLAMA

Tikra ir dirbtina

Ne sykį buvo graudenama, kad Vasario 16-osios šventę jaunimui užgožia net ir be išeiginės statuso į Lietuvą atkeliavusi Valentino diena – įsimylėjėlių šventė. Per ją neretai vykdavo vadinamoji sargio šventė ir panašūs renginiai, kurių metu prezervatyvais buvo nukabinėjami ir mokyklų vestibiuliai. Nenuostabu, kad tai šiurpindavo pedagogus. Iš Amerikos atkeliavęs Helovinas, per kurį su kaukėmis, apsimetus vaiduokliais, lakstoma ir gąsdinama, sukuria rimtą konkurenciją lietuviškoms Užgavėnėms su Morės deginimu ir žiemos išvarymu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Istorikas, politikos apžvalgininkas Giedrius Kiaulakis „Balsas.lt savaitei“ nurodė, kad nemažai žmonių apie didelę dalį valstybės įteisintų švenčių mąsto kaip apie nedarbo dieną, kada galima pailsėti. Kitiems tai reiškia progą palėbauti.

„Tarp jaunuolių gana atvirai skelbiama, kad per Žolinę reikia rūkyti žolę. Galbūt dėl to šventė prigijo būtent tarp jaunimo. Tikruosius papročius galbūt žino itin uolūs katalikai. Kiti nutuokia, kad tądien kai kuriose parapijose būna atlaidai, tačiau kitur jie būna dar po savaitės“, – ironizavo G. Kiaulakis.

REKLAMA

Pats G. Kiaulakis teigė nešvenčiąs dirbtinių ir išgalvotų švenčių, kokiomis laiko būtent Žolinę, Jonines, Liepos 6 ir Gegužės 1 dieną. „Tiesiog pasinaudoju valdžios suteikta teise tomis dienomis neiti „pas ponus į baudžiavą“. Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją gerbiu kaip gražias legendas, bet jų irgi specialiai nešvenčiu. Dar viena bėda, kad dabartinę valstybę daug kas pagrįstai gali laikyti esant aiškiai luominio-feodalinio pobūdžio, nes valdyme dalyvauja vien „ponai“. Tad žmonės taip ir mąsto: „Tegul jie ir švenčia, o man, baudžiauninkui, ir savų reikalų per akis, pavyzdžiui, savo ir šeimos maistu bei pastoge pasirūpinti“, – skeptišką požiūrį į valstybines šventes aiškino jis.

REKLAMA

Kiekvienam savo

Verslo atstovai nuolat piktinasi, kad ilgieji savaitgaliai ir dažnos šventės trikdo darbo ritmą ir atneša nuostolių, o pareigūnai per užsitęsusias išeigines priversti gaudyti daug daugiau apsvaigusiųjų, tačiau ne visi viską mato tik juodomis spalvomis.

Viešųjų ryšių bendrovės „Brandscape“ vadovas Mindaugas Lapinskas teigia, kad iš šventės, kaip ir iš savaitgalio, galima pasiimti tai, ko reikia. „Šventės, ritualai, progos – kiekviena jų duoda gyvenimui spalvų. Jei esi taip užsiėmęs vairavimu, kartais pamiršti įsipilti degalų. Ardamas nuo aušros iki sutemos būsi piktas, nusivylęs ir greitai numirsi“, – juokavo jis.

REKLAMA
REKLAMA

M. Lapinskas „Balsas.lt savaitei“ citavo rusų klasiko Michailo Bulgakovo personažą profesorių Preobraženskį ir pabrėžė, kad krizė, prasidėjusi galvose, persimeta į visuomeninį gyvenimą. „Šunys, katės ir karvės švenčių neturi, žmogų tokios dienos daro žmogumi. Gyvūnai gi nesupranta, nei kas yra Žolinė, nei Mindaugo karūnavimo diena“, – sakė jis.

Bėda, anot jo, tik ta, kad kol kalendorius neraudonuoja nuo minėtinų dienų, interesų grupėms, aludariams ar politikėms yra noras išsilupti kokią šventelę sau. Taip minėtinų dienų sąrašas pritaikomas ne visiems žmonėms, o tik kai kuriems jų aktualiomis datomis. Jei švenčių sąrašas būtų įtvirtintas Konstitucijoje, poilsio dienos po truputį užsipildytų turiniu ir ritualais. Galbūt didėjant visuomenės brandumui šventės nebus vien tik asmeninės, bet išsilies į bendruomeninį jausmą.

Pastaraisiais metais pagaliau imta kalbėti ir apie Sausio 13-ąją, kaip apie „pergalės dieną“. Tai nėra visai netiesa, nes būtent tąkart Lietuva suvaidino savo reikšmingą vaoidmenį pasaulio istorijos žaidynėse. Minėtinos tikriausiai visos nepriklausomybę ir istorijos peripetijas įprasminančios datos, tačiau valstybinę šventę galbūt derėtų išsirinkti vieną. Būtų labai neblogai šiuo klausimu surengti bent jau plebiscitą. Nebent tautos nuovoka pasitikima tik tada, kai sutariama su „Maxima“ dėl alaus ir skalbimo miltelių už dalyvavimą.

REKLAMA

*****

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikia 2011 metų papildomų poilsio dienų planavimo atmintinę:

1) Vasario 16 diena (trečiadienis) – Lietuvos valstybės atkūrimo diena (nedarbo diena – trečiadienis); 2) Kovo 11 diena (penktadienis) – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena (trys poilsio dienos); 3) Balandžio 24–25 diena (sekmadienis, pirmadienis) – Velykos (trys poilsio dienos); 4) Birželio 24 diena (penktadienis) – Rasos ir Joninių diena (trys poilsio dienos); 5) Liepos 6 diena (trečiadienis) – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena (nedarbo diena – trečiadienis); 6) Rugpjūčio 15 diena (pirmadienis) – Žolinės (Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena) (trys poilsio dienos); 7) Lapkričio 1 diena (antradienis) – Visų Šventųjų diena (keturios poilsio dienos); 8) Gruodžio 24–26 dienos (šeštadienis–pirmadienis) – Kūčios ir Kalėdos (trys poilsio dienos).

Lietuvos pramonininkų konfederacijos skaičiavimu, valstybei kiekviena papildoma poilsio diena kainuoja apie 100–150 mln. litų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų