• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Haroldas Pinteris yra kultūros gigantas dviem prasmėm – tai pasaulinio lygio dramaturgas ir pastaruoju metu – didžiai moralinis protesto balsas. Taipgi jis yra 25 scenarijų autorius, kurių paskutinysis yra jo adaptuotas „Pėdsekys“. H. Pinteris pasakoja žurnalui „Time Out“, kaip mergaitė iš Hackney filmų klubo įžiebė jo nesibaigiančią meilę kinui.

REKLAMA
REKLAMA

Ketvirtajame-penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Jūs augote Hackney (Londono rajonas, garsėjęs nusikalstamumu – vertėjo pastaba). Ar tuo metu Jums, vaikui ir jaunuoliui, kinas buvo svarbus?

REKLAMA

O, taip. Kai buvau vaikas, jis man reiškė viską. Žymiai daugiau nei teatras. Į pastarąjį beveik neidavau. Teatre tuo metu tebuvau matęs kažkokią Šekspyro pjesę. Ten mus nuvedė anglų kalbos mokytojas. Tačiau kinu buvau apsėstas nuo pat vaikystės. Turiu omenyje praėjusį penktąjį dešimtmetį, dar vykstant karui, kai pamačiau tokius filmus kaip „Kelias į priekį“ ir „Kelias į žvaigždes“.

REKLAMA
REKLAMA

Turint omeny žiūrovų kiekį, tai buvo aukso amžius.

Tačiau ir patys filmai buvo velniškai geri. Ypatingai aš pamėgau prancūzų kiną. Tuo metu man buvo 15 ar 16 ir aš – net nežinau, kaip įsigudrinau tai padaryti – įstojau į filmų klubą. Vaikščiojau ten su keliais bičiuliais, žiūrėjau Bunuelį, Carne, Cocteau... Cocteau ir Bunuelis atstovavo siurrealizmą.. O jis mane ypač žavėjo. Ypatingai „Andalūzijos šuo“ (Luiso Bunuelio filmas – vertėjo pastaba)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Smagiai leisdavote laiką artimoje bendramokslių draugijoje. Ar kalbėdavotės apie kiną?

O, taip. Nejuokauju, vienas mano bičiulis nuolat klausinėdavo: „Dieve, mes juk neisime žiūrėti dar vieno to tavo siurrealistinio šūdo?“. Ir aš atsakydavau: „Taip, eisime. Rytoj“.

Tad buvote šioks toks provokatorius?

Taip, buvau, bet kuriuo atveju į tą pusę. Žinojome, kad gyvename labai turtingoje meno pasaulio zonoje. Negalėčiau praleisti kito labai svarbaus elemento – amerikietiškų B grupės filmų (JAV trečiojo dešimtmečio „Film Noir“ tipo filmai – vertėjo pastaba), tų juodai baltų trilerių. Jie nuostabūs. Taigi mano vaizduotė buvo kurstoma nuo pat mažų dienų.

REKLAMA

Ar buvo Hackney rajone filmų klubas?

Taip, buvo. Prisimenu, įsimylėjau jam vadovavusią merginą. Parašiau jai meilės laišką. Man buvo keturiolika ar penkiolika. Ji atrašė:“Niurzgli senatvė ir jaunystė būt kartu negali“ (citata iš 1599 m. įvairių poetų rinkinyje „Aistringas piligrimas“ skelbto nežinomo autoriaus eilėraščio – vertėjo pastaba). Ji supažindino mane su tuo visu kino pasauliu.

REKLAMA

Spėju, kad kai vaidinote teatre, kinas nepasirodydavo Jūsų horizonte. Dabar tarp kino ir teatro pasaulio ribos labiau nunykusios.

O Dieve, taip. Tai net perdaug teisinga. Niekad neturėjau tokių siekių. Man niekados ir nesidingojo, kad kada nors ką nors bendra turėsiu su kinu. Tai buvo kažkas, vykstantis kitoje mėnulio pusėje. Grįžęs iš Airijos į Londoną  turėjau daug vaidmenų radijo teatre, o vėliau, 1957-aisiais parašiau keletą pjesių, kurių viena – „Gimtadienio vakarėlis“ patyrė absoliutų fiasko.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau tik iš pradžių...

Taip, turiu pripažinti, tik iš pradžių. Tačiau aš paklausiau savęs, kokį šūdą šiame pasaulyje aš malu. Tuomet negalėjau pasigirti bent kiek uždirbantis.

Ar dėl savo kūrybos Jums kildavo abejonių?

...ir dėl aktorystės. Negaudavau jokių vaidmenų. Labai retai. Ir po to 1986 m., kai mane priėmė Donaldo Wolfito Šekspyro teatrinė grupė, gavau kelis vaidmenis ir vėliau jau tapau visateisiu kolektyvo nariu, deramu „repertuariniu“ provincijos aktoriumi.

REKLAMA

Ar kelionės kaip nors įtakojo Jūsų kūrybą?

Tuo metu visą laiką rašiau eilėraščius. O juos kūriau nuo 12 metų. Tačiau brangiausia mano – keliaujančio aktoriaus – patirtis yra susijusi su Airija. Ten aš pamačiau visiškai kitokį gyvenimą. Mano tėvas buvo siuvėjas, jis dirbdavo nuo septynių ryto iki septynių vakaro. Kai jis grįždavo namo, motina jam pagamindavo labai gerą vakarienę. Pamenu, ji būdavo paruošta iš daugybės bulvių, o tėvas per akimirką ją sukapodavo. Po dvylikos valandų darbo dienos ji būdavo jam būtina. Mes nebuvome pasiturintys, jis buvo paprastas darbo žmogus ir tiek. Vėliau, nuvykęs į  Airiją, pamačiau tokį skurdą, apie kurio egzistavimą anksčiau nė neįtariau. Galiu patikinti, jog šeštajame ano amžiaus dešimtmetyje nuvykęs į Connemara, Galway ar Mayo, (Airijos miesteliai – vertėjo pastaba) susidurdavai su absoliučiai skirtingu pasauliu.

REKLAMA

Net jei esama scenarijaus, tai nereiškia, kad jo pagrindu bus sukurtas filmas. Jūsų  scenarijus pagal M. Prusto romaną „Praėjusio laiko beieškant“ taip ir liko neįkūnytas.

Na, aš esu labai laimingas, kad man teko dirbti tik su tais režisieriais, kuriuos aš gerbiau. Per daugelį metų esu sukūręs 25 scenarijus, trys iš jų niekad nebuvo panaudoti, o kiti trys buvo subjauroti. Iš vieno išėmiau savo pavardę, o dar viename labai nenoriai ją palikau. Tas, iš kurio aš ją išėmiau, buvo „Dienos likučiai“. Filmo kūrėjai paėmė scenarijų ir jį tiesiog perrašė. Tačiau kitų aštuoniolikos filmų scenarijai, kuriuos aš parašiau, nepatyrė jokių pakeitimų. Taip, kaip parašiau, tiksliai taip ir buvo nufilmuota. Aš turiu omeny ne vien dialogus, bet taip pat ir struktūrą. Aš visuomet buvau linkęs, švelniai tariant, įsiklausyti į kiekvieną nuomonę dėl struktūros. Filmo struktūra yra itin subtilus dalykas, ar ne? Kas atsitiks, jeigu scena atsiras ne dabar, o po dviejų minučių? Tai amžinas, niekad nesibaigiantis tyrimas, turintis nepakartojamo, ypatingo žavesio.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Savo 2005-ųjų metų Nobelio paskaitoje Jūs kalbate apie politinę menininko atsakomybę. Ar kas nors kine tą pareigą yra atlikęs?

Man sunku atsakyti į šitą klausimą. Tegaliu pasakyti, kad man labai patinka „Kitų gyvenimai“ (Debiutinis vokiečių režisieriaus Floriano Hanckelio von Donnersmacko 2007 m. filmas – vertėjo pastaba). Tas filmas yra apie svarbius dalykus ir gražiai padarytas.

REKLAMA

Dauguma pastangų, kurias amerikiečiai rodo politiniame diskurse, atrodo, seka viešąją nuomonę, o ne bando ją sudrumsti.

Jūs velniškai teisus. Manau, kad esama ciniško požiūrio į tai, kas bus populiaru. Be kita ko, aš vertinu George Clooney (amerikiečių aktorius – vertėjo pastaba). Nemanau, kad jis kvailas. Gerbiu jį. Tačiau, būkim atviri, negalime paneigti, kad Holivudas yra ypatingai šlykšti vieta. Visuomet. Holivudas iš esmės yra šūdų krūva. Tačiau iš ten pasirodo stebinančių filmų.

Vertė Julius Keleras (tekstas sutrumpintas)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų