Vokietijos daugiakultūriškumas mirė dar prieš Angelai Merkel palaidojus jį viešai, rašo foreignpolicy.com.
Vokietijoje buvo nedaug ryškių akimirkų nuo tada, kai Angela Merkel laimėjo rinkimus 2009 metų rugsėjį. Tačiau kaip viena geriausių akimirkų buvo laikoma Vokietijos futbolo rinktinės pergalė prieš Turkiją Berlyno turnyre. Olimpinis stadionas buvo sausakimšas turkų, kuriems Vokietijos sostinė tapo antru didžiausiu Turkijos miestu po Stambulo. Jie mojavo savo turkiškomis vėliavomis, riaumojo ir šūkavo, švilpdavo kiekvieną kartą Vokietijos žaidėjui Mesutui Oziliui palietus kamuolį. Ozilis gimė turkų šeimoje, tačiau pelno taškus Vokietijai.
Po žaidimo Vokietijos kanclerė nuėjo į vokiečių rinktinės persirengimo kambarį ir apkabino Ozilį. „Jums nebuvo lengva“, – tarė ji.
Kodėl A. Merkel ieško imigrantų kilmės futbolo žvaigždžių? Nekalbant apie „nepavykusį daugiakultūriškumą", kurį A. Merkel išjuokė savo kalboje, Ozilis yra puikus imigranto asimiliacijos pavyzdys, kuriame A. Merkel mato Vokietijos ateitį. M. Ozilis yra „svečių-darbininkų“ iš Turkijos sūnus, kuris mokėsi žaisti futbolą Vokietijoje nuo 6 metų; jis laisvai kalba vokiškai, jis tapo Vokietijos piliečiu, jis turi merginą-vokietę, kuri dėl jo atsivertė į islamą.
Amerikiečiams šis integracijos modelis nepasirodys neįprastu: tu atvyksti į Ameriką dėl jos klestėjimo ir palankių teisinių normų; tu prisieki ištikimybę JAV Konstitucijai; tu kartu su Amerika kovoji su jos priešais, nesvarbu kur, ar futbolo aikštėje, ar mūšio lauke.
Iš tiesų, vokiečiai beveik neturi svetingumo imigrantams tradicijų. Kadangi Vokietija neturėjo didelių kolonijų, jai sunku prisitaikyti prie užsieniečių asimiliacijos tradicijų.
Dvylika įtemptų XX amžiaus metų Adolfo Hitlerio vadovaujamas Trečiasis Reichas skleidė kruviną ideologiją, besiremiančią priešiškumu užsieniečiams. Tai buvo tik pradžia. 1955 metais Vakarų Vokietija, susidūrusi su darbo jėgos trūkumu, pradėjo sudarinėti sandorius su Pietų Europos šalimis – Italija, Ispanija, Graikija, Turkija ir Jugoslavija – dėl pigios darbo jėgos tiekimo. Su šiais „gastarbeiter'iais“ buvo sudaromos tik trumpalaikės sutartys, tačiau dauguma imigrantų pasilikdavo.
Sutrikdyta Vokietija apsimetė, kad užsieniečių ir nebuvo; jie buvo ištremti į purvinus bendrabučius miestų pakraščiuose ir vežami autobusais į plieno ir automoblių gamyklas, kuriose dirbo. Kai vėliau prie jų prisijungdavo žmonos, jie buvo perkeliami į suniokotus centrinius rajonus, kurie pasižymėjo skurdu ir aukštu nusikalstamumo lygiu. Čia tie patys turkai ir pradėjo plėtoti lygiagrečią ekonomiką: steigė bakalėjas, mėsos parduotuves ir kavines, mečetes – viską, kad patenkintų savo poreikius.
Nenoromis Vokietijos politinės klasės 1980 metais pripažino, kad problemų yra. Grynakraujų vokiečių gimstamumas krito, o musulmonų šeimų skaičius Vokietijoje nuolat augo. Čia pat kaip sprendimas ir buvo pasiūlyta daugiakultūrė visuomenė: etninės bendruomenės turėtų būti skatinamos sugyventi su vokiečiais. Tačiau tai nereiškia, kad šių bendruomenių atstovams bus suteikiamas Vokietijos piliečio pasas – ne, pilietybė galima buvo gauti už įrodymą, kad žmogaus geneologijos medyje yra vokiško kraujo. Tik turintys Vokietijos pilietybę galėjo tapti valstybės tarnautojais, t.y. tamsiaodis negalėjo būti policijos pareigūnu, o turkas – mokytoju.
Vokietijos daugiakultūriškumas pagal 1980 metų susitarimą leido imigrantams tapti visuomenės dalimi ir išlaikyti jų pačių kultūros vientisumą. Vyriausybė nesuteikė imigrantams Vokietijos pilietybės teisių ir pareigų, tačiau jie galėjo gyventi Vokietijoje ir tuo pačiu palaikyti ryšį su savo gimtąja šalimi.
Buvo spėjama, kad įsivyraus kultūrinis karnavalas, o pilka visuomenė bus praskiesta spalvomis. Tačiau ši idėja patyrė nesėkmę.
Imigrantai ir toliau nuo visų laikėsi atokiai. Vokiečių imigrantų, negavusių pilietybės, norų neužteko, kad jie išreikštų priekaištus vyriausybei. Pirmos ir antros kartos turkai galbūt dar taupė pinigus, kad galėtų nusipirkti namą rytų Antalijoje, kur galėtų praleisti savo senatvę. Tačiau trečioji – 1980-1990-ųjų – turkų karta laiko Vokietiją savo namais ir vis daugiau iš jos reikalauja. Kai imigrantai ėmė gauti gerovės išmokas iš Vokietijos valstybės, nepasitenkinimas pradėjo augti tiek tarp imigrantų, tiek tarp Vokietijos piliečių. Vokiečiai piktinosi, kad imigrantai yra priklausoma ir nuolat išlaikoma klasė, o turkai apeliavo į diskriminaciją ir kultūrinę atskirtį.
Tai buvo tariamos daugiakultūrinės idilės pabaigos pradžia. A. Merkel gal ir įvardijo daugiakultūrės visuomenės mirtį spalio 16 dieną, tačiau šios visuomenės dvasia nerodė jokių gyvybės ženklų jau kelis dešimtmečius. Daugiakultūros nesėkmė buvo aiški jau seniai: 9/11 išpuoliai tai dar labiau patvirtino.
Kairiųjų socialdemokratų ir Žaliųjų koalicinė vyriausybė pradėjo rekonstruoti pasenusius šalies imigracijos įstatymus 1990 metų pabaigoje. Bet po 9/11 įvykių, siejamų su Hamburgu, nebeliko entuziazmo liberaliems imigracijos problemos spredimams.
2005 metų įstatymai nustatė, kad imigrantai nevisada buvo trumpalaikiai Vokietijos gyventojai, ir visa atsakomybė už integraciją buvo permesta nuo Vokietijos institucijų ant atvykstančių užsieniečių pečių. Buvo sugriežtintos deportacijos taisyklės, tačiau užsieniečių vaikai, kurie legaliai dirbo Vokietijoje, pirmą kartą buvo skatinami prašyti Vokietijos pilietybės.
Šie pakeitimai šiek tiek nuramino pačius vokiečius, tačiau jie jautė, kad imigrantų problema vystosi netolygiai su Vokietijos „paralelios visuomenės“ kryptimi. Santuokos buvo reguliuojamos (dažniausiai tarp Vokietijoje gimusių turkų ir tradicinių kaimiečių iš Antalijos); pasitaikydavo, kad turkai susidorodavo su savo seserimis už padarytą gėdą šeimai ir tikėjimui; radikalių pažiūrų turkai verbuodavo jaunus vyrus į džichadą; buvo kaupiami ir parduodami narkotikai.
Buvęs bankininkas Thilo Sarrazinas išleido naują knygą, pavadintą „Vokietija pati save naikina“, kurioje tikinama, kad turkų ir kitų arabų gimstamumo lygis palieka Vokietiją kvailoje vietoje. Jo pareiškimai sukėlė nerimą tarp viduriniųjų klasių, kurie bijo švietimo garantijų mažinimo, ir tarp nekvalifikuotų darbuotojų, kurie mažai apmokami dėl konkurencijos su imigrantais. Politikai vengia ieškoti šios problemos sprendimų, kuri yra tabu net konservatyviai Vokietijos žiniasklaidai.
Nuo Antrojo Pasaulinio karo ksenofobinė retorika šalyje buvo nutraukta. Tačiau nepasitenkinimas ėmė augti po to, kai 1990-ųjų karo Balkanuose metu tūkstančiai bosnių ir Kosovo gyventojų atvyko į šalį. Apsiriboję bendrabučiais Vokietijos miestų pakraščiuose, jie pykosi su etniniais vokiečiais, kurie neseniai grįžo iš emigracijos iš suskilusios Sovietų Sąjungos. Grynakraujai vokiečiai, vis dar atsigaunantys po šalies susivienijimo išlaidų, apstulbę stebėjo įvykius. Dalinai jų užslėptas sudirgimas yra matomas ir šiomis dienomis. Sarrazino knyga yra traktuojama kaip tiesos skleidėjo darbas: jis pardavė 800 tūkstančių šios knygos kopijų per tris šios vasaros savaites, o jo viešieji skaitymai yra perpildyti gerbėjų.
Tačiau kalba eina ne tik apie knygą. Vokietija ima suvokti, kad tarp visų politinių partijų ir A. Merkel krikščionių demokratų yra didelis atutrūkis, o kairėje stovi priešiškai nusiteikę nedemokratiški neonacistai. Apklausos rodo, kad Sarrazino darbu įkvėpta partija, kuri kritiškai vertintų islamo ekspansiją į Europą ir siektų kontroliuoti imigraciją, rinkimuose galėtų gauti 15% balsų, kuo stipriai sukrėstų Vokietijos politinę sistemą. A. Merkel, kaip ir daugelis kitų Europos centro dešiniųjų administracijų, pastūmėjo savo partiją į kairę. Iš dalies tai buvo atsitiktinumas – ji buvo priversta pirmuosius keturis savo valdžios metus praleisti koalicijoje su socialdemokratais, o ekonominė krizė, dėl kurios kapituliavo daug bankų, pareikalavo tvirtos pramoninės politikos. Iš kitos pusės tai buvo dalinai suplanuotas poelgis – A. Merkel visada buvo linkusi siekti vieningumo ir santaikos ekonominiais ir socialiniais klausimais.
A. Merkel nėra vienintelė politikė, kurią išgąsdino populizmo banga. Tuo metu, kai A. Merkel pakeitė savo politikos kryptį ir palaidojo daugiakultūrinę visuomenę, vienas iš jos pagrindinių partnerių –Bavarijos Krikščionių socialinės sąjungos lyderis Horsas Seehoferis – ragina sustabdyti masinę imigraciją. Naujai išrinktas Vokietijos prezidentas Christianas Wulffas pasakė kalbą, kurioje žydus ir krikščionis pavadino Vokietijos visuomenės pagrindu, o islamui skyrė patį menkiausią vaidmenį. Matomai visi jie tarpusavyje suderino savo paniką skleidžiančius pareiškimus.
Ar jie teisūs dėl keliamo jaudulio? Anti-islamiškų partijų populiarumas Europoje auga neįtikėtinu greičiu. Disidentas krikščionis demokratas Rene Stadtkewitz bando sukurti Vokietijos Laisvės partiją, panašią į sėkmingą Jorgo Haiderio dešiniųjų partiją Austrijoje. Rugsėjį Švedijos anti-imigrantų partija nustebino visus, pirmą kartą šalies istorijoje patekusi į parlamento sudėtį. Dešiniosios Danijos Liaudies partijos vadovė Pia Kjaersgaard agitavo už Švedijos demokratus, nes, pasak jos, ji nebegali būti „tylia Danijos kaimynės islamizacijos liudinininke“.
Tomis pačiomis nuotaikomis populistas Geertas Wildersas aplankė Berlyną tam, kad suformuotų naują anti-islamišką partiją. Sausakimšoje Berlyno konferencijų salėje jis buvo apsuptas 500-ais Vokietijos konservatorių. Buvo sunku atsistebėti, kaip jis juos viliojo pažadais išlaisvinti iš holokausto kaltės pančių. „Iš tiesų yra įmanoma įtariamai žiūrėti į užsieniečius, tačiau nebūti antisemitais. Vokiečiams nereikia slopinti vietinių radikalių konservatyvių judėjimų iš baimės, kad jie gali būti asocijuojami kartu su skustagalviais holokausto neigėjais“, - aiškino jis.
„Nacių eros nusikaltimai negali būti jūsų pasiteisinimu dėl atsisakymo kovoti už savo identitetą. Vienintelė jūsų pareiga – išvengti praeities klaidų“, – sakė jis miniai. Pagal G. Wildersą, kardinalia tarpukario metų klaida buvo nesugebėjimas nustatyti realią grėsmę demokratijai. Politikas teigė, kad pavojų kėlė musulmonai, kurie ir buvo naciais. Auditorija ėmė audringai ploti. Tai buvo pirmas kartas per kelis pastaruosius dešimtmečius, kai aš (t.y. straipsnio autorius) mačiau, kad Vokietijoje žmonės taip aistringai reaguotų į kieno nors pasakytą politinę kalbą.
A. Merkel nenori imti anti-imigrantiško populizmo dilgėlės į savo rankas ir gelti musulmonams. Tačiau jei ji to nepadarys, pamatys, kaip trupa jos krikščionių demokratų partija. Vokiečiai yra neramūs ir vis dažniau pagalvoja apie tai, kad jų politinė klasė neturi klausos. Pasipiktinimas vis auga, o anti-islamiško judėjimo priekyje jau yra matomas galingas lyderis. A. Merkel nebegali išsisukti tiesiog jaukiai apkabindama gerai integruotus turkų-vokiečių futbolo rinktinės žvaigždes ir apsimetinėdama, kad viskas yra gerai.
