Rusijos valdžia neseniai vėl pakartojo, kad Baltijos šalyse pažeidžiamos rusų teisės, o nusiskundimai, kad čia vyrauja rusofobija ir neva „demonizuojama“ Rusija, skamba dažnai. Tokius teiginius mėgsta kartoti rusų politikai ir diplomatai, šefuojantys jiems patinkančių partijų suvažiavimus bei kitokius renginius.
Rusofobijos termino neapibrėžia jokie tarptautiniai dokumentai, bet jis dažnai skamba iš įvairių tribūnų. Kas tai per reiškinys ir kiek jis realus? Atidžiau pažvelgus matyti, kad realybėje tai – politinis mitas ir koziris, skirtas mulkinti žmones ir skleisti propagandą. Rusijos mąstytojai skirsto rusofobiją į masinę (kai kažkas kažkur spontaniškai nemėgsta rusų) ir vadinamąją elitinę, kai esą sukuriama prieš Rusiją nukreipta ideologija bei politika.
Į klausimą, kodėl kai kurios tautos ir valstybės tikrai prisibijo Rusijos ir savo politikoje ieško saugumo nuo jos garantijų, siekia narystės tokiuose aljansuose, kaip NATO, atsakoma įvairiai. Yra manančių, kad taip elgiamasi iš neva egzistuojančios iracionalios ir beveik mistinės neapykantos viskam, kas rusiška. Dar vienas, pigiuose alaus baruose ypač paplitęs aiškinimas – visus apgavo ir suklaidino per Ameriką pasaulį valdantys žydai.
Visgi realiausias paaiškinimas išlieka vienas – remiamasi istorine patirtimi ir ją papildančiais šviežiausiais precedentais, rodančiais, kad draugystė su Kremliumi įmanoma tik pajėgiant nubrėžti aiškias ribas jo „broliškam“ rūpesčiui.
Eksploatuoja pati Rusija
Žurnalistas, Lietuvos tautinių bendrijų tarybos narys Vitalijus Karakorskis siūlo skirti, kieno atžvilgiu egzistuoja arba yra kuriamos fobijos – Rusijos, kaip imperijos, ar rusų tautos. „Terminą į apyvartą paleido toks filosofas, matematikas, žinomas aršus antisemitas Igoris Šafarevičius, išleidęs to paties pavadinimo knygą. Sovietų laikais toks terminas nebuvo vartojamas. Kremlius ir KGB tada visus bausdavo už „antisovietinę propagandą“, „visuomenės santvarkos šmeižimą“ ir pan. Dabar situacija pasikeitė – nebėra Sovietų Sąjungos, nebėra brandaus socializmo ir komunizmo statybų, tad „priešui“ reikia naujo vardo. Jei žmogus kritikuoja Rusijos valdžią arba egzistuojančią dabartinę „kagebistinę“ Rusijos tvarką – jis priskiriamas rusofobams“, – sako V. Karakorskis.
Politologas Antanas Kulakauskas pripažįsta, kad Lietuvos politikoje toks reiškinys kaip „rusofobija“ – egzistuoja. „Dalis politikų šitą „kortą“ naudoja daugiausiai kaip Rusijos, o ne rusų tautos baimę. Tam tikras pagrindas tokioms baimėms ir yra, jei jos netampa iracionaliomis, kai pavojai įžiūrimi kiekviename žingsnyje ar kiekviename koncerte. Jei kalbėsime apie masinį lygmenį, tai tokio dalyko [rusofobijos] nėra arba jis labai menkas“, – aiškina mokslininkas.
Ne visos baimės yra vien tik išgalvotos: „Geopolitinė Rusijos orientacija yra kurti tam tikrą alternatyvą Vakarams, o nacijos mobilizavimui pasitelkiama retorika apie Rusiją neva supančius priešus. Šalies istoriniai ir geografiniai interesai deklaruojami apimant teritorijas iki Baltijos jūros ir dar toliau, apimant buvusias „nepriklausomas“ prosovietinio bloko valstybes. Šiame regione rusams veikti yra palankios sąlygos jau vien dėl rusų kalbos ir kultūros paplitimo. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija buvusių kolonijų atžvilgiu naudojo terminą „artimasis užsienis“, o prieš keletą metų prabilo apie „privilegijuotų interesų zoną“. Dabartinis Rusijos ambasadorius Vladimiras Čikvadzė, paklaustas, kaip iš tos zonos pasišalinti, atkirto, kad tai neįmanoma niekaip“, – priminė A. Kulakauskas.
Jo nuomone, Kremliaus politikų, Rusijos žiniasklaidos ir kai kurių Baltijos šalyse veikiančių rusų organizacijų riksmai apie neva skriaudžiamą rusų mažumą ir neigiamą nusistatymą rusų atžvilgiu, laikytini propagandinės veiklos dalimi. „Masiniame lygmenyje to nėra nė vienoje Baltijos šalių. Gal Estijoje, nuo labai senų laikų tokių nuotaikų, labai rafinuotai besireiškiančių dar galima įžvelgti. Politiniame lygyje, kaip jau minėjau, tam tikras nusistatymas yra. Daugiausiai šią kortą eksploatuoja ne kas kitas, o pati Rusija. Taip pat ir tos vietinės rusiškos jėgos, kurios per du dešimtmečius taip ir nepajėgė susitaikyti su faktu, kad Baltijos šalys nėra Rusijos imperijos dalis. Jos išlieka, beje, išorinėmis provincijomis, tačiau minėtoms organizacijoms ir jėgoms šito maža“, – teigia politologas.
Pasak V. Karakorskio, nemažas skaičius valstybių ir tautų turi itin realų pagrindą bijoti Rusijos. „Tai ir Baltijos šalys, ir Lenkija, ir Čekija, ir Vengrija. Be jokios abejonės, ir Gruzija bei kitos Kaukazo tautos. Ką jau kalbėti apie čečėnus. Dėl seniai įsišaknijusios Kremliuje antisemitinės politikos bijoti Rusijos turi pagrindą ir žydai. Bėda, kad niekas nesikeičia. Tarkime, lenkai gal galėtų bijoti ir Vokietijos, bet pastaroji yra pasmerkusi savo imperinę politiką, o Rusijos oficiali doktrina dabar šlovina stalinizmą ir vėl aiškina, kad visos kitados pavergtos tautos pačios to troško ir dargi neva yra kažką už savo kančias skolingos“, – aiškino jis portalui Balsas.lt.
Daugiau rusofilai, nei rusofobai
Dėl tariamos neapykantos rusams ir viskam, kas rusiška, dūsaujantys Kremliaus propagandistai ir jų trubadūrai Lietuvoje turbūt nepastebėjo, kad rusų kalba mokyklose yra antroji pagal populiarumą kalba po anglų, o Rusijos atlikėjai nesiskundžia koncertų lankomumu. Kabelinių televizijų pasiūloje rusiški kanalai dominuoja be konkurencijos.
Kultūros ministro patarėjas, etnopolitologas Imantas Melianas teigia, kad nors ksenofobija lietuviams yra būdinga, kalbėti apie paplitusią neapykantą rusams nėra pagrindo. „Rusofobija, jei apibrėžtume ją, kaip neapykantą rusų tautai, būtų viena iš ksenofobijos formų. Gerų ksenofobijų – svetimųjų baimių – nebūna visai. Tik labai abejotina, kad toks reiškinys Lietuvoje yra paplitęs. Nežinau, kas gali būti nusiteikęs prieš rusų poeziją ar baletą. Jei kalbame apie požiūrį į Kremlių ir jo valdžią – tai jau visai kas kita. Tam tikram nerimui yra realus istorinis ir politinis pagrindas, tačiau dabar matome, kad netgi čia didelė dalis visuomenės linkusi viską pamiršti ir greičiau galima kalbėti apie rusofiliją, negu atvirkščiai“, – mano jis.
Ksenofobija apskritai yra reiškinys iracionalus ir absurdiškas, o jos pasireiškimai kartais tiesiog glumina. I. Melianas atkreipia dėmesį į vieną iš keistesnių atvejų. „Situacijos absurdiškumą demonstruoja kad ir rusofobijos bei polonofobijos santykis Lietuvoje. Lenkų tautai, su kuria penkis šimtus metų lietuviai buvo sąjungininkai, jaučiamas kur kas didesnis priešiškumas, nei rusams. Turint omenyje istorinę patirtį – tai visiškai nelogiška, bet logikos čia ieškoti ir neverta“, – mano jis.
V. Karakorskis taip pat pabrėžia dėl tariamos rusofobijos aimanuojančių jėgų ir veikėjų dviveidiškumą. „Tie žmonės, kurie čia verkia dėl išsigalvotos rusofobijos, kažkodėl mano, jog rusų tauta neturi teisės į laisvę ir demokratiją, savo turtingos ištekliais šalies klestėjimą. Jei aš sakau, kad rusai to verti ir joks V. Putinas neturi teisės to atimti – aš esu veikiau rusofilas, o ne atvirkščiai. Jau nekalbant apie tai, kad rusų klasikinė literatūra, teatras, kinas, dailė ir muzika yra pasaulinės vertės dalykai ir niekas to neketina ginčyti“, – sakė jis.
Jo nuomone, Kremlius priešų ieškosi pats. „Neseniai skelbtų apklausų duomenimis apie 80 procentų Lietuvos piliečių savo kaimynais nenorėtų matyti romų (taip dabar „politiškai korektiškai“ siūloma vadinti čigonus, – Balsas.lt). Daugiau kaip pusė apklaustųjų nepageidautinais įvardijo lenkus. Kiek mažiau nenori gyventi šalia žydų. Kaimynų rusų nenori tik apie dvidešimt procentų. Apie kokią rusofobiją mes kalbame? Kai Eurovizijoje Lietuva kaimyniškai skiria balsus būtent rusų atlikėjams? Garsus posakis, kad „prie ruso buvo geriau“ rodo net perdėtą rusofiliją. Juolab, pasitaiko atvejų, kai ir savo aukštąją kultūrą Kremlius išnaudoja politiniais tikslais. Jei pats Kremlius nori tą rusofobiją provokuoti, tai jis ir daro. Ne kitaip“, – tvirtina V. Karakorskis.
Didžiausias rusofobas – V. Putinas
Teiginys, kad lietuviai neva nekenčia rusų dėl istorinio keršto troškimo yra išjuokiamas net ir nuo sovietinio režimo nukentėjusių žmonių. Buvusi politinė kalinė, sesuo Nijolė Sadūnaitė teigia didžiausiu šių dienų rusofobu laikanti Rusijos premjerą ir faktinį šios šalies vadovą Vladimirą Putiną. „Niekas kitas taip nekankina rusų tautos ir jai nekenkia, kaip dabartinis Putino režimas. Aš rusų tautą labai myliu ir manau, kad tie žmonės yra didžiuliai kankiniai. Visa valdžia ten yra represinių struktūrų rankose ir aplinkines tautas taip pat terorizuoja ne rusų tauta, o valdžioje sėdintys „kagebistai“. Tai jis – V. Putinas tikrai sprogdino gyvenamuosius namus, žudydamas rusus ir apkaltindamas čečėnus. Tai jis nužudė Aleksandrą Litvinenką, kuris išleido knygą „KGB sprogdina Rusiją“ , – primena ji, V. Putiną vadindama šėtono apsėstu žmogumi.
Būtent rusų disidentai, kaip primena N. Sadūnaitė, buvo tas kanalas, kuriuo pogrindinė Lietuvos katalikų bažnyčios kronika patekdavo į Vakarus. „Neseniai Laisvės premiją gavęs Sergejus Kovaliovas už pagalbą Lietuvos pogrindžiui pateko į koncentracijos lagerį. Jis negalėjo taikstytis su melu ir ypač su tuo, kad melas būtų skleidžiamas jo, kaip „tarybinės liaudies“ dalies vardu. Rusai, iššokę iš pravažiuojančio automobilio, mane išgelbėjo, kai lietuviai „kagebistai“ mušė į kepenis Vilniaus senamiestyje. Niekada nejaučiau nieko, išskyrus pagarbą ir užuojautą šitai tautai. Niekada jų netapatinau su kankintojais bolševikais. Ir dabar pažiūrėkite, kas vyksta. Į gatves prieš nusikalstamą režimą išeina tūkstančiai žmonių“, – savo požiūrį dėsto N. Sadūnaitė.
V. Uspaskich: rusofobija – tik priedanga
Lietuvoje, kur neva engiami visi rusai, kai kuriems jų visai neblogai sekasi. „Žmonių, paprastų žmonių lygmenyje ne tik nėra rusofobijos, bet net priešingai – nuoširdžiai bendraujama ir nėra jokių problemų. Jei kalbėsime apie politinį lygmenį, tai čia galima atpažinti du rusofobų tipus. Vieni – radikalai, kurie tikrai nuoširdžiai bijo Rusijos ir rusų patys ir tuo pačiu gąsdina kitus. O štai kitu atveju parodomoji, suvaidinta, akių dūmimui ir žmonių kvailinimui skirta rusofobija naudojama kaip įrankis – valdžiai iškovoti“, – teigia Europos Parlamento narys, Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskich.
Portalui Balsas.lt V. Uspaskich teigė, kad jo paties, kaip verslininko, atžvilgiu antirusiškumo korta panaudota tik tada, kai jam pradėjo per gerai sektis verslas ir politika. „Jie (vadinamieji rusofobai, – Balsas.lt) ne tiek gina Lietuvą nuo Rusijos, kiek naudojasi šia korta, kad išlaikytų valdžią, kartu neleidžiant investuoti ir užsiimti verslu tiems, kas jiems nepatinka. Jie nesako, kad neleis kurti verslo man ar dar kažkam. Jie tada ima kalbėti apie Rusijos grėsmę. Tačiau, kartoju, tai ir mano atžvilgiu panaudota tik tuomet, kai aš peržengiau tą ribą, kai jau tapau, jų supratimu, pavojingas konkurentas. Tada imta kovoti politiniais metodais ir prisiminta, kad aš rusas. Ne vienas įstatymas priimtas ir lyg specialiai pritaikytas mano verslui “, – tvirtina politikas.
Viena iš svarbiausių sričių, kur daug metų kalbama apie grėsmes ir priklausomybę, bet mažai kas daroma – energetika. Valstybės saugumo departamento skandalas, driokstelėjęs 2006 metais, po iki šiol neištirtos pulkininko Vytauto Pociūno žūties, atskleidė įdomių dalykų. Paaiškėjo, kad didelė dalis į Kremliaus pusę garsiai rėkaujančių veikėjų mielai šildosi letenėles Rusijos dujų tarpininkų pinigais ir atstovauja jų interesams.
V. Uspaskich nuomone, tiek konservatoriai, tiek vadinamieji „valstybininkai“, kurie oficialiai dažnai naudoja antirusišką retoriką, nevengia rusiškos kilmės pinigų – ypač nubyrančių nuo dujų vamzdžio. „Konservatoriai ir Liberalų Sąjūdis sėdi „Dujotekanos“ kišenėje. Jie juos („Dujotekaną“, – Balsas.lt) gina. Jei mes teikiame Gamtinių dujų įstatymo pataisas, kad tokius tarpininkus eliminuotume ir sutaupytume valstybei šimtus milijonų litų, tai būtent konservatoriai ir liberalai tam priešinasi. Va taip jie ir „kovoja su rusais“ Taip jie „gina Lietuvą“. Gaila, kad tokią jų politiką laimina ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, bet čia turbūt todėl, kad neturi su kuo dirbti ir yra valdančiųjų užliūliuota“, – pliekdamas oponentus svarsto V. Uspaskich.
