• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Tarptautinės teatro dienos proga kalbiname žinomus aktorius, norėdami išsiaiškinti, ar tikrai suvaidintų personažų kalba, elgsenos detalės, manieros, net likimai, sulaužę fantazijos barjerus, persikelia į realų pasaulį? Ar teisūs astrologai, tvirtinantys, neva pakeitęs vardą kartu pakeiti ir savo likimą. Juk aktoriai vardus keičia kaip pirštines...

REKLAMA
REKLAMA

Iš savo kūno ir kraujo




Apie profesiją ir virsmus - Marius JAMPOLSKIS (Šarūnas Mažeika/BFL nuotr.)

DOSJĖ

Gimė: 1978 08 18

1997-2003 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje

2003 m. vaidino Vilniaus „Lėlės“ teatre;

Nuo 2005 m. vaidina Lietuvos nacionaliniame dramos teatre;

2005 m. apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausias jaunasis menininkas;

2008 m. apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias metų kino aktorius.

REKLAMA

Svarbesni vaidmenys teatre:

2004 m. JUOKDARYS (W.Shakespeare'o „Karalius Lyras“);

2005 m. LIAMŠINAS (F.Dostojevskio „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“);

2006 m. MAŽASIS PRINCAS (Sant-Exupery „Mažasis Princas“);

2008 m. KUNIGAS (D.Waserman, J.Darionas, M.Leigh „Žmogus iš La Mančos“).

Ne vieną įsimintiną personažą suvaidinęs aktorius M.Jampolskis pasakojo, kad po repeticijų ar premjeros atitoksta ir gatvėje ar namie stengiasi būti savimi, tačiau, anot jo, nori tu ar nenori, tam tikros personažų charakterio, elgesio savybės atsikartoja ir realiame gyvenime, nes kiekvienas vaidmuo yra kuriamas ne iš oro, bet iš savo kūno bei kraujo.

REKLAMA
REKLAMA

Marius sakė: „Na taip, vaidindamas savo vaidmeniu turi patikėti ir įtikėti, kitaip tavimi nepatikės publika, tačiau kiekviename iš mūsų slypi ne tik angelai, bet ir demonai. Aišku, tai nereiškia, kad gyvenime esu žudikas ar koks niekšas“.

O kaip su pačiu Dievu, kuriuo, be kitų suvaidintų personažų, gali pasigirti šis aktorius? Ar sunku buvo įsijausti į jo vaidmenį? „Visai nesunku, juk Dievui galima daryti viską, - šmaikštavo pašnekovas. - Kalbant rimčiau, tai mes visi Dievą įsivaizduojame kaip žmogų, todėl ir aš bandžiau tokį jį parodyti - žmogišką“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasmalsavus, ar tiki fatališkais savo ir jo suvaidintų herojų likimų sutapimais ir kad pak eitus vardą scenoje kartu pakeičiamas ir paties aktoriaus gyvenimas, Marius sakė, kad aktorių pasaulyje tokių prietarų stengiamasi vengti. Bent jau pačiam pašnekovui tai pavyksta. Vis dėlto neištveriu nepaklausęs: „Mariau, sakykite, ar su manimi dabar kalbėjote jūs ar vienas iš jūsų personažų?“ Aktorius atsakė: „Galite būti ramus, kalbėjau aš, be to, ir situacija buitinė - tik ką iš darželio parsivežiau vaiką ir dabar bandau jį sutramdyti“.



Nusiimi akinius, imi mikčioti

REKLAMA



Apie profesiją ir virsmus - Romas RAMANAUSKAS (Andrius Ufartas / BFL nuotr.)

DOSJĖ

Gimė: 1950 02 04

1968-1972 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje

Darbovietės:

1972-1992 m. Lietuvos akademinis dramos teatras;

1992-2001 m. Vilniaus jaunimo teatras;

2001-2003 m. Lietuvos nacionalinis dramos teatras.

REKLAMA

Svarbesni vaidmenys teatre:

1977 m. PETIA TROFIMOVAS (A.Čechovo „Vyšnių sodas“);

1981 m. PROMETĖJAS (J.Marcinkevičiaus „Prometėjas“);

1987 m. HAMLETAS (W.Shakespeare'o „Hamletas“);

1999 m. TUZENBACHAS (A.Čechovo „Trys seserys“);

2001 m. NEPAŽĮSTAMASIS (E.Schmitt'o „Svečias“).

Pasveikintas Tarptautinės teatro dienos proga R.Ramanauskas dideliu optimizmu netryško: „Dabar nei į patį teatrą einu, nei šią dieną kaip nors ypatingai švenčiu, nes ji, sakyčiau, labiau sugalvota negu tikra. Nebent prisimenu visus draugus ir buvusius kolegas, kurių vis mažiau ir mažiau, daug kas jau išėjo Anapilin...“ Aktorius prisiminė jaunystėje šią dieną (ir ne tik ją) tikrai švęsdavęs, tačiau tai buvo daugiau desidentavimas, saviraiškos priemonė. „Kadangi mėgau būti lyderis, būdavau vienas iš tų, kurie organizuodavo šventes Kauno sporto halėje. Būdavo labai smagu pažaisti krepšinį su garsiausiais to meto „Žalgirio“ vyrais. Dabar tokio pakilumo nėra“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Apie prietarus, kuriais tiki patys aktoriai, Romas sakė: „Anksčiau krūviai buvo labai dideli, per premjeras ar repeticijas jausdavomės it mokinukai, o šiems, kaip žinome, prietarų netrūksta. Kad nepamirštume tekstų, belsdavome į medį, jeigu salė būdavo tuščia, nenorėdami įžeisti scenos, pasilenkę ją apeidavome, vengdavome juodos. Taip pat daug dėmesio skirdavome sapnams, spėliodavome, ką jie reiškia - triumfą ar nusivylimą, sulauks spektaklis pasisekimo ar patirs fiasko. Žodžiu, vaikiški žaidimai“.

REKLAMA

Paklaustas, ar niekada nebijojo, kad jo suvaidintų personažų likimai taps jo likimu, aktorius kratė galvą. Pasak Romo, visi jo personažai daugiau ar mažiau buvo geri, todėl baimintis nebuvo prasmės. Antra vertus, pašnekovas nepaneigė, kad ir gatvėje dažnai prasiverždavo vieno ar kito personažo charakterio bruožai, manieros, kalbėsena. „Kai kurdamas vaidmenį labai intensyviai dirbdavau, tuomet, žiūrėk, ar akinukus kur nervingai nusiimi, ar mikčioti pradedi, - sakė jis. - Tiesiog taip kuriamas personažas“.

REKLAMA

Žmonės nesupranta, kas vyksta



Apie profesiją ir virsmus - Valda BIČKUTĖ (Redas Vilimas / BFL nuotr.)

DOSJĖ

Gimė: 1980 m.

2002 m. baigė Lietuvos muzikos akademiją, Rimo Tumino vadovaujamą aktorių kursą;

Nuo 2002 m. dirba aktore Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.

Svarbesni vaidmenys teatre:

2002 m. ANIA (A.Čechovo „Vyšnių sodas“); 2004 m. MARIJA STIUART. (F. Schillerio „Marija Stiuart“); 2005 m. MAŠA (A.Čechovo „Trys seserys“);

2005 m. MOTERIS (K.Abe „Moteris smėlynuose“).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Bendraudama su kolegomis aš juokauju, kad kiekviena diena, kai vaidinu kokiame spektaklyje, man yra lyg Teatro diena“, - sakė V.Bičkutė.

Kalbėdama apie aktorių prietarus ir ritualus, pašnekovė sakė, kad ji su kolegomis prieš kiekvieną pasirodymą sustoja ratu, susikimba rankomis ir ištaria: „Ni pucha, ni pera - k čiortu“. „Mes tikime, kad tai neša laimę. O šiaip kiekvienas aktorius prieš pasirodymus turi kažkokių ritualų, vieni ieško vienumos, kur galėtų susikaupti, tačiau teko matyti ir tokių, kurie likus pusvalandžiui iki vaidinimo ramiausiai bendrauja su kolegomis, rūko, o scenoje kuo tikroviškiausiai pravirksta, lyg tam būtų ruošęsi visą gyvenimą“, - pasakojo Valda. Paklausta, ar sunku psichologiškai susilieti su tragišku personažu, sakė, kad kiekvienas aktorius turi vadovautis savo profesionalumu, o ne pliku nervu, ir kad pagrindinis jo darbo įrankis turėtų būti vaizduotė, o ne psichika.

Pasmalsavus, ar už teatro scenos būna, kad ji ima galvoti, kaip vienoje ar kitoje situacijoje pasielgtų jos personažai, V.Bičkutė neslėpė, kad tokių situacijų tikrai neišvengia. „Taip atsitinka tuomet, kai vaidmuo dar tik kuriamas, - tuomet pasitaiko įvairiausių nesusipratimų, žmonės nesupranta, kas vyksta ir panašiai, - sakė Valda, kuri, nors ir yra girdėjusi, jog pakeitus vardą pakeiti savo likimą, visai nebijo sulaukti savo personažų, tarkim, Marijos Stiuart, likimo. - Gyvenimas per daug trumpas, o tų personažų tiek daug, kad vargu ar spėtum nugyventi visus jų gyvenimus. Kita vertus, režisierius visada stengiasi parinkti aktorių, kurio prigimtis yra panaši į personažo prigimtį“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų