Raguva sekmadienį minėjo 510 metų jubiliejų – maldomis, su fejerverkais ir parasparniais, baikeriais, muge, dainomis ir susitikimais. „Kaip gera man grįžti tėviškėn“ – skelbė šventės šūkis.
Tokių švenčių – sukakčių metu daugelis dar akivaizdžiau pajunta greitaeigę laiko tėkmę. „Rodos, tik vakar šventėme Raguvos 500 metų jubiliejų, o šiandien dar vienas dešimtmetis prisidėjo“, – kaip ir kiti sukakties dieną „Panevėžio balso“ kalbinti raguviškiai, taip ir Janina Baltušnikienė labiausiai stebėjosi bėgančiais metais.
Keičiasi nuolat
Miestelyje ir jo apylinkėse gyvenantys žmonės pasakojo, kad laikui nestovint vietoje ir miestelis nuolat keičiasi. Per pastaruosius metus permainų būta ir į gera, ir į bloga.
Blogiausia, tikino, buvęs sūrių gamyklos uždarymas – juk pieno bendrovė Raguvoje buvo dar prieš karą įsteigta ir savo produkcija garsėjo ilgus metus. Dabar jos nebėra. Nedarbas, palyginti su prieš dešimtmetį buvusiu, gerokai padidėjo. Laimė, išliko su medžio darbais susijusios įmonės.
„Anksčiau, kai sūrinė dar buvo, į Raguvą ir iš Panevėžio žmonės važiuodavo dirbti, o dabar beveik jokio darbo čia nebėra“, – bėdojo raguviškiai. Tačiau džiaugėsi, kad dabar gyvena neapsnūdusiame miestelyje, kultūrinių renginių Raguvoje vyksta daugiau.
Susipažino su kalvyste
Raguvos 510-ųjų metinių šventės rengėjai pasistengė, kad būtų sudominti visi šventėje apsilankiusieji. Žmonės buvo kviečiami dalyvauti judriuose žaidimuose, sportinėse rungtyse, atrakcionuose. Pavakare pagrindines miestelio gatves sudrebino baikerių pasirodymas, o padanges – Panevėžio parasparnių klubo narių skrydis.
Buvo ir koncertas, ir fejerverkai, šokiai, linksmybės ir daugybė kitų tokiam garbingam jubiliejui puikiai tinkančių pramogų.
Centrinėje aikštėje šurmuliavo šventinė mugė. Didelio žiūrovų susidomėjimo sulaukė ir į Raguvą mobiliąją kalvę atsivežęs žinomas kalvis iš Velžio Saulius Kronis.
Savo akimis pamatyti, kaip senajame Lietuvos kaime dirbo vienos populiariausių ir reikalingiausių profesijų atstovai – kalviai, dabar įdomu ir vaikams, ir suaugusiesiems. S. Kronis sako pelno tokiomis išvykomis nesiekiantis ir jo negaunantis, tiesiog norintis supažindinti žmones su kalvio darbu.
„Pačiam įdomu matyti, kaip sužvilga vaikų akys išvydus nežinomą įrangą, supratus, ką su ja galima padaryti. Ne mažiau smalsūs ir suaugusieji“, – tikina meistras.
Jis atsivežė iš senos kalvės Anykščių rajone įsigytas ventiliacines dumples, pagamintas dar 1925 metais. Kartu ir žaizdras, ir gręžimo įranga.
Dumplės, nepaliaujamai rankomis sukant ratą, pumpuoja orą į žaizdrą, kad ugnies temperatūra jame laikytųsi apie 1 500 laipsnių. Iš joje įkaitinto metalo galima kalti ką tik nori. Kalvis net rožės žiedą su lapais ir spygliais rodo nukalęs.
„Šašlykus kepant užtenka 200 laipsnių karščio, o štai metalui reikia ypatingos kaitros“, – dėsto S. Kronis.
Darbui naudojama akmens anglis, jos per dieną vyras sunaudoja apie 20 kilogramų. Dumplių ratą anksčiau sukdavo gizelis, dabar šį darbą atlieka elektra. Mechanizuotai atliekamos ir kitos gizelio pareigos, tačiau kalvystė iki šiol išliko nelengvas, dirbant karštyje, dūmuose, reikalaujantis daug ištvermės ir sveikatos darbas.
Saugo nuo gaisrų
510 metų jubiliejaus minėjimas į Raguvą sutraukė gausų būrį tiek dabar, tiek ir anksčiau čia gyvenusių, miestelio apylinkėse gimusių ir užaugusių žmonių. Po šventųjų Mišių Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje būreliai vaikštinėjo po Raguvą, žvalgėsi prie mugės palapinių, būtinai stabtelėdavo ties vienu iš svarbiausių įžymybių – centre stovinčiu švento Florijono paminklu.
„Iš vaikystės prisimenu šį garsų nuo gaisrų Raguvą saugojantį paminklą. Florijono paminklą visada paminiu, kai kas klausia, ar yra kas Raguvoje išskirtinio, ypatingo“, – sako pensininkė J. Baltušnikienė.
Turi Raguva ir dar vieną nuo ugnies ir kitų nelaimių saugančią statulą – įvažiuojant į miestelį pasitinka iškili ir išdidi šventa Agota.
Šios statulos pastatytos neatsitiktinai, juk kadaise čia dažnai siautėjo gaisrai, o 1801-aisiais, 1890-aisiais ir 1905 metais Raguva nuo jų buvo ypač nukentėjusi.
Raguvos vardas pirmą kartą paminėtas 1501 metais, kai didžiojo kunigaikščio Aleksandro dovanojimo raštu Raguva ir jos dvaras buvo atiduoti B. Semenavičiui. Kai Raguva 2001 metais šventė 500 jubiliejų, ta proga sukurtas Raguvos herbas ir vėliava, išleista monografija „Raguva“.
Panevėžio vardas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas porą metų vėliau, tad rudenį mūsų miestas minės tik 508-ąją sukaktį.
