Į gimtinę trumpam sugrįžusi smuikininkė naujienų agentūrai ELTA papasakojo apie savo pasiekimus, išgyvenimus ir ateities planus.
D. Kuznecovaitė šiltai prisimena šviesaus atminimo violončelininką Mstislavą Rostropovičių – tai Maestro, išgirdęs smuikuojančią paauglę, numatė jai puikią muzikinę ateitį. D. Kuznecovaitė smuiku groja nuo ketverių metų, o būdama aštuonerių jau griežė solo su Lietuvos kameriniu orkestru.
M. Rostropovičiaus fondo stipendiatė mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, studijavo prof. Zacharo Brono klasėje Aukštojoje muzikos mokykloje Kelne (Vokietija). Nuo 2007 m. studijavo prof. Petru Munteanu klasėje Aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje Rostoke (Vokietija), įgijo smuikininko solisto ir pedagogo diplomus. Nuo šių metų rugsėjo D. Kuznecovaitė pradeda magistro studijas Paryžiaus nacionalinėje muzikos ir baleto akademijoje.
– Labai daug išmokau iš Z. Brono – jis mane taip „perlaužė“, tiek informacijos gaudavau per jo pamokas! Bet toliau mokytis pas profesorių neleido finansinės galimybės. Mokydamasi pas P. Munteanu, laimėjau tris itin svarbius konkursus. Labai daug mano kelio pradžiai davė Druskininkuose daug metų Lietuvos muzikų rėmimo fondo rengiami Smuiko meistriškumo kursai, kuriuos ne kartą vedė P. Munteanu. Septynerius metus ten derinau pamokas ir poilsį fantastiškoje Druskininkų gamtoje.
– Kiek žinau, ilsėdamasi gamtoje nesižavite aktyviu sportu – smuikininkui turbūt baisi net ir menkiausia rankos trauma?
– Puikiai prisimenu, kad jau buvau susiruošusi vykti į kursus Druskininkuose, bet į rankos pirštą įgėlė bitė, ir viskas, nebegalėjau groti. Labai stengiuosi išvengti traumų, pavyzdžiui, net nemoku slidinėti vengdama lūžių. Vieną kartą esu nukritusi nuo dviračio, bet tada, laimei, nukentėjo tik kojos kelis. Jeigu jaučiu, kad neišvengsiu kritimo, intuityviai iškeliu rankas į viršų, kad kentėtų kiti organai, bet tik ne rankos.... Smuikininko rankos, plaštakos turi būti labai jautrios.
– Ar galite įvardyti savo korifėjų, smuikininką, į kurį norėtumėte lygiuotis?
– Mano mėgstamiausias smuikininkas yra Davidas Oistrachas. Man jis yra smuiko dievas. Jis grodavo su labai didele įtaiga, jo atliekama visų epochų muzika skamba labai įtikinamai.
– Turite smuiko pedagogės išsilavinimą, ar jau esate pati išbandžiusi mokytojos darbą?
– Man labai patinka dėstyti, mokyti, šitą bruožą gal paveldėjau iš mamos (smuiko mokytoja ekspertė Gintvilė Vitėnaitė – ELTA). Kai reikėjo laikyti egzaminą, turėjau keturis mokinius Vokietijoje. Mokiau vieną dešimtmetę turkę, kuri pradžioje pajėgė vos keletą sekundžių išlaikyti smuiką, o vėliau jau grojo net mano egzamine.
Žinote, Lietuvoje mokytojas mokiniui gali pasakyti griežtą pastabą, o Vokietijoje kiekvienas vaikas turi laisvą valią rinktis, jam turi patikti groti, mokymasis turi būti lyg žaidimas, malonumas. Manau, kad pedagoginis darbas irgi yra savotiška kūryba.
– Kaip nuspėti, ar vaikas ateityje galės tapti smuikininku, net solistu?
– Ar vaikas bus smuikininku, manau, pirmiausia turi nuspręsti tėvai, nes čia svarbi drausmė, reikia groti kiekvieną dieną, bet, aišku, nepersistengti. Pavyzdžiui, japonai ir kiti azijiečiai vaikai groja kaip vunderkindai, dirba per parą po 8–10 valandų, bet nieko daugiau nemato, ir man atrodo, kad paauglystėje jiems kažkas atsitinka – jie sustoja, nebenori groti ir tobulėti. Kai buvau maža, aš niekada per daug negrodavau, nebent rengdavausi konkursams.
– Nuo rugsėjo studijuosite prestižinėje Paryžiaus muzikos akademijoje. Ar buvo sunku į ją patekti?
– Studijuosiu pačioje garsiausioje Paryžiaus nacionalinėje muzikos ir baleto akademijoje. Į dvejų metų magistro studijų programą įstojome tik trise, o stojo 105 smuikininkai iš viso pasaulio. Po konkurso buvo tokia įtampa, kad išgirdusi savo pavardę tarp įstojusiųjų, iš laimės net nebegirdėjau, kas tie kiti du laimingieji...
Studijuosiu pas rusų profesorių Borisą Garlickį. Jis yra vedęs meistriškumo kursus Vilniuje, buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų, bet pati jo nepažinojau. Jis yra puikus kaip žmogus, įdomi asmenybė, geros širdies, o tai man labai svarbu, nes manau, kad tarp mokytojo ir mokinio turi būti itin geri santykiai. Dabar turiu išmokti prancūziškai, nes iki šiol su šia kalba nieko bendra neturėjau. Bet mano toks charakteris, jei noriu ką nors pasiekti, net esant mažai tikimybės, išbandau laimę.
– Kokią savo ateitį matote po studijų Paryžiuje?
– Kol kas turiu daug koncertų įvairiose pasaulio šalyse kaip solistė. Šių metų pabaigoje suplanuoti koncertai Meksikoje ir Kinijoje, vėliau bus koncertas su Ermitažo orkestru Norvegijoje. 2015 m. laukia didžiulis 20 koncertų turas Jungtinėse Valstijose.
Vis grįžtu koncertuoti į Meksiką – pernai grojau aštuonis koncertus įvairiuose Meksikos miestuose, surengiau du koncertus ir šių metų liepą. Tokios tolimos koncertinės kelionės muzikantams – milžiniškas krūvis ir įtampa. Gal todėl pasaulyje tiek mažai garsių smuikininkių moterų, nes koncertuojanti solistė negali skirti laiko šeimai, namams. Man 23 metai, jau dažnai pagalvoju apie ateitį, man svarbu turėti šeimą. Nenorėčiau būdama 60–ties sėdėti apsiglėbusi savo kompaktines plokšteles arba smuiką. Nors tai mano kelias, jau pajutau, kas tai yra solisto duona. Man sunkiausia yra vienatvė kelionėse, viešbučiuose, oro uostuose, traukinių stotyse, vis dėlto pamažu apsiprantu... Nors tėvynės, Vilniaus ilgesys manęs niekada neapleidžia.
Kokioje šalyje po studijų apsistosiu, dar nežinau. Prancūzija mane visada traukė, bet niekada nepamiršiu, kad esu iš Lietuvos, nes tai mano šalis, čia mano širdis, čia visada grįšiu, čia yra mano namai. Grįšiu ir kaip koncertuojanti smuikininkė, labai tikiuosi perteikti savo meistriškumą Lietuvos smuikininkams, nes čia pati gavau labai gerus pagrindus, todėl jaučiuosi skolinga.
Ne paslaptis, kad į užsienį Lietuvos muzikai išvyksta dėl finansinių priežasčių, ir tai suprantama, nes muzikantas labai daug investuoja į savo mokslą. Pavyzdžiui, aš kol kas neturiu savo smuiko, groju instrumentu, pagamintu 1899 metais, kurį išsirinkau pati, o jį nupirko Ūkio bankas. Šiuo smuiku galiu groti septynerius metus su galimybe vėliau išsipirkti jį iš banko.
– Kada artimiausiu metu išgirsime jus koncertuojančią Lietuvoje?
– Spalio mėnesį yra suplanuotas mano koncertas Vilniuje „Piano Lt“ salėje su pianistu profesoriumi Petru Geniušu. Tuomet įrašinėsime ir pirmąją kompaktinę plokštelę. Jau tikrai žinau, kad mano ir P. Geniušo koncertas vyks ir kitų metų Vilniaus festivalyje.
