Aušra Matulevičiūtė gimė nuošaliame Rokiškio rajono vienkiemyje, kelis kilometrus tekdavo klampoti pėsčiomis iki mokyklos. Baigė lietuvių kalbos, o vėliau ir žurnalistikos studijas. Prieš septynerius metus emigravo į Prancūziją, gyvena Paryžiuje. „Daugelis stebisi, kad iki šiol kalbu be akcento, – rašo ji. – „Kol kas“, – pasakytų vienas iš mano knygos herojų...“
Aušra Matulevičiūtė. Ilgesio kojos. – Vilnius: Tyto alba, 2010. – 120 p. Serija „Nauji vardai“.
Debiutiniame Aušros Matulevičiūtės novelių romane „Ilgesio kojos“ tyrinėjama „svetimo“ situacija šiuolaikiniame Europos katile. Pagrindinė veikėja Inesa, išeivė iš Lietuvos, dirba aukle, tvarko svetimus namus ir drauge su libaniečiu vyru Eliotu mėgina kurti savo gyvenimą Paryžiuje. Prisitaikyti ir rasti vietą pasaulyje sunku ne tik emigrantams, bet ir patiems paryžiečiams – karjeros siekiančiai sekretorei, maištaujančiam paaugliui, viskuo nusivylusiam dėstytojui...
Keista įvairių kultūrų sampyna kuria nesusipratimų, nesusikalbėjimų virtinę. Kiekviena novelė – naujas įvykis, portretas ar prisiminimas. Su subtilia ironija autorė žvelgia ne tik į lietuvį pasaulyje, bet ir į patį pasaulį, kuriame netrūksta nei meilės, nei abejonių, nei juoko, nei ašarų.
Savi žodžiai dingsta be jokios mistikos ir nesutartą valandą. Štai kad ir aną ketvirtadienį. Užkrito, kaip lietuviškai vadinasi tai, kas šiaip jau yra langas. Gali pamiršti, kuo skiriasi poliglotas nuo poligamijos – tik ne langą. Taigi, uodas įskrido pro... Na ir kas, kad į pagalbą tokiais atvejais šoka visas kūnas, smegenys rankoms duoda komandą nubrėžti ore pavidalą to, kas gali vadintis sumautu „langu“. Antras pamirštas žodis buvo „pusbrolis“ – ir tas iš gana dažnai tariamų kategorijos. Paskui užkrito, kaip rašomi „konservai“ – su s ar su c? Balandžio aštuntąją užmarštin iškeliavo būdvardis „išvirkščias“, to paties mėnesio gale dingo „viryklė“.
– Kokia tu kalba galvoji? – lyg tarp kitko pasidomi sykiu pietaujantis bendradarbis.
Kažko panašaus Inesa kadais yra klaususi savo vyro: „Kokia kalba tu sapnuoji?“ Tada jis raitėsi, springo iš juoko, bet šią akimirką Eliotui pamirštas „langas“ kažkodėl neatrodo juokingas...
