D.M., nešiojanti teatrą savo širdyje ir ant kojų pirštų galiukų, – kadangi daug laiko praleidžia scenoje, – suniekino mano susižavėjimą Koršunovo statytu „Hamletu“.
Ji, girdi, išėjusi po pirmojo veiksmo, nes kažkur skubėjo. Spektaklis jai pasirodęs klišių rinkinys – jei jau vaidinama karalienė, Hamleto motina, tai būtinai kaip šliundra su akytomis kojinėmis. Ir taip toliau.
Supratau, kad kalbas apie „Hamletą“ kaip ir kalbas apie indų filmus gera varinėti, kada abudu pokalbio dalyviai sako „taip-taip“ arba „ne-ne“. Jei skamba „taip-ne“, sutarimo nelauk. Ir pagarbos vienas kitam taip pat.
Vaizdžiai kalbant, ant rasos debesėlio, likusio veidrodžio paviršiuje nuo mano drėgno alsavimo, kai reiškiau susižavėjimą Koršunovo pastatymu, D.M. savo visažiniu pirštu parašė „tu durnas“ ir dar drėkstelėjo nagu. Po to raminamai pridūrė, kad neturėčiau gėdytis savo vertinimų.
Aišku, nesigėdysiu. Pasiimsiu kompiuterį, užsidarysiu sandėliuke ir tyliai vartosiu man patinkantį meną: nuo Tinto Brasso iki Brahmso.
