Iki stebuklingos Kalėdų nakties liko visai nedaug. Todėl Kalėdų Seneliams dabar pats darbymetis: reikia ne tik suruošti dovanas, bet ir gerai pašerti elniukus, išblizginti roges, išsišukuoti barzdą. Juk laukia ne tik patys mažiausieji, bet ir jų tėveliai bei seneliai.
Su maišu ant pečių
Jau daugiau kaip tris dešimtmečius Kalėdų Seneliu dirbantis Bronius Baltrūnas sako, kad tiek vaikų, tiek suaugusiųjų norai beveik nesikeičia – visi tikisi mažo stebuklo, tačiau pačios dovanos priklauso nuo ekonominio šalies lygio ir vyraujančių madų.
„Sovietmečiu į Kalėdų Senelio maišą visi kraudavo didžiules krūvas saldainių, nežinau, gal kad pigesni buvo. Berniukai pageidaudavo mašinyčių, mergaitės – lėlyčių. Ir kone privaloma buvo kokia nors knyga“, – prisiminė.
Vėliau, prasidėjus Atgimimui, kai atsirado daug užsienietiškų prekių, nuo kurių net raibo akys, visi pageidavo kuo didesnių, brangesnių ir spalvingesnių dovanų. Dažnai tokios netilpdavo net į kelis maišus, todėl Kalėdų Senelis su pagalbininkais iš anksto po eglute surikiuodavo kelias stirtas dėžių, prikrautas dovanų: barbių, transformerių, įvairiausių elektroninių žaidimų ir visa tai, kas nauja ir nematyta.
„Per krizę dovanos šiek tiek sumažėjo, o dabar vaikai dažniausiai nori mobiliųjų telefonų, planšetinių kompiuterių, grotuvų, kalnų dviračių, motorolerių, o patys mažiausi – tradiciškai mašinyčių ir lėlyčių. Kalnų saldainių nebeliko, dažniausiai būna tik kuklūs jų rinkinukai“, – „Sekundei“ pasakojo B. Baltrūnas.
Tiesa, kartais būna ir kiek keistų norų, kurių negali išpildyti net Kalėdų Senelis. Kai kurie vaikai pageidauja katytės ar šuniuko, tačiau kai kurie trokšta kitokių gyvūnėlių: ponio, arkliuko, asiliuko ar net elniuko.
„Tada tenka aiškinti: elniukas dar per mažas, kad būtų atskirtas nuo mamytės. Tektų į namus priimti ne tik elniuką, bet ir jo mamytę, tėvelį, o bute vietos visai šeimynėlei kiek mažoka. Vaikai supranta, kad ir Kalėdų Senelis ne visus norus gali išpildyti, todėl visada paklausiu, ar nesupyks, jeigu bus ne prabangus kompiuteris, o kita dovanėlė, nes nykštukai nespėja gaminti. Dažniausiai niekas nesupyksta, netrypia ir ant grindų nesiraičioja, nors pasitaiko ir tokių vaikų. Tada duodu saldainį, jeigu dar verkia – didesnį, o jeigu nenusiramina – ir visą saują. Tada pasirodo šypsena, bet retais atvejais tenka kovą su ožiukais perleisti auklėtojoms ar mamytėms“, – šypsosi Kalėdų Senelis.
Barzdos išbandymas
Kalėdų Senelio darbas atrodo labai įdomus ir netgi romantiškas, tačiau jie patys pripažįsta, kad kol aplanko visus vaikus, gerokai pavargsta. Be to, dabar Kalėdų Seneliams keliami nemaži reikalavimai. Anksčiau visiškai pakakdavo, kad išklausytų eilėraštukų ir išdalintų dovanas, o dabar – kad pats linksmintų vaikus ir jų tėvelius.
„Dabar pirmiausia klausia, ar Kalėdų Senelis turi parengęs programą, ką gali parodyti, kuo sudominti. Labai svarbu vaikus mylėti ir mokėti su jais bendrauti, juos suvaldyti. Nes tik pasirodžius Kalėdų Seneliui vieni per kitus puola pasakoti, kaip gyvena, ką veikia, ko nori. Būna chaosas, tad tenka ieškoti būdų, kaip juos suvaldyti, kuo užimti ir sudominti“, – kalbėjo mažųjų laukiamiausias svečias.
Kalėdų Senelis turi būti pasitempęs ir visada pasiruošęs netikėčiausioms situacijoms. Vienas dažniausių išbandymų – patikra, ar tai tikras Kalėdų Senelis: neretai vaikai taikosi timptelėti už barzdos.
„Dar nebuvo taip, kad kas nupeštų barzdą ar kepurę nuvožtų. Barzdą visada tvirtai prisiklijuoju. Vaikai apžiūri ir paltą, pauosto rankas, siekia pabučiuoti, tad Kalėdų Senelis privalo ir dantis išsivalyti, ir pasikvėpinti“, – šypsosi B. Baltrūnas.
Suvaldyti būrį smalsių ir išdykusių vaikų – tik vienas iš Kalėdų Senelio rūpesčių. Kitas sunkumas – karštis. Laplandijos gyventojui tenka vilkėti storus kailinukus ir taip apsirengus dirbti darželiuose, kur dažnai būna daugiau nei 20 laipsnių šilumos, o kaimo vietovėse dar ir koklinė krosnis užkuriama.
„Su savo raudonais kailinukais stengiuosi į miestą neiti, nes galiu juos išpurvinti ar sušilęs apsirgti plaučių uždegimu. Be to, tada saldumynų prašo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, neretai ir burnelę paėmę, bet kai saldainį duodi, tai kokį eilėraštuką ar anekdotą suraito“, – pasakoja Kalėdų Senelis.
Dar vienas iššūkis – visada būti pasirengusiam net ir netikėčiausiems vaikų klausimams. Mažieji smalsauja, kur gyvena Kalėdų Senelis, ar turi žmoną ir vaikų, kaip susikalba su nykštukais, žvėreliais ir paukšteliais, tačiau būna ir labai netikėtų klausimų. Kartą vaikas paklausė, ar Kalėdų Senelio namuose yra tualetas.
„Tada paaiškinau, kad visi vaikučiai ir mamytės gali į Kalėdų Senelio tualetą siųsti savo tėvelius, kurie mėgsta ten skaityti laikraščius ar knygas. Po mano egzamino vaikams tikrai nebereikės belstis į tualeto duris ir lūkuriuoti prie jų, kol tėvelis paskaitys, pavyzdžiui, „Sekundę“, – šypsosi B. Baltrūnas.
Sumaišė namus
Kalėdų Senelis keliauja ne tik į darželius, mokyklas, įstaigas, bet ir į namus. Dažniausiai vaikučius namuose lanko Kūčių vakarą ir pirmąją Kalėdų dieną. Kartais staigmeną – Kalėdų Senelį – užsako merginos savo vaikinams ar šie – panelėms. Bet dažniausiai jis apsilanko tada, kai prie švenčių stalo susėda ne tik visa šeima, bet ir plati giminė.
Tiesa, būna ir komiškų situacijų: kartą per skubėjimą Kalėdų Senelis sumaišė namus.
„Atrodo, susiradau lyg ir tą namą – numeris tas pats, pastatas geltonas, kaip ir tarėmės, manęs laukė du vaikučiai. Susitarėme: kol bendrausiu su jais, tėveliai į mano prie durų paliktą maišą įdės dovanėles. Eilėraštukai išsakyti, dainelės išdainuotos, visi varvekliai išdalinti, o dovanų maišas kaip tuščias, taip tuščias.
Tyliai paklausiau tėvelių, o kur dovanos, o šie tik išpūtė akis: kokios dovanos. Paskui paaiškėjo, kad pataikiau ne į tuos namus. Jie pamanė, kad šeimai kažkas padarė malonią staigmeną. Laimei, vaikai Kalėdų rytą rado dovanėles po eglute, tad ramiai išėjau pas manęs jau visą pusvalandį laukiančius kitus vaikus“, – prisiminė B. Baltrūnas.
Per šventes kartais Kalėdų Seneliui tenka aplankyti net po 10–15 šeimų, o pagalbininkų nėra. Nors, kaip pats Kalėdų Senelis sako, jam pinigų nereikia, tačiau tenka pirkti elniams pašaro, tepti roges, šlifuoti lazdą. Tad po tokios darbo dienos neretai pakimsta balsas.
„Manęs dažnai klausia, kodėl neturiu Snieguolės. Taip, anksčiau vaikščiodavo Senis Šaltis, jis turėdavo Snieguolę, o Kalėdų Seneliui nedera vaikščioti su jaunomis mergaitėmis. Jis, kaip ir kunigas, gali turėti ne jaunesnę kaip 60 metų šeimininkę arba dvi po 30, bet tokios nelabai kuo gali pagelbėti, todėl tenka visur keliauti vienam“, – pasiguodė Kalėdų Senelis.
Didžiausia dovana – bendravimas
Beveik 20 metų Kalėdų Seneliu dirbantis aktorius Andrius Povilauskas sako, kad vaikai visada nori naujų daiktų, tačiau pastaruoju metu jis sulaukia ir kiek kitokių prašymų, pavyzdžiui, kelionių į šiaurę pas Kalėdų Senelį, į pietus, kur šilta, ar net į kosmosą. O suaugusieji labiausiai nori, kad sektųsi jų vaikams.
„Tenka ir netikėtų norų išgirsti: viena mergaitė labai norėjo, kad pasveiktų jos senelė, kuri tuo metu sunkiai sirgo. Kai šeimoje viskas būna gerai, visi sveiki, vaikai nori materialių daiktų, o kai širdutę graužia kokia širdgėla ar kirminėlis, žmonės pageidauja visai kitų dalykų: sveikatos, laimės, sėkmės“, – tvirtino A. Povilauskas.
Jis džiaugiasi, kad vaikai ne mažiau nei dovanų laukia paties Kalėdų Senelio. Nors šis ne visada gali išpildyti vaikų norus, bet jau vien tai, kad juos aplankė, prilygsta mažam stebuklui.
„Man labai smagu, kad vaikai pirmiausia laukia manęs ir tik paskui – dovanų. Jau pats Kalėdų Senelis, atklampojantis per pusnis, yra stebuklas. Aišku, aš esu paprastas, ne stebuklingas Senelis, bet džiaugiuosi, kad laukiamas“, – sakė baltabarzdis.
Jis palinkėjo visiems vaikams ir jų tėveliams mažiau norėti daiktų ir daugiau tiesiog būti kartu, nes tai yra pati didžiausia dovana.
„Mielai dovanočiau keliones visai šeima. Materialūs daiktai gali būti dovanojami gimtadienio proga, o per Kalėdas svarbiausia būti kartu – tai pats didžiausias stebuklas“, – įsitikinęs A. Povilauskas.
Lina DRANSEIKAITĖ
