Jos puošnios, lengvai prižiūrimos, gražiai derinamos su kitais gėlyno augalais. Vienoje vietoje gali augti net 30 metų. Tad kas gi šie nuostabūs augalai – melsvės? Kaip jas auginti, prižiūrėti ir su kuo derinti gėlyne?
Melsvės: išvaizdos įvairovė
Melsvės (Hosta) priklauso melsvinių augalų šeimos genčiai. Šioje gentyje yra apie 40 rūšių augalų. O pačių melsvių yra išvesta mažiausiai 1000 rūšių, todėl jų pačių išvaizda yra labai įvairi.
Melsvės yra daugiametės, tankius kerus sudarančios žolės. Dažnai būna parduodami melsvių svogūnėliai. Iš tiesų tai nėra svogūninės gėlės. Iš tiesų jos turi trumpus, šakotus šakniastiebius, kuriais ir gali būti dauginamos.
Melsvių lapai pamatiniai, 2–45 cm ilgio ir 2–30 cm pločio, su ilgais lapkočiais. Kaip matome, jos tarpusavyje labai skiriasi savo dydžiu. Tačiau ne mažiau skirtingi ir patys lapai: jie gali būti širdiški, kiaušiniški ar lancetiški, lygiakraščiai arba banguoti, kartais raukšlėti, su ryškiomis gyslomis.
Taip pat labai įvairi ir lapų spalva: ryškiai žali, melsvi, gelsvi ar sodriai geltoni. Lapai gali būti su baltais, kreminiai, gelsvais, auksiniais, žaliais ar mėlynai žaliais įvairaus storio apvadais. Kai kurių veislių lapai gali keisti lapų spalvą metų eigoje. Kitų išlieka vienodi visus metus.
Augalo žiedai susitelkę į paprastos kekės pavidalo žiedynus su lapų pažiedėmis. Žydi baltai, melsvai, violetiniai ar purpuriniai. Melsvės vaisius – trilizdė atsidarančioji dėžutė. Sėklos smulkios, juodos spalvos, sparnuotos, todėl lengvai išnešiojamos vėjo.
Iš kur kilo melsvės?
Melsvių gimtinė – Rytų Azija. Jos daugiausiai paplitę Kinijoje bei Japonijoje. Tai palyginti jauni augalai. Pirmą kartą minimi Japonijos rašytiniuose šaltiniuose tik XI–XII amžiuje kaip karališkos vertės gėlės.
Europą jos pasiekė tik 1784 metais iš Kinijos, kadangi Japonija ilgą laiką labai saugojo savo gamtą ir neleisdavo iš šalies išvežti nei augalų, nei gyvūnų. Melsvės pirmiausiai išplito Prancūzijoje, vėliau Anglijoje, Švedijoje, Olandijoje ir Vokietijoje. O maždaug apie 1800 metus per Europą pasiekė ir JAV.
Hosta vardu ši gentis pavadinta 1812 metais žymaus austrų gydytojo bei botaniko N. T. Hosto garbei.
Melsvių rūšys ir veislės
Melsvių rūšių ir veislių įvairovė tiesiog stulbinanti. Jos skiriasi savo dydžiu, lapų, žiedų spalva, jų forma. Pagal dydį melsvės skirstomos į:
- miniatiūrines: kero skersmuo 10–20 cm;
- smulkias: keras 20–40 cm skersmens;
- vidutines: 40–60 cm skersmens;
- stambias: 60–90 cm;
- labai stambias: 90–150 cm ir daugiau.
Taigi renkantis melsvę savo sodui, labai reikia atsižvelgti į jos dydį suaugus. Pačios didžiausios melsvės dydžiu pralenkia net rožių krūmus, nes išauga ne tik labai plačios, tačiau gali siekti ir net 1 metro aukštį. Tad tokioms melsvėms augti būtinas didelis plotas. Mažesnėms erdvėms reikėtų rinktis smulkesnių veislių melsves.
Iš dažniausiai auginamų melsvių rūšių galime paminėti šias:
- Banguotoji melsvė (Hosta undulata) itin dažna Lietuvos gėlynuose. Lapai balti su žaliais apvadais. Žydi vasarą violetiniais žiedais.
- Didžioji melsvė (Hosta fortunei). Jos lapai žali su melsvu atspalviu ir aukso geltonumo apvadais.
- Gyslotinė melsvė (Hosta plantaginea) yra blizgiais, šviesiai žalios spalvos lapais su ryškiomis gyslomis. Žydi baltos spalvos žiedais, kurie išsiskleidžia tik vakare. Gyslotinė melsvė laikoma kvapniausia iš melsvių.
- Kiaušininė melsvė (Hosta ventricosa) yra žaliais, blizgiais, kiaušiniškos formos lapais. Gyslos ryškios, išsidėstę plačiai, kraštai lengvai banguoti. Žydi įstabiais, violetinės spalvos žiedais.
- Siauralapė melsvė (Hosta lancifolia) išsiskiria siaurais, ovalo formos, blizgiai žaliais lapais. Vasarą žydi tamsiai violetiniais žiedais.
- Stambiažiedė melsvė (Hosta tardiflora) yra miniatiūrinės rūšies melsvė. Lapai žali, lancetiški, blizgantys. Lapkočiai raudoni. Žydi vėlai, levandų spalvos žiedais. Idealiai tinka auginti vazone.
- Žydroji melsvė (Hosta sieboldania) išsiskiria savo dideliais, širdiškais, melsvos spalvos, su ryškiomis gyslomis lapais. Užaugusio augalo skersmuo apie 120 cm. Tai labai stambi melsvė. Žydi pirmoje vasaros pusėje šviesiai baltais žiedais.
Tačiau tai tik keletas populiariausių rūšių. O veislių tiek daug, kad gali būti sunku ir išsirinkti.
Melsvės auginimas: tinkama vieta ir dirvožemis
Melsvės – pavėsio augalai. Visos rūšys geriausiai auga pavėsingoje vietoje, išskyrus vieną – gyslotąją melsvę ir jos hibridus. Šios rūšies melsvėms augti būtina saulėta vieta.
Šios gėlės vienoje vietoje sėkminga gali augti net 20–30 metų, tad sodinimo vietą reikėtų parinkti itin atsakingai. Ypač svarbu pasirinkti tinkamą melsvių veislę pagal jų dydį. Pačios stambiausios užaugę užgoš viską aplinkui.
Dirvai melsvės nėra reiklios, tačiau idealiausia neutrali ar silpnai rūgštinė dirva (pH 5,5–7,5). Prieš sodinant augalus žemė turi būti gerai paruošta: giliai įdirbta ir puri. Galima patręšti perpuvusiu mėšlu (ypač tinka arklių), kompostu (melsvėms labai tinkamas pievagrybių kompostas). Jeigu dirva labai sunki, rekomenduojama ją pamaišyti su žvyru, smėliu arba pjuvenomis.
Nors melsvės labai pakančios ir visiškai nelepios gėlės, tačiau daug gražesnės, vešlesnės bei puošnesnės būna auginamos derlingoje, drėgnoje dirvoje, kurioje gausu organinių medžiagų, bei pavėsingoje vietoje. Melsvės gerai toleruoja rytmečio saulę, tačiau popietinė gali nudeginti jų lapus.
Melsvių sodinimas
Melsvės labai tinka didesniems plotams užsodinti, bordiūrams ar tvorelėms paslėpti. Taip pat jos puikiai auga didesnių medžių pavėsyje, tad galima sukurti gana įdomią kompoziciją. Dažniausiai sodinamos bent kelios melsvės. Po vieną auginamos nebent vazonuose.
Melsvės sodinamos iš šakniastiebių arba padalijus kerą dalimis. Dalinti kerą ir persodinti idealiausias laikas ankstyvas pavasaris arba rugpjūčio mėnuo. Melsvės labai bijo šalnų, todėl nereikėtų skubėti jų sodinti anksti pavasarį. Reikėtų leisti žemei įšilti. Šakniastiebiai tinkamo sodinimo laiko gali sulaukti vėsiame rūsyje, apiberto vos drėgnomis durpėmis.
Melsvės šaknelės sodinamos į duobutes 3–5 cm gylyje. Augimo pumpurai taip pat turi atsidurti tokiame gylyje po žeme.
Naujai pasodintoms melsvėms labai svarbi drėgmė. Pirmaisiais mėnesiais kas reikėtų laistyti gausiai, tačiau paskandinti nederėtų. Taip pat pasodinus jaunus augalus patariama mulčiuoti lapų kompostu, pjuvenomis, medžio žieve ar šienu. Taip ne tik geriau sulaikoma drėgmė, tačiau augalai apsaugomi nuo pavasarinių šalnų.
Tolesnė melsvių priežiūra
Laistymas. Melsvėms reikia daug drėgmės, todėl vasarą laistyti reikia gausiai ir reguliariai, atsižvelgiant į oro sąlygas. Karštomis, sausomis dienomis laistyti reikia daugiau ir dažniau.
Tręšimas. Pavasarį ir vasaros viduryje melsvės tręšiamos organinėmis trąšomis: perpuvusiu mėšlu ar kompostu. Vegetacijos laikotarpiu tręšiama reguliariai, visą sezoną mineralinėmis trąšomis. Labiausiai rekomenduojamos lėto išsiskyrimo, kompleksinės trąšos.
Ravėjimas. Melsvių ravėti nereikia. Savo plačiais lapais ir dideliais kerais melsvės uždengia visą žemės plotą, tad piktžolėms nebelieka vietos. Be to, melsvių šaknys tankios, tvirtos, tad jos net neleidžia savo plote piktžolėms rastis.
Genėjimas. Vasarą reikia reguliariai pašalinti sausus, pažeistus ar nunykusius lapus. Taip pat nupjauni nužydėjusius žiedus. Rudenį rekomenduojama visą lapiją nupjauti iki dirvožemio lygio.
Žiemojimas. Nors paprastai gerai žiemoja nepridengtos, tačiau vis dėlto rekomenduojama žiemai uždengti eglių šakomis ar šieno mulčiu. Melsvės labai jautrios šalnoms, tad vėlai atželia, o rudenį labai anksti ima ruoštis žiemai.
Kaip dauginamos melsvės?
Melsvės dauginamos tik atidalijant kerą arba šakniastiebiais. Sėklas subrandina tik kelių rūšių augalai, tačiau jei iš subrandina, sėklos netinkamos dauginimui. Iš jų išaugę augalai nepaveldi genetinių motininio augalo savybių, lėtai auga, todėl sėklos naudojamos tik selekcijoje.
Keras gali būti dalijamas po 3–5 metų nuo pasodinimo. Tam tinkamiausias laikas ankstyvas pavasaris, kol neprasidėjusi augalo vegetacija arba rugpjūčio mėnuo.
Melsvių kenkėjai ir kitos problemos
Melsvės praktiškai neserga jokiomis ligomis. Didžiausi jų kenkėjai – sraigės ir šliužai. Su jais veiksmingiausia kovoti tiesiog surenkant arba paberiant specialiai šliužams naikinti skirtų granulių.
Melsvių lapai – svarbiausias rodiklis, parodantis, kaip gėlyne jaučiasi augalas. Keletas galimų problemų ir sprendimo būdų:
- Jeigu mėlynų ar pilkų melsvių lapai išblykšta, pagelsta, vadinasi, netinkamai parinkta augimo vieta – per daug saulės. Sprendimas: persodinti augalus į pavėsį.
- Kai lapai negruoblėti, nors pagal veislę turėtų būti, yra du variantai: augalą laikas patręšti arba melsvė dar per jauna ir tereikia išlaukti.
- Jeigu labai siauras lapų apvadas, greičiausiai augalas gauna per daug saulės.
- Jeigu apvadas išnyko vasaros viduryje, nereikia išsigąsti. Tai būdinga daugumai senesnių veislių melsvių.
Melsvės auginimas talpoje
Melsvės puikiai jaučiasi ir gali būti auginamos talpoje. Tik svarbu tinkamai parinkti talpos dydį: mažų veislių melsvėms pakaks nedidelio vazonėlio. Didesnių – prireiks tikrai talpaus ir aukšto indo, kur jos turėtų pakankamai vietos šaknims laisvai augti.
Auginimas talpoje turi privalumų: galima melsves įkomponuoti terasų ar balkonų kompozicijoje, lengvai pakeisti jų augimo vietą ir pan. Be to, vazonuose jų įprastai nepasiekia sraigės ir šliužai.
Nors tai nėra kambarinis augalas, tačiau parinkus tinkamą vietą, melsvė gali būti auginama ir patalpoje. Labai svarbu jai užtikrinti pavėsingą augimo vietą. Taip pat reikia žinoti, kad augalui reikalingas bent 6 savaičių ramybės periodas žiemos sezonu.
Šio periodo metu melsvei reikalinga ne aukštesnė nei +5,5 °C temperatūra. Todėl geriausiai žiemą ją išnešti į garažą, lauką, balkoną ar terasą. Artėjant ramybės periodui, melsvė gali numesti lapus. Tai visiškai normalu.
Talpoje auginamų melsvių priežiūra yra visiškai tokia pati kaip ir auginamų lauke. Svarbiausia, užtikrinti pakankamą erdvę šaknims ir laiku persodinti.
Melsvės gėlyne: su kuo dera?
Melsvės puikiai dera įvairiose kompozicijose su kitais augalais. Puikiai tinka šešėlingiems sodams papuošti, erdvei po medžiais arba krūmais užpildyti, alpinariumams paįvairinti, sodo lysvės pakraščiams įrėminti ar bordiūrėlėms paslėpti.
Kadangi melsvės puikiai toleruoja drėgmę, tinka netgi vandens sodams. Taip pat puikiai papildo miško sodus ir gražiai įsilieja į visumą. Tai universalūs augalai, kurie puikiai dera ir papildo kitų rūšių augalus. Melsvės gali būti derinamos su:
- paparčiais;
- hortenzijomis;
- rododendrais;
- pakalnutėmis;
- auskarėliais;
- vilkdalgiais;
- margalapėmis žolėmis;
- eleborais;
- viendienėmis;
- plautėmis ir pan.
Melsvės – ypatingos, išskirtinės gėlės. Jos gali tapti puikiai pradžia pradedančiajam sodininkui. Taip pat užpildyti dideles tuščias erdves sode. Tereikia išsirinkti patinkančią veislę iš jų gausybės.
Šaltinis: derlingas.lt
