• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kodėl maisto produktai Lietuvoje, įvertinant vidutines gyventojų pajamas, yra vieni brangiausių ES rinkoje? Priežasčių yra daug, tačiau viena jų – itin įžūlus prekybininkų naudojimasis palankia jiems  padėtimi. Juk  vidaus rinkoje vyrauja tik  4–5 prekybos tinklai.

REKLAMA
REKLAMA

Ministras gina prekybininkų interesus

Mokslininkai nuolat atlieka maisto produktų  kainos analizę ir jau ne vienus metus pateikia išvadas, kad vidaus rinkoje dominuojantys 4–5 stambūs prekybos tinklai koreguoja produktų kainas, nepateikdami argumentuotų paaiškinimų, tačiau labai sutartinai.

REKLAMA

Pirkdamas maisto produktus parduotuvėje paprastas pirkėjas prekybininkams palieka net iki 51 proc. galutinės produktų kainos. Daug. Todėl vartotojai reikalauja kaip nors pažaboti prekybininkus, apriboti jų pačių nusistatytas maržas. Tačiau prekybininkai Vyriausybėje turi stiprių užtarėjų. Štai ūkio ministras Rimantas Žylius atstatęs krūtinę aiškina, kad siūlymai suvaržyti prekybininkų apetitus nepagrįsti jokia analize, nesuskaičiuota, ar prekybininkai, nustačius antkainius, galėtų padengti su maisto produktų pardavimu susijusias sąnaudas, neišanalizuota, ar maksimalių antkainių įvedimas maisto produktams neturėtų įtakos kitų prekių pabrangimui. Jeigu ministras pirmiausia rūpinasi ne vartotojų, bet prekybininkų interesų gynimu, tai gal ir turėtų pats pateikti skaičiavimus arba pateikti kitus pasiūlymus. Tačiau Ūkio ministerija sugeba pareikšti, kad Kainų įstatymo pataisų projektas yra neobjektyvus. Tarkime, kad ministras nepasitiki ne valdančiajai daugumai priklausančiais politikais. Tebūnie. Tačiau kodėl ūkio ministras negirdi ir  mokslininkų teiginių?

REKLAMA
REKLAMA

Pieno perdirbėjai – prekybininkų gniaužtuose

Ekonominės krizės išvakarėse, 2007 m., parduodant pieną ūkininkams tekdavo 39 proc. galutinio produkto kainos, perdirbėjams ir prekybininkams likdavo 46 proc. 2008-aisiais ūkininkų dalis išaugo iki 43 proc., tačiau jau metų pabaigoje ji nukrito iki 31 proc., o perdirbėjų dalis išaugo nuo 23 iki 28 proc., prekybininkų dalis šovė nuo 20 iki 27 proc. Šįmet žemdirbių dalis dar sumažėjo: už litrą vartotojui parduodamo 2,5 proc. riebumo pieno ūkininkas gauna tik 0,68 Lt, supirkėjams ir perdirbėjams tenka 0,7 Lt,  o prekybininkams – 0,76 Lt. Ūkininkai sako, kad tokios kainos dalybos yra neteisingos. Ar įmanoma prekybininkams uždėti apynasrį?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasak ŽŪKB „Pieno gėlė“ direktoriaus Jono Kuzminsko, tokie santykiai su prekybininkais nenaudingi ir pieno perdirbėjams, nes šie jau pradeda jausti, kad negali konkuruoti rinkoje su kitų šalių gamintojais. Taigi lietuviškos įmonės, nors panaudojo ES paramos lėšas, deja, netapo konkurencingos Vakarų rinkose. Prekybininkai labai sumaniai naudojasi tokia padėtimi ir pieno perdirbėjus laiko už trumpo pavadžio – tylėkite, nes kitaip mes pieno produktų iš jūsų nepirksime arba įsivešime daug pigesnės produkcijos iš ES šalių ir jūs prarasite vidaus rinką.

REKLAMA

Mėsininkai nori viešumo

Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos (LMPA) direktorius Egidijus Mackevičius sako, kad prekybininkų dalis mėsos produktų kainoje yra nepateisinamai didelė. Kodėl?

„Mes esame silpnesnioji pusė, negalime prekybininkams daryti įtakos. Skaičiavimai rodo, kad dėl itin didelio prekybininkų antkainio nuostolių patiria ir gyvulius auginantys ūkininkai, ir vartotojai, juk jie galėtų produktus pirkti pigiau ir nusipirkti daugiau, taigi padidėtų gamyba, naudos gautų ir valstybė“, – sako E.Mackevičius.

REKLAMA

Tačiau mėsos produktų gamintojai vengia labai garsiai priekaištauti prekybininkams dėl savivalės. Priežastis žinoma – nėra kito pasirinkimo, ypač stambioms įmonėms, kurios  neturi galimybių savo produkciją parduoti smulkiose parduotuvėse. LMPA narių produkcija stambiuose prekybos tinkluose sudaro apie 90 proc. visų mėsos produktų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Rinkoje įsitvirtino oligopolija, todėl neliko ir konkurencijos“, – teigia E.Mackevičius.

Kokia išeitis? Pasak asociacijos direktoriaus, geriau jaučiasi įmonės, kurios užsiima ne tik produktų gamyba, bet ir prekyba. E.Mackevičiaus manymu, pradėti reikėtų nuo viešumo – ant produktų pakuočių rašyti, kokia kainos dalis tenka kiekvienam grandinės nuo žemdirbio iki prekystalio nariui.

REKLAMA

Siūlo tikrinti visą grandinę

Grūdų augintojai mažiau priklauso nuo prekybininkų, nes didelę dalį grūdų eksportuoja. Tiesa, nemažą kainos riekę atsipjauna tarpininkai – eksportu užsiimančios bendrovės. Tačiau prekybininkams tenka beveik penktadalis kainos. Pavyzdžiui, ruginės duonos kainos struktūra tokia: kepykloms tenka 43,2 proc., prekybininkams – 19,3 proc., PVM – 17,4 proc., žemdirbiams – 12,3 proc. ir malūnams – 7,8 proc.

REKLAMA

Pasak Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjo Alberto Gapšio, miltų rinka Lietuvoje – oligopolinė, t.y. rinkoje vyrauja 3–4 stambūs gamintojai, kurie ir daro įtaką kainos dydžiui. Tačiau perdirbėjai teisinasi, kad jie prekybos tinklams miltus tiekia perpus pigiau, tačiau vartotojai turi mokėti tiek, kiek prašo prekybininkai. Tai jau trečia oligopolinė pakopa. Dėl tokios padėties labiausiai nukenčia žemdirbiai ir vartotojai. Tačiau Konkurencijos taryba teisinasi, kad sunku įrodyti, jog įmonės piktnaudžiauja. Pasak A.Gapšio, tai padaryti įmanoma: „Reikia tikrinti ne vieną sektorių, bet visą grandinę – nuo ūkininko iki vartotojo – ir tada nesunkiai nustatysime, kurioje grandinės vietoje yra didžiausias ir nepagrįstas kainų skirtumas.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Riboti prekybininkams tenkančią maisto produktų kainos dalį yra sudėtinga, nes, uždraudus vieną mokestį, būtų nustatytas kitas. Tačiau A.Gapšys siūlo kitą būdą: „Reikėtų įstatymais įgalioti, kad Konkurencijos taryba užsiimtų kainų analize ir jų augimo priežasčių išaiškinimu. Susiformavus oligopolinei rinkai, įmonės, turinčios įtakos formuojant kainas, norėdamos didinti prekių kainas, turėtų kreiptis į Konkurencijos tarybą ir nurodyti, kokiu pagrindu kainos yra didinamos.“

REKLAMA

Kai kurių maisto produktų mažmeninių  kainų sudėtis (kiek proc. kainos tenka ūkininkams bei perdirbėjams, prekybininkams, PVM).

Sviestas:

ūkininkams bei perdirbėjams – 59 proc.,  prekybininkams 24 proc., PVM – 17 proc.

Ruginė duona:

39,  42,  17.

Batonas iš aukščiausios rūšies kvietinių miltų:

39,  44,  17.

Aukščiausios rūšies kvietiniai miltai:

48,  35,  17.

Kiaulienos kumpio su kaulu:

74,  9,  17.

Pieniškos dešrelės:

55,  28,  17.

Kiaušiniai:

68,  15,  17.

(Šaltinis: LAEI)

Prekybininkai irgi turi išlaidų

Laurynas VILIMAS, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas

Bandymus kaip nors apriboti prekybininkų antkainius ar pelną vertiname labai rimtai, nes jie pavojingi visam šalies ūkiui ir Lietuvos įvaizdžiui. Apskritai antkainio sąvokos realiame gyvenime nėra. Tiesiog produkto kainoje yra pardavėjo dalis. Kodėl siūloma reguliuoti tik prekybininkų dalį? Gal verta pasidomėti ir produktų gamintojų bei tarpininkų dalimi, gal ji per didelė? Prekybininkai taip pat turi išlaidų, juk vadybos paslaugos yra labai svarbios, daug kainuoja produktus atvežti bei juos laikyti parduotuvėje, kol produktai pasiekia vartotoją.

REKLAMA

Laukinę rinką reikia kontroliuoti

Jonas SVIDERSKIS

, LŽŪBA generalinis direktorius

Vakarų šalyse nėra reikalo prekybininkus kontroliuoti, todėl ir nesiūloma taip elgtis, tačiau Lietuvoje padėtis yra kitokia. Turime pripažinti, kad mūsų šalyje maisto produktų rinka yra – laukinė, todėl ir būtina kontroliuoti tuos, kurie rinkoje elgiasi kaip laukiniai. Vakarų šalyse  perdirbėjai turi saiką ir žino, kad vykdomoji valdžia neleis piktnaudžiauti. Todėl ir yra tvarka. O mes kuo daugiau nuolaidžiaujame, tuo prekybininkai įžūliau elgiasi, o labiausiai nukenčia žemdirbiai ir vartotojai.

A. Čaplikas

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų