• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pasirodęs naujasis almanacho „Teatras“ numeris skiriamas teatro istorijai ir kritikai. Peržiūrėjus Lietuvos teatrų repertuarus ir pastebėjus susidomėjimą tarpukario ir senesnės Lietuvos temomis, šalies realijomis ir noru revizuoti istoriją („Madagaskaras“, „Kipras, Fiodoras ir kiti“, „Frank Kruk“, „Mindaugas“ ir kt.), suprantamas noras pasidomėti istorinių pjesių likimu teatro scenose.

REKLAMA
REKLAMA

Tai apžvelgia Šarūnė Trinkūnaitė, nužymėdama režisūros kelią nuo tuščios patetikos iki subtilaus režisieriaus žvilgsnio. Geriausias patetikos įvertinimas - pateikiama ir Vytauto Bičiūno „Klaipėdos žiniose“ paskelbta „Kęstučio mirties“ recenzija. „Ieškant bendro režisūros sumanymo tenka pastebėti nemenką pastangą užtrinti spragas paties veikalo visokios rūšies efektais: pradedant skaitlingos minios ir choro dalyvavimu, baigiant artileristų arkliais ir šunimis – visai kaip P.Kalpoko paveiksle, kabančiame „Metropolio“ salėj“,- 1924 m. rašė V.Bičiūnas.

REKLAMA

Jau iš 2004 metų jam gali antrinti Irena Aleksaitė, straipsnyje „Gigantomanijos pliūpsnis“ rašanti apie spektaklį „Giesmė apie Vorutos vilkolakį Mindaugą“, pastatytą Nacionaliniame dramos teatre: „Visas dėmesys čia sutelktas į pastatymo dalykus ir efektus. Siekiama reginio plačiaformatiškumo. Nacionalinio teatro scena išplėsta į plotį ir į gylį. Į plotį – vos ne iki Prezidentūros.(...) Pirmoje vaidinimo dalyje šioje erdvėje vyks šurmulys. Šioje panoramoje veiks net 22 personažai (be dublerių). Pirmiausia pasirodys triukšmingas būrys Mindaugo priešų. Vyrai aukšti, stuomeningi, atstatę karingai krūtines, rykaujantys „pakeltomis“ intonacijomis, žengiantys, sakyčiau, specifiniu „laukinio stepo“ ritmu, savo žygio batais tarsi kalantys į scenos grindis vinis. Ir, svarbiausia, apimti „kovos“ ekstazės. Tai – „grupiniai“ portretai, grupinis „topmodelis”.

REKLAMA
REKLAMA

Lietuvos teatro kritika vakar ir šiandien: pirmuosius jos sunkius žingsnius aptaria Laura Blynaitė, o su literatūrologu ir Shakespeare‘o kūrybos tyrinėtoju Dovydu Jurelevičiumi kalbasi Rūta Oginskaitė ir Vaidas Jauniškis. Temos amžinos: „Ar dažnai būdavo jūsų gyvenime kaltinimų kritikams, kad jūs – klanas, kad susitariat dėl nuomonių? - Tas šauksmas dėl klano atsiranda pirmiausia tada, kai žmogui pradeda nesisekti. Ibseno Solnesas staiga pradeda atakuoti jaunimą: absoliučiai chrestomatinė situacija menininko, kuris vakar buvo didis, o šiandien jam ima nesisekti. Jam atrodo, kad visi jį nori sumurkdyti, kad kalti visi kiti, tik ne jis pats. O jei dar kritikai parašo, nes pastebi krizę... Tai jau suokalbis!“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Praėjusį sezoną galima drąsiai vadinti šekspyriniu. Kodėl kilo šio anglų bardo statymo banga ir kokia ji – apie tai rašo Vlada Kalpokaitė straipsnyje „Kill Bill“ (http://www.omni.lt/?i$9359_172289$z_183211).Rūta Oginskaitė pristato Vyčio Jankausko šokio teatrą, šįmet apdovanotą „Auksiniu scenos kryžiumi“, o apie teatro prizų analogus Lenkijoje bei Estijoje rašo Rasa Rimickaitė ir Heidi Aadma.

REKLAMA

Žurnalas pateikia „Helverio nakties“ (NDT), „Šalto vaiko“ (Klaipėdos DT), „Kaligulos“ (Jaunimo teatras) bei „Daktaro ir Mangarytos (Šiaulių DT) recenzijas, o Gariga Jančas siūlo žiūrovams ir pradedantiems režisieriams lietuvių teatrinių klišių žodyną (http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_182493).

Taip pat žurnale pateikiama plati Lietuvos, Lenkijos, Latvijos bei Estijos teatro įvykių kronika, spausdinama Gintarės Adomaitytės ir Romualdo Kaminsko pjesė „Juda! Viskas juda!“.

„Teatro“ inf.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų