Pirminė savivaldybių rinkimų analizė Vilniuje leidžia daryti kai kurias politines išvadas, susijusias su sritimi, kurioje parlamente man tenka dirbti, ir formuluoti temą: savivaldybių rinkimai Vilniuje ir nacionalinis saugumas.
Kokia gi ta pagrindinė politinė išvada? Mano manymu, pirmą kartą savivaldos rinkimuose dalyvavo ir Kremliaus projektas. Ir dalyvavo būtent Vilniuje. Mažai kas Lietuvoje abejoja, kad visuose rinkimuose, – o prezidento rinkimuose ryškiai, – vienokia ar kitokia forma dalyvauja Rusija, jos pinigai ar jos projektai. Tų projektų yra ne vienas, jie yra įvairūs. Juos matėm gyvenime: Darbo partijos su Viktoru Uspaskich, visokių "kunigaikštienių" projektai ir pan.
Rusenantis projektas "Rolandas Paksas – prezidentas" bandomas atgaivinti per Vilnių, nes čia yra geriausia bazė. Kaip bebūtų gaila, minėsime 17-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines, tačiau Vilniuje ir aplink Vilnių tebėra labai ryškus susiskaldymas, balsuojant rinkimuose pagal tautinį požymį. Lietuvos lenkai balsuoja tik už lenkiškas politines partijas, o Lietuvos rusai, kurių dauguma gyvena Vilniuje, keičia savo pasirinkimą įdomiai, matyt, gavę tam tikrus signalus, už ką jiems reikia balsuoti.
Tai įrodo ir konkretūs dalykai: kad Vilnius R. Pakso partijos buvo pasirinktas esminiu projektu, norint ateityje jį grąžinti į aukštesnius postus, rodo skirtumai tarp likusios Lietuvos ir Vilniaus. Už R. Paksą visoje Lietuvoje balsavo 10 proc. rinkėjų, kas atitinka buvusių rinkimų skaičius. Buvo matyti, kad čia didelio aktyvumo nebuvo ir kad visas procesas buvo paliktas savieigai, – turiu galvoje ikirinkiminį laikotarpį. Vilniuje R. Paksas laimėjo 23 proc. Tarp 10 ir 23 – procentų skirtumas nemažas. O pažiūrėjus į patį Vilnių aiškiausią atsakymą duoda kad ir Naujosios Vilnios analizė: vienoje iš Naujosios Vilnios apylinkių už R. Pakso sąrašą balsavo net 46 proc. rinkėjų. Tai daug ką pasako.
Dar vienas įdomus aspektas. Mes išnagrinėjom ir sociologinius tyrimus, atliktus dar iki savivaldybių rinkimų. Apklausos rodė, kad gruodžio pirmosiomis dienomis R. Pakso šansai yra didžiausi. Jis buvo lyderis, o jo partija pirmavo prieš kitas, dalyvavusias rinkimuose, nors ir nedideliu skirtumu. Noriu atkreipti dėmesį, kad tuo metu dar nebuvo prasidėjusi rinkimų kampanija. Rinkėjai to nepasako per vieną-dvi dienas. Aišku, kad jau spalio-lapkričio mėn. rinkėjų apsisprendimas buvo taip suformuotas.
Klausiant savęs, kodėl taip atsitiko, mano vienas iš atsakymų būtų: neatmestina prielaida, kad jau tuomet per tam tikrą egzistuojantį tinklą, per tam tikras užsilikusias visuomenines organizacijas, per tam tikrus žmones, kurie galbūt turi ryšį ir su Latvių gatve, buvo duotas signalas, kad šių metų pasirinkimas turėtų būti šitas.
Tai visiškai suprantama – Viktoras Uspaskich, už kurį balsavo būtent šita Vilniaus visuomenės dalis, jau buvo pabėgęs. Atsirado galimybė šį projektą pakeisti kitu.
Antras dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį ir kuris patvirtina, bent jau man, tą tezę, kurią dėsčiau pradžioje: tai Rolando Pakso aplinka, kuri iki rinkimų nebuvo labai matoma. Ir ta aplinka visai neseniai, Lietuvai stojant į NATO, Europos Sąjungą, sudarė kaip tik besipriešinančios grupės branduolį. Tai žmonės, anksčiau sudarę Tautos pažangos branduolį ir labai aktyviai veikiantys prieš Lietuvos vakarietiškąją integraciją. Jų pažiūros nėra pasikeitusios, aš negirdėjau, kad jie būtų deklaravę kokį nors kitokį požiūrį, – nei Audrius Butkevičius, nei Rolandas Paulauskas ir kt.
O kaip dabar, jau po rinkimų, elgsis Lietuvos lenkai, lenkų išrinkta politinė partija – Lietuvos lenkų rinkimų akcija? Kaip bebūtų liūdna, vėl kaip 1990-aisiais kyla klausimas, su kuo yra lenkai: ar su iš Kremliaus ateinančia politine jėga ir ta kryptimi, – Rolandui Paksui sugrįžti į prezidento postą per Vilnių, – ar su europietiškos integracijos kryptimi? Vilniaus klausimas šiandien nėra komunalinis, kaip yra išsireiškęs vienas politikas. Didžiausia atsakomybė dabar jau tenka Tėvynės sąjungai, socialdemokratams ir kt. vakarietiškoms politinėms partijoms.
Dėl socialdemokratų sprendimų
Socialdemokratų partijos sprendimas yra neblogas, turiu galvoje, kad iš esmės buvo panaikintas įspūdis, nuslydęs per Lietuvą, kad socialdemokratai galutinai apsisprendė eiti su liberaldemokratais. Tai gerai, sveikintina, tačiau išryškėjo dvi stovyklos. Pirmoji: Algirdo Brazausko linija – valdžia bet kokia kaina. Man keista, kad A. Brazauskas nepasimokė iš savo klaidų, kuomet po Seimo rinkimų iš esmės tokį pat projektą bandė įgyvendinti su V. Uspaskich. Žinome, kuo tai baigėsi. Kita dalis socialdemokratų yra tie, kurie jaučia didelę atsakomybę, tarp jų ir premjeras Gediminas Kirkilas, kuris supranta, ką Lietuvai reiškia R. Pakso-Kremliaus projekto įgyvendinimas Vilniuje.
Politiniai žaidimai su VSD tęsiasi
Esu priversta įtraukti dar vieną klausimą: apie šios dienos žiniasklaidos pranešimus dėl naujojo VSD vadovo skyrimo, dėl prezidento pasirinkimo. Esminis dalykas, kuris nuvilnijo ir žmonėms sukėlė klausimų, yra tai, neva prezidento pasirinkimui, kurį "Lietuvos rytas" jau "žino", – aš noriu pabrėžti, kad Tėvynės sąjunga to nežino, su mumis niekas apie tai nekalbėjo, jokių oficialių pasiūlymų, pranešimų iš prezidento mes nesam gavę, – pritarė konservatoriai. Minimas Povilas Malakauskas. Noriu atsakingai pabrėžti, kad TS ne tik neturi jokios oficialios informacijos, o, neturėdama jokios oficialios informacijos, nėra svarsčiusi jokios kandidatūros, todėl nėra jokios TS nuostatos šiuo klausimu. Yra tam tikras bendras požiūris, mano išsakytas jau anksčiau. Norėčiau keletu tezių jį priminti.
Mes kalbam ne apie konkrečias pavardes, o apie kriterijus, kuriuos taikysim bet kuriam prezidento pasirinkimui, nepaisant to, kokiai politinei krypčiai simpatizuotų vienas ar kitas kandidatas. Pirmiausia, kandidatas turės labai atsakingai ir tiksliai bei nuoširdžiai įvertinti dabartinės VSD vadovybės poelgius, turės turėti aiškų planą, kaip atkurti sugriautą Lietuvos kontržvalgybą.
Ta pačia proga norėčiau trumpam grįžti prie pirmosios konferencijos temos ir pateikti pastebėjimą, kad visas šis R. Pakso grįžimo per Vilnių projektas vyko tuomet, kai VSD vadovybė griovė Lietuvos kontržvalgybą. Taigi visi šie procesai Vilniuje vyko sugriautos kontržvalgybos fone. Aš negaliu daryti toli siekiančių išvadų, bet į patį faktą privalau atkreipti dėmesį.
Taigi būsimam VSD vadovui teks pateikti labai konkretų planą, kaip atkurti A. Pociaus rankomis sugriautą Lietuvos kontržvalgybą ir kas bus su A. Pociaus pavaduotojais. Mes manom, kad bent jau du, paminėti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pateiktose išvadose Seimui ir Seimo patvirtintose išvadose, pavaduotojai neturi likti savo postuose; ir, žinoma, pažymos, kurias atsisakė komitetui pateikti A. Pocius. Be šių principinių dalykų neįsivaizduoju, kad mūsų frakcija galėtų pritarti kokiai nors kandidatūrai.
Jeigu būtų pasiūlyta minėta kandidatūra, galėčiau pateikti tik savo pastebėjimus: susikurtų iš karto dvi problemos. Pirmiausia atsirastų vakuumas dėl Specialiųjų tyrimo tarnybos. Mažiausiai vėl vienerius metus nebūtų iš ko pareikalauti atsakomybės už rezultatus. Jeigu P. Malakauskas išeitų, naujasis vadovas nežinia kada būtų paskirtas; jis turėtų galimybę sakyti, kad turi peržiūrėti situaciją, atlikti vidinį auditą, įsigilinti į problemas ir tik tada pateikti savo planą.
Kitas dalykas – susijęs su Tėvynės sąjunga. Mums kiltų papildomas galvos skausmas, nes ši kandidatūra būtų bandoma, – ir dabar jau bandoma, – susieti su Tėvynės sąjunga ir tam tikra mūsų atsakomybe už pasirinkimą. Jau ir dabar matau tam tikrų spekuliacijų; jaučiu, kad jų bus dar daugiau, bandant primesti mums atsakomybę už būsimą VSD darbą, dėl ko atsakomybės mes niekaip negalime prisiimti, nes tai nėra mūsų pasirinkimas. Mes niekaip neįtakojome ir nesiekėme, kad ši kandidatūra būtų pasiūlyta Seimui.
Savęs klausiu: ko siekiama "Lietuvos ryto" informacija, o iš tiesų dezinformacija? Net nepaklausus mūsų į viešumą išmetama pavardė neva su mūsų pritarimu. Gal siekiama kaip tik įvelti į tam tikras diskusijas, planuojant, kad mes neigsim? O mes negalim to neneigti. Galbūt norima pratęsti Arvydo Pociaus egzistavimą? Jeigu ši kandidatūra sukeltų dvejonių, ginčų ir nebūtų patvirtinta, būtų dar keletą mėnesių ar pusmetį ieškoma naujo kandidato, ir taip kažkam labai reikalingas žmogus A. Pocius toliau vadovautų Saugumo departamentui. Nuo Lietuvos žmonių būtų slepiama tiesa; toliau kritiška padėtis liktų Lietuvos kontržvalgyboje; dar liko iki galo nesudoroti pareigūnai, kurie yra nušalinti ir apšaukti bjauriausiais vardais; reikia dar išsaugoti kai kurių žmonių, neteisėtai įgijusių pernelyg didelės įtakos Saugumo departamente, "švarius" mundurus... Jeigu būtų bandoma mus įstumti į tokius žaidimus, norėčiau pabrėžti, kad tai jau būtų tikrai antivalstybinė veikla.
Kviesčiau susilaikyti nuo žaidimų su itin svarbia institucija Lietuvoje.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-03-05
Rasa Juknevičienė yra Tėvynės sąjungos pirmininkė, Seimo nacionalinio saugumo komiteto narė
