Profesionalūs istorikai atsainiai ir pašaipiai vertina politikų mėginimus šiandieninę kariuomenės reformą pagrįsti viduramžių ir Žalgirio mūšio praktika.
Ginčijantis ir balsuojant dėl įstatymo, lemiančio šalies karinių pajėgų struktūrą, komplektavimą ir pobūdį politikai neretai mėgino ieškoti argumentų istorijos dirvonuose. Kai kurie šių paraiškų momentai linksmina profesionalius istorikus.
Už profesionalią kariuomenę agituojančių liberalų atstovas ir Seimo vicepirmininkas Gintaras Steponavičius aiškino, kad laipsniškas šauktinių atsisakymas yra nepakankamai ryžtingas, tačiau tai esą geriau negu nieko. Pasak politiko, šauktiniams reikalinga milžiniška aptarnavimo sistema, reikalaujanti didelių išlaidų.
G. Steponavičius Seime savo nuomonę grindė prisiminimais apie prieš 598 m. įvykusį Žalgirio mūšį. Pasak jo, pastarąjį laimėjo profesionalios kariuomenės principu grindžiami pulkai.
Konservatorius Rimantas Jonas Dagys tuomet replikavo teigdamas, esą šiame mūšyje dalyvavo apmokyti šauktiniai ir tik nedidelę kariuomenės dalį sudarė kunigaikščių turimi nuolatiniai karių būriai.
Nepalyginami dalykai
Istorikas Alfredas Bumblauskas tokio pobūdžio pasisakymų komentuoti nepanoro. „Viduramžių sąlygomis tokios sąlygos išvis nėra taikytinos. Profesionalių – samdomų - karių sąvoka yra naujųjų amžių reliktas“, - tvirtino istorikas. Kartu A. Bumblauskas pabrėžė, jog nors ano laikotarpio bajorai ir buvo išmokę karo meno nuo vaikystės, jie nebuvo savanoriai samdiniai. Anot istoriko, jie vykdė prievolę, kurios nelabai galėję atsisakyti.
Istorijos instituto darbuotojas Tomas Baranauskas portalui „Balsas.lt“ teigė tą patį. „Bajorai, kurie kovėsi Žalgirio mūšyje, buvo šauktiniai pagal apibrėžimą. Jiems patiems nereikėjo arti žemės ir dirbti kitų darbų, nes jie prisiėmė prievolę (arba buvo ja apdėti) eiti kautis, kai to reikės. Ir dar turėjo vestis savo valstiečius, kurių niekas nemokė“, - sakė T. Baranauskas.
Žalgirio mūšyje dalyvavę Smolensko pulkai abiejų istorikų buvo vienareikšmiškai įvertinti kaip šauktiniai, nors Seimo minėtas narys ir teigė priešingai. A. Bumblauskas pripažino, jog tam tikra išlyga galbūt galėtų būti padaryta prisimenant čeko Jano Žičkos dalinius, kurie irgi prisidėjo prie Abiejų tautų kariuomenės pergalės. Visgi abu mokslininkai primygtinai siūlė neperkelti viduramžių karybos sąvokų į šias dienas ir jomis neargumentuoti politinių realijų.
***
Praėjusią savaitę Seime priimtas Principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymas. Balsavo: už – 74, prieš – 7, susilaikė 3. Protestavo tik konservatoriai, kurie tvirtino nesuprantą, kaip neapmokyti žmonės galės vykdyti konstitucinę Tėvynės gynimo pareigą. Pačiai perėjimo prie profesinės kariuomenės idėjai jie neprieštaravo.
Taip pat priimtas Principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymas. Balsavo: už – 70, prieš – 4, susilaikė 5.
Šiais įstatymais Seimas patvirtino principinės kariuomenės struktūrą 2008 ir 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūrą 2013 ir 2014 metais bei padėjo pagrindus profesionaliai kariuomenei.
Pritarus konservatorės Rasos Juknevičienės pataisai, numatyta, kad karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių būtų ne mažiau kaip 6000 (vietoj 5000).
Nustatytas bendras ribinis karių skaičius, ribinis profesinės ir privalomosios pradinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, kariūnų skaičius: 2008 metais – iki 16 230, 2009 metais – iki 14 240, 2013 metais – iki 13650, 2014 metais – iki 13 700.
