Prieš keletą savaičių dėl slaptų dokumentų nutekinimo buvo areštuotas popiežiaus vyresnysis liokajus Paolo Gabriele – vienas iš nedaugelio žmonių, galėjusių patekti į jo privatų kabinetą.
Jau nuo metų pradžios besitęsiantį skandalą Vatikane dar labiau sukurstė neseniai pasirodžiusios žurnalisto Gianluigi Nuzzi knygos „His Holiness: The Secret Papers of Benedict XVI“ pasirodymas, kurios pagrindą sudaro nutekinta slapta informacija iš susirašinėjimų tarp popiežiaus ir aukštų Vatikano dvasininkų ar pasauliečių. Laiškai byloja apie Vatikane vykstančią korupciją, dvasininkų vaidus ir kitas problemas Šventajame Soste.
Manoma, kad vienas iš informacijos nutekintojų žurnalistui ir galėjo būti minėtasis P. Gabriele. Tiesa, kaip skelbia „Reuters“, suimtasis popiežiaus liokajus gali būti tik viena žuvis byloje – didieji Italijos dienraščiai svarsto, kad prie tokio masto informacijos nutekinimo galėjo prisidėti ir kardinolai.
Laukia baltojo sąrašo
Prieš P. Gabrielle atleidimą įvyko permainų ir Vatikano banke – iš banko vadovo pareigų buvo atleistas Ettore Gotti Tedeschi. Pagrindinės jo atleidimo priežastys, Vatikano atstovų teigimu, yra nesugebėjimas pataisyti susikompromitavusio banko vardo, pareigų nevykdymas ir „eretiška asmeninė laikysena.“ Be to, esą įtariama, kad jis taip pat galėjo prisidėti prie slaptų banko dokumentų paviešinimo kai kuriems banko investuotojams.
Prieš keletą mėnesių Vatikanas buvo apibūdintas kaip pinigų plovėjams patraukli šalis ir įtrauktas į antrąją grupę iš trijų pagal patraukliausių pinigų plovėjams šalių rizikingumą. Atsižvelgiant į tai, kad jau liepą bus paskelbta, ar Vatikanas atitiks tarptautinius kovos su sukčiavimu ir pinigų plovimu standartus ir bus grąžintas į finansiškai skaidriomis pripažįstamų valstybių baltąjį sąrašą, dabar kilęs ažiotažas Vatikanui nėra parankus.
Prisistatė Marijos vardu
Kaip skelbia „The Daily Beast“ žurnalistė Barbie Latza Nadeau, neseniai išleistos knygos autorius G. Nuzzi su vienu iš slaptų bažnyčios informatorių, kurį knygoje buvo sutarta vadinti simboliniu Marijos vardu, susitiko dar 2011 m. pradžioje. Kad įsitikintų, jog G. Nuzzi yra patikimas, Bažnyčios atstovai kurį laiką žurnalistą sekė, tikrino jo draugų sąrašą, skirdavo jam surežisuotus susitikimus su apsimestiniais žmonėmis. Kai galiausiai įsitikino jo patikimumu, informatoriai pradėjo jam teikti slaptą informaciją, kuri ir sudaro knygos pagrindą.
Knygos autorius sako, kad iš jo už paviešintus dokumentus Bažnyčios atstovai neėmė atlygio: esą jie norėjo parodyti Bažnyčios viduje vykstančias apgaules ir išnaudojimą. Slapta jų suteikta informacija byloja apie korupciją, pinigų plovimą, žmonių be žinios dingimą, pedofiliją ir kitą kompromituojamą informaciją Bažnyčioje. Slaptus laiškus nutekinę žmonės norėjo likti nežinomi, nes atskleidus tikrąją tapatybę jiems galėtų grėsti net mirtis.
Į „skaistyklą“ nenori
G. Nuzzi viešina dokumentus ir pokalbius tarp popiežiaus ir aukštų Italijos politikų ar pasaulio lyderių. Kai kuriuose iš jų pateikiami laiškai su įrodymais apie dideles Bažnyčiai paaukotas sumas mainais už prašymą gauti tam tikras paslaugas – pavyzdžiui, 10 tūkst. eurų (35 tūkst. litų) buvo paaukota Bažnyčiai mainais už prašymą surengti privačią popiežiaus audienciją.
G. Nuzzi kalba ir apie Vatikano į JAV siunčiamas milijonines sumas – jos skiriamos kovai su Bažnyčios doktrinai prieštaraujančia liberalia JAV politika Bažnyčios atžvilgiu, taip pat pedofilija ir kitais Bažnyčios viduje paplitusiais nusikaltimais. G. Nuzzi atskleidžia, kad niekas iš Vatikano dvasininkų nenori būti siunčiamas į Šventojo Sosto ambasadą Vašingtone – tą vietą dvasininkai vadina „skaistykla“.
Šių metų pradžioje Vatikane buvo kilusi pasipiktinimo banga, kai apie korupciją Bažnyčioje viešai prabilęs arkivyskupas Carlo Maria Vigano buvo išsiųstas būtent į Vašingtoną.
Reaguodamas į knygoje ir kitur paskelbtą nutekintą informaciją Vatikanas pareiškė, kad Bažnyčios slaptos informacijos paviešinimas yra kriminalinis nusikaltimas, ir sieks, kad informacijos nutekintojai būtų atskleisti ir nubausti, o nutekinimas – sustabdytas.
Šventasis bankas
Kodėl Marijos vardu pasivadinę informatoriai patikėtiniu pasirinko G. Nuzzi, o ne kitą žurnalistą? Pats G. Nuzzi sako, kad jam dokumentus davę Bažnyčios atstovai susirado jį patys, nes G. Nuzzi jau anksčiau rašė apie neskaidrias finansines operacijas Vatikano banke. 2010 metais išleistoje jo knygoje „Vatican SPA“ autorius atskleidė Vatikano banko pinigų plovimo schemas, galimus ryšius su mafija ir korupciją.
Vatikano bankas – institucija, kuri gerokai skiriasi nuo kitų bankų. Oficialiai dvasininkai vengia šią instituciją vadinti banku ir vadina Religinių reikalų institutu. Vatikano banką valdo paskirtas profesionalus bankininkas (pastaruosius kelerius metus juo buvo neseniai atleistas E. G. Tedeschi), kuris tiesiogiai atsiskaito Kardinolų komitetui, o aukščiausiasis banko vadovas yra pats popiežius. Bankas turi teisę paslaptyje laikyti informaciją apie jame paskolas ar indėlius pasiėmusius klientus. Šiame banke laikomas ir Vatikano dvasininkų turtas, tačiau jame indėlius gali laikyti ir pasauliečiai.
Šių metų pradžioje jau rašėme, kad aukštiems Vatikano dvasininkams buvo paskelbti kaltinimai dėl pinigų plovimo – nei banko vadovai, nei dvasininkai nesugebėjo paaiškinti, kaip ir kodėl milijonus dolerių siekiančios sumos atsidūrė kitų bankų sąskaitose. Kai kurios bylos tebenarpliojamos.
Vatikano bankas ne kartą buvo susidūręs su skandalais ir praeityje. Vienas labiausiai banką sukrėtusių įvykių – „Banco Ambrosiano“ istorija. Vatikano bankas buvo pagrindinis „Banco Ambrosiano“ akcininkas. Ši institucija buvo siejama su Sicilijos mafijos už narkotikus gautų pinigų plovimu. Kai „Banco Ambrosiano“ bankrutavo, Vatikano bankas negalėjo paaiškinti, kur dingo daugiau nei 3 mlrd. dolerių (8 mlrd. litų) jo indėlių. O tuometinis lietuvių kilmės banko vadovas arkivyskupas Paulas Marcinkus baudžiamojon atsakomybėn nebuvo patrauktas, nes kaip dvasininkas turėjo teisinę neliečiamybę.
Faktai: Vatikano bankas
1980 m. Vatikano bankas buvo apkaltintas dėl 3,5 mlrd. dolerių (9 mlrd. litų) „Banko Ambrosiano“ ir dar dėl 1,3 mlrd. (3, 4 mlrd. litų) kelių antrinių įmonių turto dingimo Lotynų Amerikoje
Tebetrunka 2010 m. pradėtas tyrimas dėl Vatikano banko neaiškiais motyvais pervestų 23 mln. eurų (80 mln. litų) į Italijos ir Vokietijos bankus
Vatikano bankas yra vienas pagrindinių didelės pasaulinės ginklų gaminimo bendrovės „Fabbrica d'Armi Pietro Beretta“ akcininkas
Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“ (nr. 21(83), birželio 4 – 10 d.), rubrikoje „Tryliktas puslapis“.
Paulius Grinkevičius
