• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Juozo Miltinio dramos teatro sezone numatomos trys premjeros. Artimiausia premjera F. Goodricho, A. Hacketo „Visada tavo. Ana Frank“, kurį režisavo Valerijus Jevsejevas.

REKLAMA
REKLAMA

Spektaklio premjera numatyta spalio 25 dieną.

Ši jaudinanti pjesė, parašyta remiantis Anos Frank dienoraščiu, pasakoja apie  žydų grupelę, naciams okupavus Amsterdamą, besislapstančią namo pastogėje. Dveji tamsos ir netikrumo, kaustančios baimės ir spengiančios tylos metai. Slėptuvėje nevalia garsiai kalbėti, žiūrėti pro langą, leisti klozeto vandenį.

REKLAMA

Aštuoni skirtingi žmonės, išsiskiriantys savo charakteriais ir temperamentu, priversti leisti dienas keliolikos kvadratų patalpoje. Kyla konfliktai ir nesusipratimai, kartais rimti, o kartais keistokai juokingi. Visus juos vienija ir palaiko viltis, kad karas kažkada baigsis.

Pjesės pagrindinė veikėja -  trylikametė nenustygstanti vietoje mergaitė Ana. Jai vis dar pasaulis šypsosi, ji nori žaisti ir linksmintis. Anai  sunku sutarti su solidžiu daktaru Diuseliu, rimtoka van Danų šeima ir jų keistoku sūnumi Peteriu. Mergaitė konfliktuoja su savo mama ir vyresniąja seserimi, įsiklauso tik į  tėvo kalbas ir pamokymus. Tokią mergaitę mes matome pjesės pradžioje, tačiau vėliau ji keičiasi. Metai praleisti slėptuvėje keičia ir Aną: ji pradeda suvokti realybę ir save pačią, išgyvena pirmąją meilę.

REKLAMA
REKLAMA

Deja, pjesės pabaiga tragiška – žydų slėptuvė buvo išduota naciams. Visi spektaklio herojai – sunaikinti, gyvas liko tik Anos tėvas, kuris po karo grįžta į senąją palėpę, kur tarp senų užrašų aptinka savo dukters dienoraštį.

Spektaklis „Visada tavo. Ana Frank.“- jaudinantis scenos dokumentas kalbės ne apie karo baisumus, ne apie stulbinančius mirusiųjų žydų skaičius. Šis spektaklis skirtas žmogiškumui ir meilei, tikėjimui ir vilčiai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Apie spektaklį su režisieriumi Valerijumi Jevsejevu kalbasi Jūratė Urbšienė.

- Režisuoji pasaulyje daugybę diskusijų ir emocijų sukėlusį kūrinį „Anos Frank dienoraštis“. Žydų tema, ji vis skausminga. Turbūt reikia ir pilietinės  drąsos kalbėti šia tema, nes neramu suklysti. Pokalbis į žmogiškumą, į istoriją. Kodėl ši pjesė?

REKLAMA

- Tiesa, kad mūsų visuomenėje – skirtingos nuomonės apie žydų tautą, kiekvienas žmogus turi savo mąstymo horizontą. Prisimenu savo pirmą pažintį su šia pjese. Tai buvo prieš dešimt metų, vienoje miesto mokyklų, kur aš turėjau dramos būrelį. Tada man vienuoliktokai pareiškė, kad jokių pasakėlių jie nesiruošia vaidinti, o galėtų dirbti su juos sujaudinusia pjese „Anos Frank dienoraštis“. Jie man tada ir parodė šį kūrinį. Tiesa, patys buvo ir išsivertę iš anglų kalbos. Prisipažinsiu, kad jausmas, kurį tada išgyvenau – neužmirštamas. Pastatėme spektaklį, mokiniai vedėsi tėvus, daug kas ašaras braukė.

REKLAMA

Dešimt metų vaikščiojau su mintim apie šį spektaklį profesionaliame teatre. Ir dar, tai buvo ir tų mokinukų svajonė, kad ši pjesė būtų pastatyta Juozo Miltinio dramos teatre. Mūsų spektaklyje kalbėsime apie elementariausią padorumą, pasitikrinsime, kiek jo turime. Nepriklausomai nuo pažiūrų, įsitikinimų, religijų ieškosime žmogiškumo. Mąstysime apie tris didžiausias gyvenimo vertybes – meilę, tikėjimą ir viltį. Prisipažinsiu, kad statyti gražiai sudėliotą klasiką tikrai paprasčiau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Visada pasisakai, kad spektaklio sėkmę lemia trijų teatrinių energijų susiliejimas į visumą: režisieriaus, aktorių ir žiūrovų. Kaip formuoji tas tris energijas?

- Prieš pradėdamas repetuoti, kalbėjausi su aktoriais ir leidau jiems patiems nuspręsti, ar jie gali, ar yra vidujiniai pasiruošę kalbėti apie meilę, tikėjimą ir viltį. Kai kam nebuvo paprasta. Trukdė kažkoks vidinis barjeras, džiaugiuosi, kad aktoriai perlipo per save ir dabar yra puiki komanda. Tik doras aktorius gali suvaidinti šią pjesę. Visi mūsų aktoriai – profesionalai, jie gali puikiai vaidinti, bet šioje pjesėje svarbiau jausti, klausytis ir išgirsti. Tik tada, kai aktorius jaus partnerį, supras pjesės medžiagą, bus prakalbintas žiūrovas. Čia kaip fizikoje – energija niekur nedingsta. Teatre -  scenos energija  užkuria salės energija...Tai ir yra išskirtinė teatro galimybė. Kai režisieriaus vizija susiduria su pažadinta aktorių vizija, tada ir prasideda kūryba...

REKLAMA

- Ar tavo spektaklis bandys atsakyti į konkrečius  klausimus šia tema – kodėl, už ką buvo naikinama žydų tauta?.. Ar dėliosi taškus reikiamose vietose...

- Taip, neatsakytų klausimų bus, bet atsakymus tegu suranda pats žiūrovas... savyje. Juk karas mumyse dar nesibaigė. Kol yra Gruzija, Čečėnija... Kol yra vaikai ir anūkai su jiems įdėtomis tradicijomis... Ši pjesė, nors ir parašyta 1947 m., aktuali ir bus aktuali. Krauju problemų neišspręsime, tai ir kalbėkimės apie tai. Gal todėl ir keičiau pjesės pavadinimą – „Visada tavo. Ana Frank“. Tai bus aktualu visada.  

REKLAMA

- Pabrėži, kad visada sunku spektaklį nusakyti konkrečiu žanru. Kaip sekasi šį kartą sustatyti rėmus?

- Šį kartą aktoriams pasakiau, kad pjesės žanras – teatrinė oratorija. Nustebo, bet ... įsiklausė. Kaip aš suprantu, kas yra oratorija? Oratorija – pašlovinimas, pagerbimas, nusilenkimas  tiems, kurie tą gulagą praėjo, kurie bandė tai praeiti, tiesa, ne visada pavykdavo. Oratorija – visiems tiems, kurie neprarado žmogiškumo. Tai kaip tu gali žmogiškumą įsprausti į rėmus?.. Na, o jei tiksliau, tai, aišku, draminis kūrinys.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Pjesės veiksmo vieta – palėpė. Dekoracijos – minimalios.

- Šią istoriją, šią pjesę galima suvaidinti ir be dekoracijų, nes pagrindinis akcentas – vyksmas mumyse, žmogaus pasikeitimai. Visą kita – tik pagalbinės priemonės. Siekiau vaizdinio spektaklio sprendimo apie ribas, kurių mums nevalia peržengti. Nes juk mūsų palėpėje žmonės kovojo su likimu, kurio negalėjo pakeisti. Jokios buities akcentavimo. Visus mano lūkesčius kuo puikiausiai suprato dailininkas Marijus Jacovskis, kuris mažai kalba, bet daug pasako...

REKLAMA

- Juokaudamas sakai, kad patys geriausi spektakliai yra „apie gyvenimą“. Ar šią pjesę priskirsi šiai kategorijai?

- O taip, tikrai ši pjesė tokia. Mes nesudėliosime ir, deja, nepaaiškinsime gyvenimo. Aš siekiu, kad scenos vyksmas būtų organizuotas taip, kad susirinktų ir atrastų žiūrovas savyje savo emocijas. Jeigu neužkabinsime jų, tai ir joks čia „apie gyvenimą“. Aš suprantu tai tik viena prasme – pasitikrinkime, kiek savyje kiekvienas turime žmogiškumo. Va tada ir bus „apie gyvenimą“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų