• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šių dienų išgyvenamą krizę galima prilyginti tik karo būsenai, tvirtina Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas, psichiatras Martynas Marcinkevičius. Jo teigimu, pasąmoningai baimė susirgti ir numirti yra didžiausia žmogaus patiriama baimė. Kita vertus, jis įžvelgia ir galimą teigiamą krizės poveikį. 

Šių dienų išgyvenamą krizę galima prilyginti tik karo būsenai, tvirtina Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas, psichiatras Martynas Marcinkevičius. Jo teigimu, pasąmoningai baimė susirgti ir numirti yra didžiausia žmogaus patiriama baimė. Kita vertus, jis įžvelgia ir galimą teigiamą krizės poveikį. 

REKLAMA

„Jei jaunoji karta suvoks, kad gyvenimas yra ne vien instagramo „laikai", nuotraukos iš egzotinių šalių ir kiti materialūs dalykai, kad yra tokie dalykai svarbūs kaip sveikata, saugumas, bendruomeniškumas, tai gali išeiti į naudą", – tvirtina pašnekovas.

Koronaviruso pandemija smogė ne tik ekonomikai, bet ir žmonių psichikai, aukštyn kojom apvertė ne vieno kasdienį gyvenimą. Ką nors panašaus žmonija pastaruoju metu yra išgyvenusi? 

Visa tai, kas dabar vyksta, mūsų nestebina. Tai stebėjome ir ankstesnių krizių metu – turėjome ir 2008–2009 m. krizę, prieš tai – 1999 m. Jei anksčiau krizės dažniausiai būdavo suvokiamos kaip ekonominės, tai šiuo atveju ji yra labai daugiaplanė. Realiai ją galiu palyginti tik su karo situacija. Krizės mastas yra visai kitoks, ji gerokai psichologiškai sudėtingesnė, nes susideda iš trijų elementų. 

REKLAMA
REKLAMA

Be ekonominio komponento itin svarbus dalykas čia yra baimė dėl savo ir artimųjų sveikatos ir gyvybės. Mes to dažnai šiaip nesuvokiame, bet pasąmoningai baimė susirgti ir numirti yra didžiausia. Trečias aspektas yra socialinė izoliacija, dėl kurios sutrinka visas mūsų normalus gyvenimas, prie kokio esame pripratę.

REKLAMA

Man pačiam teko 5 metus dirbti Rytų Ukrainoje, su grįžusiais iš fronto, teko važinėti po pafrontės miestelius. Tai žmonės ten gyvena panašiai – kur iš vienos pusės sugriuvęs socialinis-ekonominis gyvenimas, iš kitos pusės – ant tavo namo bet kada gali nukristi kokia bombikė ar bet kada gali tavo vaiką užmušti. Tai dabartinė situacija lygintina nebent su karo situacija.

Naujausi tyrimai rodo, kad jei iš pradžių žmones kaustė baimė, dabar kyla pyktis, auga stresas. Ko galima tikėtis toliau? 

REKLAMA
REKLAMA

Natūralu, kad priklausomai nuo laiko žmonių emocijos keičiasi. Be abejo, pirmiausia kyla nerimas ir baimė, nes situacija iš pradžių buvo visiškai neaiški. Nežinojome, ar nebus Italijos, Ispanijos scenarijaus, ar nebus labai daug susirgimų, mirčių ir ypač griežto karantino. Natūralu, kad vėliau baimę, nerimą keičia kiti jausmai – pyktis.

Tačiau dar pačioje karantino pradžioje esu pastebėjęs, kad labiausiai karantino psichologinės pasekmės priklausys nuo jo trukmės. Šiuo atžvilgiu Lietuva nebus taip pažeista kaip ta pati Italija, Ispanija, kur karantinas buvo labai ilgai griežtas. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mes po truputį  grįžtam į kiek normalesnį ritmą, nors ir toli gražu nenormalų, bet dinamika matoma į gerąją pusę. Juo labiau, kad baimė dėl sveikatos ir gyvybės yra sumažėjusi, nes užsikrėtimo atvejų yra labai mažai. Ir ta psichologinė būklė šiek tiek gerėja, nes aplinkybės Lietuvai klostosi labai palankios.

Tačiau gerėjant epidemiologinei situacijai žmonės nėra tikri, kokia bus ekonominė padėtis. Tad ir psichologiškai per daug atsipalaiduoti neišeina. 

REKLAMA

Karantinas šalyje pratęstas iki vasaros. Sėdint užsidarius tarp keturių sienų, paprastai sakant, galima „išeiti iš proto“?

Tokios diagnozės kaip išprotėjimas nėra (juokiasi). O jei ir žmonių vartojamas, tai perkeltine prasme. Bet dėl to žmogui stipriai pablogėti psichikos būklė tikrai gali. Retais atvejais, bet gali išsivystyti iki psichozių. Aišku, tai kraštutinis reiškinys.

Bet jei žiūrėtume į klinikinius dalykus, labai realu, kad tas nerimas ir baimė gali pereiti į panikos sutrikimus, depresiją. Jei viskas užsitęs tris, keturis mėnesius, turėsime depresijų augimą. 

REKLAMA

Taip pat reikia ruoštis išaugsiančiam savižudybių skaičiui. Štai praėjusią savaitę gavau tokią informaciją, kuri mane sukrėtė, – nenoriu minėti konkrečiai, bet vienoje Europos šalyje neseniai per kelias paras įvyko 4 lietuvių savižudybės. 

Specialistai baiminasi, kad nemažai tautiečių įklimps ir į alkoholizmo liūną.

Tas jau stebimas ir dabar. Tai nėra netikėta. Viena vertus, dabar yra sudaromos galimybės kasdien vartoti alkoholį, kad ir neypatingai dideliais kiekiais. Kai žmogus yra neužimtas, jam nereikia keltis ryte į darbą, nereikia vairuoti automobilio, tai gali vykti diena iš dienos. Kiti gali leisti sau išgėrinėti net dirbdami nuotoliniu būdu. Nereikia pamiršti ir psichologinio aspekto. Kaip pirmą vaistą nuo nerimo, baimės, lietuviai dažniausiai renkasi alkoholį. Tad yra ir priežastis, dėl ko gerti, ir galimybės. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taigi turime platų spektrą priežasčių, dėl ko blogėja psichinė būsena, tiek ir atitinkamai didelį spektras tų pablogėjimų – nuo elementaraus nerimo, baimės, iki depresijų, alkoholio  ir savižudybių.

Jau ir Lietuvoje pranešta apie atvejį, kai nusižudė koronavirusu sirgęs asmuo. Ar liga šiuo atveju galėjo paskatinti taip pasielgti?

Niekada nėra vienos savižudybės priežasties, dažniausiai būna jų kompleksas. Taigi ir šiuo atveju sunku būtų vertinti, gal ir anksčiau žmogaus dvasinė būklė buvo bloga, gal tas užsikrėtimas buvo paskutinis lašas, nes viskas ir taip buvo blogai. O gal žmogus buvo sveikas ir staiga panikos priepuolis kilo, kad gal numirsiu, kitus užkrėsiu. Gali būti įvairių dalykų. 

REKLAMA

Reiktų pastebėti, kuo čia skiriasi situacija nuo sergančių sunkiomis ligomis – tai lydintis baimės ir kaltės jausmas, kad gali užkrėsti kitus. Tą labai ryškiai pamatėme pradinėje karantino fazėje. 

Jau daugelį metų buvome labai tolerantiški, „pūkuoti“, visus gerbėme ir mylėjome, piktinomės, kad kas katinuką nuskriaudė. O kada iškilo grėsmė sveikatai ir gyvybei, kiek buvo visokių pykčių, kad įleidžia grįžti emigrantus, dar visus užkrės. Sulaukdavo patyčių ir net grasinimų iš kaimynų ir panašiai. Matėme ir užsienyje prie dirbančių medikų išpuolių. Taigi ta baimė susirgti greitai išmuša tą toleranciją.

REKLAMA

Jau dabar kalbama, kad pandemija negrįžtamai pakeis žmonių socialinį gyvenimą, elgsenos modelius, bendravimą. Jūsų nuomone, dar realu grįžti į senojo gyvenimo vėžes?

Tai labai priklausys nuo jo trukmės. Jei klaustumėt situacijos šiandien, pavyzdžiui, jei rytoj išrandama vakcina ar vaistai, tai žmonių sąmonėje viskas labai giliai neužsifiksuos, kad ilgam pakeistų elgsenos modelius. Sakytų, atsimeni, kai buvo koronavirusas, pasėdėjom du mėnesius, išrado vaistus ir viskas susitvarkė. Bet jei ši situacija užsitęs ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, bus antra, trečia banga, rudenį, žiemą  ar kitais metais, be abejo, tam tikri modeliai išliks ir neišvengiamai keis mūsų gyvenimą. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ko ši krizė gali mus išmokyti?

Nesakyčiau, kad šie visi pokyčiai yra blogi. Jaunoji karta, kuri nematė kitų anksčiau buvusių krizių, įprato manyti, kad viskas gyvenime yra labai paprasta, lengva – gali tik važinėti į tailandus, marokus, žiemą slidinėti, kad vienintelės vertybės yra feisbukas, instagramas.

Jei šita karta kiek suvoks, kad gyvenimas yra ne vien instagramo „laikai", nuotraukos iš egzotinių šalių ir kiti materialūs dalykai, kad yra tokie dalykai svarbūs kaip sveikata, saugumas, bendruomeniškumas, tai gali išeiti į naudą.

Apskritai iki šiol buvo labai akcentuojama žmogaus individualybė, tačiau dabar matoma, kad koks tu būtum ypatingas, turtingas ir šaunus, irgi gali užsikrėsti koronavirusu. Taigi ši krizė gali būti geras metas perkainoti vertybes. Nes ne instagrame tas virusas, ne feisbuke yra, tai parodo, kad realus gyvenimas egzistuoja.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų