• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Sigutė Ach į Panevėžį atvažiavo susitikti su skaitytojais, pristatyti savo knygas ir atvirukus, bet ne tik.

Sigutė Ach į Panevėžį atvažiavo susitikti su skaitytojais, pristatyti savo knygas ir atvirukus, bet ne tik.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Su žinoma rašytoja, dailininke kalbėjomės krimsdamos saldainius „Karvutė“. „Skanu – mėgstu cukrų ir „Karvutes“, tik gaila, kad tegaliu vieną sau leisti, o ne kokias šešias per progą!“ – kvatodama prisipažino pašnekovė.

REKLAMA

Užtat piešti karvutes Sigutė Ach gali tiek, kiek tik nori. Jos skraidanti maža smagi karvytė net tapo leidyklos „Nieko rimto“ simbolis. Linksmai nusiteikusi raudonplaukė menininkė nustoja kvatotis tik paklausta apie kūrybą ir verslą.

Ant žemės nuleidžia gyvenimas

Jau kone dvidešimt metų Sigutė Ach puikiai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jos iš pažiūros paprasti atvirukai bei knygos žavi savo jaukumu ir švelnumu. „Tai nieko rimto!“ – mėgsta kartoti autorė, kuri pati atrodo miela, maloni ir šilta, kaip ir jos piešti personažai. Tačiau toks įspūdis išlieka tik iki tol, kol pamatai ją dirbančią.

REKLAMA
REKLAMA

Kaip buvo proga įsitikinti viešnagės Panevėžyje metu, besiruošdama susitikti su skaitytojais Sigutė iš trapios ir svajingos menininkės akimirksniu tapo atsakinga, dalykiška, profesionalia... verslininke. Ji sako, kad jei būtų tik menininkė ir neturėtų noro išlaikyti leidyklos, kurią prieš dešimtmetį įkūrė kartu su gyvenimo draugu Arvydu Vereckiu, galėtų svajodama ilgai vaikščioti stogais ir nuo jų nenulipti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Tačiau dabar tenka nuo tų stogų dažniau kraustytis atgal ant žemės“, – šypsosi knygelių vaikams autorė bei iliustratorė ir prisipažįsta seniai žinanti, jog turi šiokią tokią verslininkės gyslelę.

„Būti tik menininku lengva, bet jei nori būti išgirstas, mėgstamas, pasiektas, privalai save pristatyti, – bando aiškinti Sigutė Ach. – Ir jei nebūtų verslo gyslelės, tuomet tikriausiai nebūtų ir paties verslo.“

REKLAMA

Nerimta verslo imperija

Iš tiesų, anot pašnekovės, bene prieš dešimtmetį sostinėje įkurta leidykla „Nieko rimto“ buvo jos draugo svajonė. „Tai Arvydo mintis: jis yra leidyklos tėtis, galva ir atsakomybė, o aš esu tai, nuo ko ir prasidėjo leidyklos veikla, – pasakojo talentinga menininkė, prisiminusi jųdviejų „naujagimio“ gyvenimo pradžią. – Trejus metus leidykloje buvo tik mano atvirukai ir reprodukcijos, taigi leidyklos „Nieko rimto“ vardas susijęs su Sigute Ach tiesiogiai. Bet šiandien mano produkcijos čia likęs tik penktadalis, ne daugiau. O leidykloje dirba tokie žinomi ir vertinami menininkai kaip Kęstutis Kasparavičius, Paulius Juodišius, Teatriuko menininkai ir kiti...“

REKLAMA

Moteris patikino, kad didžioji dalis iniciatyvos organizuojant leidyklos darbą atitenka jos draugui. „Aš esu tik laisvas vėjas, kuris įeina pro langus, duris – arba atvirkščiai“, – emocingai žeria dailininkė, tačiau netrukus prisipažįsta, kad jai dažnai čia tenka tarti ir svaresnį žodį, ir ji mielai imasi visai nemeniškų darbų. Nes leidyba talentingos moters gyvenime gana svarbi. „Tai yra kūrinys kūrinyje, – sako. – Man labai norisi, kad „Nieko rimto“ būtų ir gyvuotų.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Jeigu man būtų iš tiesų nesvarbu, kam ir kur piešti, tai ir tos Sigutės Ach tikriausiai nebūtų: nusipieščiau kelis paveikslėlius, parduočiau ir man užtektų, – aš nedidelių poreikių žmogus. Tačiau dabar žinau, kad jeigu laiku nenupiešiu paveikslėlių, mes neišleisim knygos, jei neišleisim knygos, jos nepristatysim knygų mugėje, o jei nebūsim knygų mugėje, mūsų visai nebus“, – paprastą verslo strategiją dėsto svajonių ir nuotaikų imperiją sukūrusi autorė, prisipažinusi, jog jos taip mėgstamas užsiėmimas – skraidyti padebesiais – kaskart turi būti dozuojamas.

REKLAMA

„Idėja leisti knygas, kurios namuose būtų laikomos kaip šeimos nariai, yra mūsų leidyklos vėliava. Ir aš prisiėmiau šitą atsakomybę už tai, ir niekam neleidžiu bet ko leisti, – kalba tvirtą nuomonę šiuo klausimu turinti Sigutė Ach, neslepianti, jog savo versle įvedė griežtą cenzūrą. – Nenoriu popsiškų, prastą skonį liudijančių knygų – nesvarbu, kad jas galima lengviau parduoti.“

REKLAMA

Juoda ir balta

„Mano horoskopo ženklas – Dvynys, aš turiu dvilypumo, štai dėl ko manyje ir yra tas verslumo ir meno derinys“, – įsitikinusi Sigutė Ach.

Jųdviejų su draugu bendras verslas prasidėjo nuo dalyvavimo knygų mugėse su vos penkiomis dešimtimis atvirukų ir viena knyga. Tačiau per dešimtmetį viskas pasikeitė – išskyrus Sigutės ir Arvydo sąjungą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Pavadinčiau tai simbioze, sinergija: tai energijų susiliejimas, kuris dviem žmonėms leidžia sutapatinti savo energiją. Mes su Arvydu turim tarsi netyčinį sutapimą, kurio nesiekėme specialiai. Tačiau taip atsitiko, ir mes esam tarsi įkalinti šito sutapimo: mums abiem puikiausiai sekasi daryti bet ką, – tokia gyvenimo dovana atvirai džiaugiasi žymi menininkė. – Mes nesukuriame šeimos, nes mums per daug gerai sekasi gyvenant partnerystėje. Esame kartu, esame pora, bet nesame susituokę. Mus sieja bendra buitis, bet mes esam kaip juoda ir balta.“

REKLAMA

Ir menininkams reikia disciplinos

Sigutė Ach įsitikinusi, kad visi kūrėjai iš prigimties – atidėliotojai.

„Tai tarsi studento sindromas: netgi turėdamas visus metus darbams padaryti, nesi tikras, ar pavyks kūrinius sukurti laiku“, – sako autorė, juokais perspėdama visus, kurie planuoja turėti ar jau turi reikalų su kūrėjais.

Šmaikštumo nestokojanti moteris priduria, jog tikras menininkas ir yra tam, kad vėluotų atiduoti darbus. Tačiau pati turėdama leidyklą guodžiasi jau nebegalinti pasakyti „nebuvo ūpo“, „paslydau“, „įsimylėjau“, „sėdžiu ant stogo ir negaliu nulipt...“

REKLAMA

„Jei nori rezultato, būk malonus susitarti, padaryti darbus laiku“, – apie verslo ir meno dermę kalba menininkė, dabar ir savo kailiu patirianti, kad atiduoti darbus laiku didžiajai daliai jos kolegų yra sunkiai įmanoma misija.

„Aš matau, kaip Arvydas su manim tariasi ir mintyse skaičiuoja, kaip ir kiek laiko turėtų užtrukti mano darbai. Tačiau jis vis tiek su manim tariasi, o aš būnu priversta duoti garbės žodį, – kvatodama pasakoja, kad net ir labai garbingai pažadėjus darbą atiduoti laiku ne visada pavyksta. – Ir kartais to žodžio netesiu... Tačiau stengiuosi: užsidarau, neinu nei į pasimatymus, vaikštau darbo stalo rajone – neinu net kavos gerti!“

REKLAMA
REKLAMA

Menininkė sako nemėgstanti įtampos ir streso, tačiau nuolat jaučianti atsakomybę už tai, ką daro, todėl būna, kad tenka atsisakyti ir daugiau mėgstamų dalykų, ne tik kavos. „Tada jau „nulipi nuo stogo“... Nes kai spaudžia terminai, atsiranda įtampa, pykčiai ir konfliktai“, – kasdien ties meno ir verslo riba balansuojanti Sigutė puikiai suvokia, kaip svarbu kūryboje laikytis disciplinos ir kaip sunku iš tikrųjų tą padaryti.

„Kiek dailininkų dirba leidykloje, tik labai maža jų dalis „įsipiešia“ į terminus, nes tai yra toks jausminis dalykas“, – su supratinga šypsena sako aukso vidurio tarp menininkės ir verslininkės tebeieškanti talentinga kūrėja.

Pasak jos, didžioji dalis menininkų nuolat išgyvena tokį periodą, kai yra nepasiruošę kurti – jie nuolat kažko laukia.

„Dailininkai, kaip ir poetai, dažnai išgyvena balto popieriaus baimę“, – kvatodama Sigutė Ach sako, esą tikram menininkui visada atsiras gerokai svarbesnių užsiėmimų nei darbas: „Galima gerti kavą, susitikti su draugais, vaikščioti ant stogų. O kam tau nulipti, jei tau ir ant stogo gerai? O apačioje visi leidėjai gali laukti: tu gi tuoj padarysi, tu gi darai! Bet tave, aišku, nukrapšto nuo stogo...“

REKLAMA

Surimtėjusi moteris patikina, kad žmogiškoji atsakomybė vis dėlto svarbi ne tik versle, bet ir mene: netikėtai pačiai sau sėkmingo verslo simboliu tapusi kūrėja vienodai užjaučia tiek leidėjus, tiek savo cecho seseris ir blolius.

„Aš nupiešiu ir sakau: gerai, tegu gyvena. Tačiau daug mano kolegų meno idėją pernešioja, jiems sunku nuspręsti, kada jau tą žuvį traukti, – kūrybinio proceso subtilybes bando paaiškinti autorė. – Pavyzdžiui, sutari daryti parodą po metų ir manai, kad per metus galima padaryti ir ne vieną parodą. Bet per tą laiką renki medžiagą, įsijauti, randi kažką kita, įsimyli, išsimyli, atsitinka daug visokių kitokių dramų – ir žiūri, kad liko tik pora mėnesių. Per juos jau vargiai ir spėsi ką padaryti, todėl kartais tenka atidėti darbo atlikimo terminus...“

Jei nebūtų dailininkė, būtų mokytoja

„Dešimt metų Vilniaus moksleivių namuose mokiau vaikus keramikos paslapčių. Tai buvo pedagoginis darbas, susijęs su menine veikla, – prisimena Sigutė, tolimoje praeityje, pačios prisipažinimu, nė nebandžiusi svajoti tapti žymia dailininke ar menininke, kaip ją dabar vadina kiti. „Tuo metu manęs net į Dailės akademiją nebūtų priėmę – juk mano darbeliai buvo per prasti ir per paprasti“, – pasakoja populiari kūrėja, niekada taip ir nesimokiusi akademinio piešimo.

REKLAMA

„Studijavau chemijos taikomuosius darbus, kad galėčiau per metus įstoti į keramiką, apie kurią visada svajojau. Aišku, aš siaubingai idealizavau tą profesiją. Maniau, kad chemija manęs nesustabdys... Tačiau buvo kitaip. Juk ten buvo vien chemija ir vos keli panėrimai, pamezgimai ir pagaminimai.“

Taigi mokslus jauna moteris metė vos jiems įpusėjus. Tačiau kad ir nebaigtos, studijos vis dėlto atvėrė duris į taip mėgstamą keramikos pasaulį.

„Vien dėl to, kad mokiausi chemijos, galėjau Moksleivių namuose mokyti keramikos!“ – anas, mokytojavimo dienas, su malonumu mena dabar populiarumo viršūnėje esanti menininkė.

„Tas laikotarpis buvo nesusijęs su akvarele, – tęsia pasakojimą. – Kai pradėjau lauktis vaikelio, gyvenau labai mažame namelyje – ten nebuvo sąlygų lipdyti, tada pradėjau piešti mažus paveikslėlius. Nešiau juos į galeriją parduoti. Mano didžiai nuostabai, juos labai pirko. Ir jei taip nebūtų nutikę, gal aš ir nebūčiau Sigutė Ach, o tiesiog... labai gera keramikos mokytoja!“

„Aš ilgai sakiau, kad tai, ką darau, yra nieko rimto, kad aš esu ne menininkė – aš tiesiog paišinėju, – moteris neslepia ir dabar dar pasvajojanti, koks įdomus ir smagus būtų mokytojos darbas. – Mokytojai yra metodiški, tikslūs. Aš irgi turiu tos metodikos savyje, ir jeigu jau ką darau, tai apgalvoju, susistatau tvarką ir pagal ją bandau viską vykdyti. Bet kita mano pusė – visiškas chaosas: tai ir struktūros nebuvimas, išsiblaškymas, laiko nesuvokimas. Mano gyvenimas – kaip akvarelė: jis nuolat liejasi.“

REKLAMA

Sigutė turi dar vieną aistrą – knygas.

„Todėl, jei būčiau dirbusi mokytoja, turbūt ilgainiui būčiau pavirtusi į bibliotekininkę, – daro išvadą. – Biblioteka man yra viena nuostabiausių vietų. Patinka knygų kvapas, knygų tyla, nuostabu žinoti, jog tarp dviejų viršelių slypi žmonės, paveikslai, pasauliai...“

„Esu skaitantis žmogus, mėgstu gerą vaikų, suaugusiųjų literatūrą, tačiau nemėgstu didelių filosofinių ir egzistencinių svaičiojimų, ilgų sakinių apie nieką“, – atvirauja autorė, kurią pačią, sako, labiausiai iš vėžių išmuša šiuolaikinio meno brutalumas. Vien dėl to Sigutė sako nevaikštanti į spektaklius, nežiūrinti šiuolaikinių filmų. „Man per aštru, aš to negaliu ištverti, – tikina. – Vos per pirmas penkias minutes nugrimztu į gilią komą, nebesugebu jausti, manyje tarsi kas užsiblokuoja.“

Sigutė Ach save priskiria ypač jautrių žmonių kategorijai: „Suvokiu savo jautrumą kaip savotišką nenormalumą, bet nieko negaliu padaryti – aš tokia“.

Svajoja sukurti nuotaikų parką

„Tai galėtų būti tik nuotaikų parkas“, – paklausta, kokių dar kūrybinių idėjų turi, nė nepagalvojusi atsakė menininkė.

REKLAMA

„Tai nebūtų amerikietiškas Disneilendas, kadangi mano kūryboje nėra išryškintų personažų: kiekvienas jų unikalus ir nepakartojamas“, – skuba paaiškinti Sigutė Ach, jog kad ir kiek dramblių bepieštų, visi jie bus skirtingi.

Autorės personažai ne taip lengvai atpažįstami, kaip ančiukas Donaldas ar peliukas Mikis, todėl ir jos parkas būtų kitoks.

„Aš neturiu mikių, meškiukų pūkuotukų, nėra personažų, kurie turėtų vardus. Iš tikrųjų aš net nepiešiu žvėrelių: viskas, ką aš darau, – tai nuotaikos“, – Sigutė sako net įsivaizduojanti, kaip jos parke būtų galima eiti iš vienos erdvės į kitą, ir vienoj būtų linksma, kitoj – liūdna. „O dar kitoj lietus, trečioj – mėlyna, o ketvirtoj – drugeliai!“ – šypsodamasi piešusi savo idėją pašnekovė čia pat sugrįžo nuo eilinio „stogo“ ir jau verslininkės balsu priminė: „Būtų puiku, bet turime suvokti realybę: kokia begalinė rizika būtų kurti parką su drugeliais tokiu laiku, kada ir vienos knygos nepelningo tiražo pakaktų leidyklai uždaryti.“

Baisiausia – rimta veido išraiška

Sigutė Ach sako, kad nerimtumo sąvoką, apibūdinančią visą jos kūrybą, pasirinko ne atsitiktinai. Žodis „rimtas“ menininkei asocijuojasi su neigiamais dalykais: gyvename labai rimtame amžiuje, kur po rimtomis veido išraiškomis slepiami baisūs poelgiai.

REKLAMA

„Rimta veido išraiška padaroma labai daug kvailų, blogų ir pavojingų darbų žemėje“, – autorė filosofiškai aiškina, kad žodžiai tėra tušti indai.

Tiesa, ir „nerimtumo“ sąvoka gali įgauti tą patį neigiamą vertinimą. „Jeigu žmogus tau atveria širdį, o tu žiūri į tai nerimtai, abejingai, tau nesvarbu, kad jis įsimylėjo, galbūt planuoja šokti per balkoną... O tu stovi ant galvos ir sakai, kad tau gera taip stovėti, – apie kitokį nerimtumą aiškino populiari kūrėja. – Aš kalbu apie jautrumą ir atsivėrimą kitam. Taip elgiasi vaikai, kurie dar nieko nebijo, nes nežino, ko galima bijoti. Ir tik vėliau, daug sykių gavę per sprandą, jie sužino, kad nereikia atsiverti, imti visko į širdį. Tada tampame rimtais, šiek tiek viduje išsigandusiais suaugusiaisiais. Svarbiausia – nebijoti vėl atsiverti.“

Filosofiškai nusiteikusi menininkė sako, kad baisiausia, su kuo kartais susidurianti kasdienybėje, – biurokratinis rimtumas. Todėl tvirtina išmokusi rimtus ir piktus žmones lengvai paversti maloniais, mylinčiais, o kartais – ir draugiškai nusiteikusiais bičiuliais.

„Tereikia tik truputėlio vaizduotės“, – šypsosi.

„Seniau, kai važinėdavau troleibusais, suvokiau, koks sunkus ir nemalonus yra kontrolieriaus darbas. Įsivaizduokite: žiema, šalta, prie troleibuso privažiuoja mašina, įlipa kontrolieriai ir pradeda labai rimtais veidais šukuoti visą troleibusą. Darbas ne iš maloniųjų – kam gi gali patikti gaudyti zuikius? – Sigutė Ach žino, kaip blogas emocijas paversti teigiamomis. – Aš visada įsivaizduoju, kad piktai ar rimtai nusiteikęs žmogus yra savo jaukioje, malonioje aplinkoje, įsivaizduoju žmogaus veidą, kada jis veda vaikus į darželį, žiūri mėgstamą filmą arba jam kas nors sako, kad jį myli, arba dar geriau – jis laimi milijoną.“

REKLAMA

Visada linksmai nusiteikusi dailininkė maloniai išduoda ir pagrindinį geros nuotaikos receptą.

„Nerimtumas – kaip valdoma beprotybė: tai yra sprendimas. Aš pasirinkau tokia būti. Tai nėra lengvesnis ar labiau gėlėtas kelias – tai vienas iš būdų gyventi. Man jis tinka, o to rezultatas – linksmi ir mieli atvirukai, kurie mano gyvenime tarsi vitaminai!

Eglė GIKNIENĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų