• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vilniaus “Vartų” galerija pabrėžtinai afišuojasi kaip tradicinio meno bastionas. Tradicija, be abejo, - vertybė. Tradicinė tapyba - taip pat (netgi tokia, kuri eksponuojama galerijoje, dažniausiai skirta interjerui puošti).

REKLAMA
REKLAMA

Galerijoje klesti dekadentiškos Sigito Mickevičiaus gulbės ir taurės, juodos Dovilės Norkutės moterų akys žiūri iš už vualio, amorfiški Neringos Žukauskaitės žmogeliukai slampinėja po grafikos lakštus, komerciškėjantis Vilmantas Marcinkevičius vis dar įsivaizduoja, kad jo tapyba gali ką nors nustebinti ar priblokšti. Tačiau visa tai pažymėta “rankų darbo” etikete. Autoriai gerai įvaldę savo amatą - mokslą tepti dažus ant drobės, spausti ofortus, daryti įspūdingas instaliacijas ir objektus (kaip Sauliaus Vaitiekūno atveju), ir tai daugiausiai sudaro kūrinių vertę. Viskas tvarkoje. Tai kokių galų “Vartai” “skaitmenizuojasi”, versdami savo artimųjų autorių ratą imtis kompiuterių tematikos?

REKLAMA

“Les gens qui travaillent sur ordinateur” (“Žmonės, dirbantys su kompiuteriais”) - paroda, spalio 7 d. atidaryta galerijoje, išdidžiai vadinasi tarptautine. Dalyvauja ne tik amžinieji “Vartų” autoriai, bet ir po vieną autorių iš Lenkijos, Vokietijos, Norvegijos ir Prancūzijos. Tema automatiškai įspraudžia į neviliojančią Prokrusto lovą: tradicinės dailės adeptai, žinoma, kompiuteriu patys nedirba. t.y. jie kompiuterio klaviatūroje moka paspausti klavišą “send”, siųsdami elektroninį laišką. Taip jie gina savo bastiono pozicijas, bandydami įrodyti kompiuterio žalą žmogui. Ir į tą, savo dienas (o gal ir naktis) praleidžiantį prie monitoriaus, jie ir negali žvelgti kitaip, kaip tik ironiškai.

REKLAMA
REKLAMA

Nes kompiuteris atbukina mąstymą, išsausina smegenis, sunaikina raumenis, sukuria priklausomybę nuo interneto ir t.t. Visa tai jau skaityta ir girdėta, todėl tema gilumu pasigirti negali. Vis dėl to galima būtų pabandyti sukurti įtampą - tradicija versus inovacija? Viskas būtų taip pat tvarkoje, tačiau... tradicionalistų sparnas minties gelmių nedemonstruoja.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Juodos spiralės ant baltų drobių, tekstiliniai pūkuoti apvalkalėliai kompiuterio pelei, išmėtyti ant grindų, V. Marcinkevičiaus paveiksliukai, įkomponuoti į ant sienos išpaišytą kompiuterio monitorių. Kompiuterio klaviatūros, sujungtos su ant sienų kabančiomis įvairių šalių vėliavomis. Smegenų muliažas, sujungtas su pele. Ir ką? Nei minčių, nei formų. Nė saiko galų gale. Štai Audrius Gražys, komercinės tapybos asas, ėmėsi konceptualaus sprendimo: kompiuterines laikmenas sukergė su drobėmis, ant kurių atspausta placenta.

REKLAMA

Geriau jau tapytų, nes po Vienos akcionistų jau nebeįdomu matyti ant drobių nei kraujo, nei kūno dalių atspaudų. Nebereikia. O šiaip - visi daro tai, ką visada, tik pakeičia darbų pavadinimus, pritaikydami prie temos: Kęstutis Grigaliūnas pjausto, Vitalijus Čepkauskas daro skulptūras, Eimantas Ludavičius prie sienos pritvirtino pusę ištapyto arbatinuko.

Geriau jau galerija nelįstų į “konceptualias parodas”, ramiai sau organizuotų eilinę metinę savo dailininkų parodą ir nesistengtų užsidėti pliuso “tarptautinių projektų” eilutėje. Arba sugalvotų ne tokią “pritemptą” temą. Tada ir menininkai nesistengtų būti tuo, kuo nėra, ir žiūrovai nesijaustų kaip Sauliaus Vaitiekūno kūrinio herojai. Koks tai kūrinys? Skaitmeninė nuogo žmogaus užpakalio, ant kurio uždėti ypač senamadiški akiniai, fotografija. O dabar liekame “užpakalio vietoj”. Visom prasmėm.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų