Lyg iš dainos teksto atskriejęs klaustukas neduoda ramybės, kuomet susiduriama su kai kuriais paradoksaliais Lietuvos politinio gyvenimo ypatumais. Taip norisi klausti tokiais atvejais, kai it kokią nors didelę sensacingą naujieną paskelbus apie tūlo politiko nuodėmes tiesiog ima ir nieko neįvyksta. Tai, kas buvo daroma slapčiomis, po to imama daryti kone viešai. Na ir kas?
Tokio sunkiai aprašomo pasimetimo ar gūžtelėjimo momentai nutikdavo ir nutinka. Kartais jie beveik kelia estetinį jausmą (nebūtinai pasigėrėjimo), įsižiebiantį po stebinančio tikrovės epizodo atpažinimo. Štai vienas senos istorijos epizodas. Gerai žinomas dalykas, kad po pralaimėto 1863-jų metų sukilimo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius buvo perkeltas iš Varnių į Kauną. Istoriko Vytauto Merkio žodžiais tariant, Kauno nelaisvėn vyskupas buvo paimtas už tai, kad veikė rusų valdžiai priešiška linkme ir atokiame miestelyje jo nebuvo įmanoma kontroliuoti. Visi šnipeliai nesunkiai buvo matomi. Tačiau vos keleriems metams praslinkus po M. Valančiaus įkurdinimo Kaune, caro valdžiai buvo raportuota, jog visa kombinacija nedavė norimo rezultato. Kodėl? Ogi todėl, kad anksčiau vyskupas veikė prieš valdžią nematomai, o dabar daro tą patį jos akyse...
Paminėjau gražų išmintingo vyskupo - lietuvių tautos žadintojo veiklos atspindį pavergėjų rusų valdžios akyse. Dabartinė Lietuvos istorija yra pažėrusi liūdnesnių ir kontrastingesnių paradoksų. Štai ne per seniausiai žiniasklaida sugrąžino į viešumą ministrės Kazimiros Prunskienės bendradarbiavimo su KGB klausimą. Sukrečiantis savo naivumu 1991 metų interviu vaizdas, kuriame herojė aiškina, kodėl jai norėjosi pasirinkti patį baisiausią agentūrinį slapyvardį „Šatrijos Ragana“. Sovietinių saugumiečių skonis buvo geresnis: palikti agentei kilnios lietuvių rašytojos slapyvardį net jiems pasirodė prastas pasirinkimas. Gal dėl to liko tik „Šatrija“. Jie dar nežinojo, kad po kelių dešimtmečių „Šatrijai“ teks ir rusų aristokratės titulas, ir net kadaise kilnus valstiečių liaudininkų pavadinimas. O tempore, o mores! Tačiau net ne čia esmė. Paradoksas yra tai, kad net visuotinai žinant apie „Šatrijos“ tapatybę K. Prunskienei kone pasisekė laimėti prezidento rinkimus. Na ir kas, kad dokumentai liudija apie KGB agentūrinį darbą. Atrasti nauji - televiziniam spektakliui tinkantys - faktai, verčiantys galvoti apie galimai atgaivinamą teisinį procesą. Na ir kas?
Kiek satyros, piktos ir racionalios kritikos strėlių per paskutinius aštuonerius metus buvo paleista į Viktoro Uspaskicho pusę. Nuo ministerijos ir Seimo iki Rusijos sostinės Maskvos tęsėsi jo žygis. Būrys parsidavėlių kartu su juo demonstravo rusų imperijos sostinėje prieš Lietuvos valstybę. Normaliam protui suvokiamą pabėgimą lydėjo beveik nesuvokiamas grįžimas į Lietuvą, sujaukiantis kasdienio gyvenimo logiką ir tikrąsias priežastis bei motyvus palikdamas valdžios rūmų intrigantų žiniai. Na ir kas? - nebyliai klausia nuo gausių plakatų besišypsantis Kėdainių ir Urdomos kunigaikštis. Už nepaskandinamą idėją!
Prorusiškos nuotaikos, kurios buvo dangstomos verslo interesų skiautėmis šiandien, po Rusijos agresijos Kaukaze, jau ima reikšti visai ką kita. Na ir kas? Juk vis vien šių paradoksalių faktų akivaizdoje balsuotojų arba nebalsuotojų minios refleksai nuspręs, ką iš tiesų visa tai reiškia. Štai kodėl kaip niekad neramiai tenka laukti atvažiuojančio rinkimų traukinio.
