• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Maskvos propagandistas Modestas Kolerovas neįleistas į Lietuvą. Informuoti šaltiniai šnibžda, kad tai atsakomasis žingsnis, kai į Rusiją buvo neįleistas vienas mūsų vietinis propagandistas. M.Kolerovas nieko nenužudė, nesugriovė, nenuskriaudė. Tiesiog kalbėjo, išsakė savo nuomonę. Gal ir ne visai savo. Bet vis tiek nuomonę. Negi mūsų valstybė tapo tokia silpna, kad bijo išklausyti kitą nuomonę – akis į akį? Apgailėtina politika. Apgailėtini sprendimai...

REKLAMA
REKLAMA

Užsienio reikalų ministerija ras žodžių, kad gražiai atsakyti į Rusijos notą. Diplomatų darbas yra atrasti tinkamus žodžius. Bet gaila, kad šalis sugebėjo užsiauginti tik tokius sprendimų priėmėjus. Veikiančius Senojo Testamento stiliumi: akis už akį, dantis už dantį. Trumpas tai kelias. Neužteks nei akių, nei dantų... 

REKLAMA

Mums yra nemaloni M.Kolerovo išsakoma nuomonė. Tai faktas. Tačiau gyvenime yra daug nemalonių dalykų. Ir ne bėgti ar kitaip vengti  jų reikėtų – o sutikti vienas prieš vieną. Kaip darė mūsų protėviai. Jei ir bėgdavo – tai būdavo tik klaidinantis manevras. Rusija visada bus čia. Kokia ji bus, šiek tiek priklauso ir nuo mūsų požiūrio, mūsų veiksmų.

REKLAMA
REKLAMA

Reikia kalbėtis, reikia bendrauti. Jei jau atvažiuoja (juk ne su kardu rankoje) – priimti ir parodyti svetingumą. Lietuva visada garsėjo tolerancija. Būtų pakalbėjęs toje konferencijoje, išgėręs lietuviško alaus ir išvažiavęs. Kažkas turi nutraukti vis tęsiamą priežasčių ir pasekmių grandinę. Tą visada padaro išmintingesnis. Tačiau kol kas Lietuvos – Rusijos santykiuose išminties vis pristinga.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Visada reikia pradėti nuo savęs, nes kito kelio nėra. Kaimyno akyje matome mažiausią rakštį, o savojoje rasto neįžvelgiame. Reikia pakeisti požiūrį į Rusiją, priimti Rusiją. Tada ji turės galimybę atsakyti. Kamuolys bus jos pusėje. Tai nereiškia nuolaidžiauti ir atsisakyti pamatinių principų. Tai reiškia bandyti kurti santykius savitarpio supratimo dvasia. Bandyti nueiti savo kelio dalį. Rusija teeina savo.  

REKLAMA

Tačiau politiniam režimui, nuo seno įsitvirtinusiam URM ir aplink ją, matyt, tai per sunkus uždavinys. Šalies užsienio politiką formuojanti kompanija yra tiek paskendusi savo nuomonėse ir įsitikinimuose (kitaip tariant, susireikšminusi), kad joks naujosios prezidentės bizūnas nepadėtų. Nuo sprendimų priėmimo reiktų nušalinti didžiąją dalį mūsų diplomatijos žvaigždūnų. O tai jau būtų šventvagystė... Vieni jų keičia kitus, tačiau nuo jų sprendimų sklinda senas tvaikas. Be karingos retorikos šie politikai ir diplomatai nieko daugiau neišmoko. Net jeigu sako gražius žodžius, jų lūpose tai skamba apgaulingai ir neįtikinamai. Nes darbai kalba patys už save.

REKLAMA

Visai negaila Rusijos piliečio Modesto Kolerovo. Ne jis pirmas ir ne jis paskutinis, buvęs neįleistas į Lietuvą. Ir mūsiškiai ne visada įleidžiami į Rusiją. Gaila mūsų nesusivokimo. Gaila, kad valdžioje neatsiranda išmintingų ir stiprių žmonių. Dabartiniai valdantieji savo tariamą stiprybę demonstruoja šitaip: kažko neįleisti (Kolerovo), uždrausti (sovietinę simboliką), reikalauti (okupacijos žalos atlyginimo). Vien draudimai, reikalavimai, imperatyvai. Lyg ir teisingi reikalavimai. O ko reikalaujame iš savęs? Ko iš savęs reikalauja mūsų politikos sprendimų priėmėjai? Nejaugi jie galvoja, kad vien drausdami ir reikalaudami pagerins santykius su Rusija?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jiems pirmiausia reikia pagerinti santykius su savo tauta. O jau po to pradėti galvoti apie užsienį. Greitai mums bus uždrausta net prisiminti sovietmetį. Arba leidžiama prisiminti tik blogai. Už visas bėdas keikti sovietinį palikimą dabar tapo madinga. Nes taip paprasčiau. Bus draudžiama sakyti, kad, pvz., švietimo sistema tuomet veikė geriau (melskimės, kad liberalai visai jos nesugriautų), sveikatos apsaugos sistema veikė geriau (jos likučius baigiame griauti). Ir daugelis šiandien pasakytų, kad prie sovietinio okupanto gyveno geriau, nei prie savo pono. Savieji dvarponiai šiandien baigia nuo žmonių numauti paskutines kelnes. Tie, kas nenori atiduoti paskutinių kelnių – mauna į užsienį. Sovietai sienas buvo uždarę,  tačiau mūsų paskutiniųjų kelnių nelietė. Tiesa, ir antros poros nusipirkti neleido...

REKLAMA

Yra žmonių, kurių niekada niekas neprivers matyti tik dvejomis spalvomis nudažytą pasaulį. Matyti tik dvi spalvas – politikos daltonikų dalia. Atrodo, niekaip neišsivaduojame iš jų globos. Nes jie užsėdę pagrindinius valdžios postus. Jų sprendimai yra tai, kas vadinama „Lietuvos užsienio politika“. Nepatinka man tokia politika. Nes politika ir diplomatija – tai pusiausvyros paieška. Tam, kad rastume, reikia ieškoti. O dabar išeina, kaip visiems žinomame anekdote apie žmogų, kuris prašė Dievo leisti laimėti loterijoje, tačiau nebuvo nusipirkęs loterijos bilieto. Jei jau siekiama gerinti santykius su Rusija, juos reikia gerinti paprastuoju būdu, o ne kalbėti, kad geriname.

M.Kolerovo atvejis – tik lakmuso popierėlis, parodantis, kaip lygioje vietoje galima „principingai“ bloginti santykius su kaimynine valstybe. Tokie kolerovai mums siunčiami tam, kad pamatytume savo užsispyrimą ir fanatizmą. Konflikto priežasčių visada reikia ieškoti savyje. Nenorime pažvelgti į save. Nes tiesa gali pasirodyti pernelyg skaudi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų