• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Teatras, neatsiejamas nuo tamsiųjų ir šaltųjų mėnesių, su vasara beveik neturi nieko bendro – tačiau vasarojant pajūryje, jis neabejotinai asocijuojasi su Muzikiniu rugpjūčiu pajūryje, kuris jau kelintą kartą atgaivina susidomėjimą beveik kasdiene rutina tapusius rugsėjo-gegužės vakarus tarp tikrovės ir fikcijos. Šio Klaipėdoje rengiamo festivalio intriga – retai statomi muzikiniai veikalai, dažnai pirmą kartą pristatomi Lietuvos auditorijai.

REKLAMA
REKLAMA

 

Šiais metais – dar vienas „pirmas kartas“: ieškoti savo mylimosios pragare pirmą kartą Lietuvos muzikinio teatro istorijoje Klaipėdos muzikinio teatro kolektyvas leidosi drauge su Claudio Monteverdi „Orfėjo“ herojais.

REKLAMA

 

Po keturių šimtmečių Klaipėdoje pastatytas veikalas ragina pamiršti antikinį mitą ir daugybę literatūrinių, muzikinių, tapybinių, kinematografinių šio siužeto parafrazių – tiesiog atsiverti muzikinei dramai, naudojantis kultūrinėje patirtyje šmėžuojančiais ne visada ryškiais siluetais, abstrakčias melodijas asociatyviai siejant su spektaklio kūrėjų sukurtais vaizdais.

REKLAMA
REKLAMA

 

Muzikinio pastatymo vadovas ir dirigentas, skambinęs klavesinu ir vargonavęs, Martinas Lutzas iš Vokietijos

Režisierius Jonas Vaitkus, kurio biografijoje – ne vienas muzikinis pastatymas (kino filmas – „Don Žuanas“, klasikinė opera – Giuseppe‘s Verdi „Nabukas“, šiuolaikinė opera – Felikso Bajoro „Dievo avinėlis“, oratorija – Arthuro Honeggero „Žana d‘Ark ant laužo“, sakralinė muzika – Antonino Dvorako „Requiem“ ir kiti veikalai) – C. Monteverdi operą statė, ryškindamas ne tiesioginį, bet paralelinį siužetą, traktuodamas kūrybinį darbą kaip pamoką, kurioje personažus ir žiūrovus moko Mokytoja-Muzika, ar kelionę į muzikos bei žmoniškosios patirties gelmę, o sceninius įvaizdžius derino laisvai, visų pirma siekdamas išgauti muzikalią, sugestyvią sceninio veiksmo ritmiką.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 

J. Vaitkaus sukurta operos visuma – racionali, sumaniai apjungianti spektaklio bendraautorių kūrybines pastangas, leidžianti atsiskleisti jų sumanymams. Režisūrinis sprendimas kartais primena partitūrą – tikslios judėjimo trajektorijos, apgalvotas, pasvertas pagrindinių ir akompanuojančių elementų santykis, logiškai išnaudojami visi vaizdiniai spektaklio komponentai.

REKLAMA

 

Spektaklio scenografiją sukūrė dailininkas Gintaras Makarevičius. Scena iš I veiksmo

Scenografo ir kostiumų dailininko Gintaro Makarevičiaus darbas – puiki erdvė tokiam režisūriniam sprendimui. Scenoje įrengta konstrukcija primena ir kalną, ir stilizuotą mokyklinę auditoriją, veidrodiškai atspindinčią žiūrovinį amfiteatrą, o scenos gale esantis ekranas gali būti suvokiamas ir kaip mokyklinė lenta, ir kaip dangus ar anapusinė, sakrali erdvė, kurioje braižomi paslaptingi ir lemtingi ženklai.

REKLAMA

 

Monotoniškumu, veiksmo, veristinių jausmų stygiumi šiuolaikiniai ausiai nelabai patraukli Monteverdi muzika tokioje aplinkoje sklido aiškiai, lengvai pasiekdama klausytojų ausis – itališkai dainuojamas tekstas neleido norėti kokių nors tiesmukų vaizdinių asociacijų, tačiau muzikinės nuotaikos tiek režisūroje, tiek scenografijoje atsispindėjo paprastai ir paveikiai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 

Solistų ir choro judėjimo trajektorijos – paprastos, paremtos horizontalių ir vertikalių įtampa: choro artistai savo vietas klasėje užėmė, atėję per žiūrovų salę iškilmingomis eilėmis, prieš tai santūriai nusilenkę žiūrovams. Solistų judėjimas tiek avanscenoje, tiek ant pakylos, tiek abiejose ekrano pusėse – pristabdytas, rituališkas, be buitiškumo ženklų, kai kurių veikėjų (pavyzdžiui, Nimfos) – netgi akivaizdžiai choreografiškas. Choreografas Aurelijus Liškauskas judesius ir pozas stilizavo, remdamasis graikiškų reljefų, vazų piešinių siluetais, tačiau šie provaizdžiai nėra prikišamai akivaizdūs – juos taip pat suvoki kaip neryškų prisiminimą ar šešėlį.

REKLAMA

 

Kai kuriose solistų scenose lieka ir sąlygiško operinio gestikuliavimo, hipertrofuotų reakcijų ar tikroviško buvimo sceninėje realybėje – ši teatrinės elgsenos įvairovė neatrodo eklektiška, nes choras čia pavyzdingai ir paklusniai sustingta, čia nulenkia galvas, suformuodamas įdomų baltų apykaklių apskritimų ornamentą, čia pliaukšti rankomis ir trypia kojomis, o spektaklio pabaigoje mosuoja rankomis ir nusisegtomis apykaklėmis. Ši veiksmo, choro ir solistų bendravimo įvairovė ne tik atspindi muzikos nuotaikas, bet ir intriguoja formos požiūriu, sukuria dinamišką įprastinio teatrinio veiksmo ekvivalentą.

REKLAMA

 

Ryškesnės atskirų veikėjų režisūrinės ir artistinės charakteristikos galėtų būti įvertintos, dar bent kartą „Orfėją“ pažiūrėjus, tačiau jau dabar įsiminė tarp choristų įsimaišęs neregys Piemuo, impozantiškas Charonas, dviem žibintais-akimis ryškiai nušviečiantis tai savo veidą, tai siaurais pluoštais laižydamas žiūrovų salę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

 

Orfėjas (Andrejus Kalinovas) ir Euridikė (Rasa Ulteravičiūtė)

G. Makarevičius, kūręs ne tik scenovaizdį, bet ir kostiumus (paprastų siluetų, ryškių, kontrastingų spalvų, kurias papildė ir veikėjų grimas), muziką ir režisūrą paryškino vaizdo projekcijomis, kurios buvo pačios įvairiausios prigimties: ornamentiniai, tekstiniai, peizažiniai vaizdai artėdami ir toldami leido pajusti Orfėjo laukiančios ir jo likimą nulemiančios kelionės mastą.

REKLAMA

 

Ypač gražų vaizdinį akompanimentą dailininkas sugalvojo Orfėjo monologui: horizontaliomis arfos stygomis bėgiojantys pirštai žydroje šviesoje tiesiog neatsiejamai susiliejo su minoriška pagrindinio herojaus išdainuojama būsena. Įtaigus ir delno – Charono valties motyvas, taip pat paslaptingos vaizdų metamorfozės, kurias margina mirusiųjų pasaulio gyventojų siluetai – tik kartais norėjosi ritmiškesnio, labiau koordinuoto jų judėjimo.  

REKLAMA

 

Muzikinis „Orfėjo ir Euridikės“ pavidalas turėtų būti išsamiai išgvildentas muzikos žinovų – mėgėjo ausiai jis pasirodė tinkamos kokybės. Atrodo, kad vokiečių menininkai dirigentas Martinas Luizas ir vokalo konsultantas Svenas Schwannbergeris, taip pat orkestre grojęs egzotiškąja teorba, deramai parengė ir Klaipėdos muzikinio teatro chorą, ir trupės solistus, ir svečius.

REKLAMA
REKLAMA

 

Senoviniu instrumentu teorba skambino ir barokinio dainavimo mokė Svenas Schwannbergeris iš Vokietijos

Orfėjo vaidmenį atliko Andrejus Kalinovas – gražaus tembro balsas skambėjo maloniai, o jo atsisveikinimas su pasauliu – „A dio, terra, a dio, cielo, e sole, a dio“ – nuskambėjo itin jaudinančiai, galbūt ir todėl, kad suprasti šiuos paprastus žodžius nebuvo sunku. Beje, spektaklio proga operos tekstą į lietuvių kalbą išvertė poetė Ramutė Skučaitė, neseniai pradžiuginusi nuostabiais Charles‘o Perrault pasakų (taip pat ir eiliuotų bei jų eiliuotų priedų) vertimais – „Orfėjo“ istorija programėlėje pateikiama dviem kalbom.

 

Premjeroje, įvykusioje rugpjūčio 2 d., Euridikę dainavo Rasa Ulteravičiūtė, Apoloną – Vytautas Vepštas, Plutoną – Artūras Kozlovskis, Muziką ir Prozerpiną – Eglė Chisiu, Charoną – Tadas Girininkas, Silviją ir Viltį – Dalia Kužmarskytė (tragiškai, sodriai skambėjo jos pranešama žinia apie Euridikės mirtį), Nimfą – Svetlana Konstantinova, Piemenis – Žoržas Siksna, Andrius Apinis, Valdas Kazlauskas, Algirdas Bagdonavičius (taip pat atlikęs Aido partiją, kurio kelios frazės įdomiai nuskambėjo iš tamsoje skendinčios žiūrovų salės; drauge su Viačeslavu Tarasovu šis solistas įkūnijo dvi dvasias).

REKLAMA

 

Muzika ir vaizdais naujoji Klaipėdos muzikinio teatro premjera iš atostoginės užmaršties karalystės grąžino rimtų teatrinių išgyvenimų teikiamą malonumą, paruošė gerą dirvą būsimojo teatrinio sezono įspūdžiams, taip pat įžiebė viltį, jog šį „Orfėjo“ kelionė nebus paskutinė, o jos maršrutai nusities ne tik į Juodkrantę, kur spektaklis bus rodomas rugpjūčio 3 d., bet ir į kitus Lietuvos miestus.

 

Michailo Raškovskio nuotraukos

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų