Nuomojau skylę viename naujų rajonų: baldai apsitrynusiais kampais, apmusijusi vonia, suskilęs raudonas telefono aparatas, nuolat tekantis, bjaurią rudą kanalizacinę kraujosruvą klozete paliekantis, o kartais ir išmatas nuplaunantis bakelis, prišnerkšta laiptinė, penktą valandą po pietų gale namo signalizuojanti šiukšliavežė.
Virš manęs gyveno šlubas senis su šunimi, tipiškas Salamano iš A. Camus „Svetimo“ - alkoholikas, išgėręs sentimentalus, pergėręs - beprotis, pagiriom piktas ir nelaimingas, ir jis, ir šuo šašuoti, gumbuoti lyg buboninio maro laikais, be to, jis kas vakarą ir kas rytą mušdavo šunį, o naktimis kažką nuolat ritinėdavo grindimis. Kildavo toks įspūdis, lyg jis mankštintųsi, treniruotų pilvo presą ar panašiai. Kita vertus, greičiausiai ritinėdavo tuščius butelius, tikėdamasis, kad įvyks stebuklas ir buteliai staiga prisipildys alkoholio. O gal tikėjo pasakomis apie džiną.
Vieną vėlų vakarą jis ilgai daužė šunį, paskui staiga nutilo, o po pusvalandžio kiemas buvo pilnas gaisrininkų ir paskalomis mintančių maitvanagių pensininkų - visiems buvo įdomu pažiūrėti į alkoholiką, kuris nuėjo Nerono keliais - rūkydamas padegė vatinį čiužinį. Senis tvirtino, kad rūkė šuo, bet niekas nepatikėjo.
Girdėdavau cypiantį, gailiai inkščiantį šunį ir man jo būdavo gaila: tai padugnė silpnaprotis, galvodavau apie viršuje gyvenantį kaimyną.
Kartą, regis, buvo ruduo, ėjau į savo skylę, šiek tiek svirduliuodamas ėjau, nes ruduo, ypač mirtinas pūvančių lapų kvapas, mane stipriai svaigina. Čia pat iš už kampo išdygo ir bloga kompanija. Nespėjau kaip reikiant susigaudyti, o visos procedūros jau buvo atliktos: ir cigarečių paprašė, ir, nė atsakymo nesulaukę, į snukį davė. Dar pastovėjau valandėlę šalia treninguotų, kaip dabar pasakytų - „tiuninguotų“, mėsgalvių, laukdamas tęsinio, visaverčio pažeminimo patvirtinimo, bet jie į mane nebekreipė dėmesio. Grįžau įsižeidęs, ir labiau ne dėl to, kad gavau į lempą, o dėl abejingumo, kurio susilaukiau po prievartos akto.
Viršuje vėl girdėjosi po grindis pirmyn atgal riedantys tušti buteliai, duslūs smūgiai ir pratisas, gailus šuns inkštimas. Sėdėjau piktas prietemoje, rūkiau, žiūrėjau į danguje mirksinčias lemputes - kažkur, kitame miesto pakrašty, leidosi, o gal kilo lėktuvas. Prisiminiau Jėzų Kristų, neatsakingai pareiškusį apie kito skruosto atsukimą savo priešui. Jis tokios kiaulystės nebuvo numatęs: tu atkiši kitą skruostą, o tavo priešui nusišvilpt. Jis nė galvos į tave pasukti nesiteikia. Čiupinėjau perštintį žandikaulį, paskui dar surūkiau bent penkias cigaretes iš karto, vėl ėmiau galvoje ritinėti antrojo skruosto koaną ir dar kažkokį krikščionišką folklorą, mėginau susieti šio vakaro įvykius su Dievo mirtimi ir gyvenimo prasmės praradimu, kol galiausiai visai susinervinau, pakėliau galvą į lubas ir riktelėjau: „Taip tau ir reikia, šunsnuki!“.
Paskui nuėjau į tualetą, vemtelėjau ant rudos nuleidžiamojo bakelio magistralės, patyriau sumautą satori, vėmaluotą burną praskalavau degtinės šlakeliu ir nuėjau miegoti.
Kitą rytą senį su šunim sutikau laiptinėj. Šuo viena koja šlubavo, o aš perkreiptu snukiu iškošiau „kiekvienam savo“ ir patraukiau į kitą pusę.
