„Istoriškai Lietuvoje gana dažnai buvo liūdesio, netikėjimo, ir vis tiek šalis gyvuoja. Bet dabar tikrai metas, puiki proga apsispręsti būti pilietiškais“, – sako Jonas Ohmanas (kairėje). Jono Ohmano asmeninio archyvo nuotr.
Lietuvoje susibūrė grupė pilietiškų žmonių, nuolat rengiančių įvairias akcijas, palaikančias Ukrainos vientisumą ir smerkiančias Rusijos keliamą agresiją ir sumaištį. Vienas iniciatyvių žmonių – Lietuvoje gyvenantis švedas Jonas Ohmanas, žurnalistas, vertėjas, dokumentinių filmų kūrėjas – važinėja po šalies mokyklas, su mokiniais kalbėdamasis apie pilietiškumą, kurio Lietuvoje šiuo metu itin pasigendama. Prieš savaitę Šiauliuose viešėjęs J. Ohmanas „Šiauliai plius“ sakė, kad tas žmogus, kuris morališkai pasiryžęs ir pasirengęs palaikyti savo šalį – aukso vertės.
J. Ohmanas sako kur kas geriau suprantantis, kas vyksta Ukrainoje ir kaip veikia Rusija. Jis pats – buvęs Švedijos karinės žvalgybos desantininkas. „Jei matau konfliktų veiksmus, suprantu, ką matau ir galiu tai šiek tiek plačiau vertinti. Įvykiai Ukrainoje – hibridinis karas, pusiau su specialiosiomis pajėgomis, pusiau su vietiniais sukilėliais, su informacinio karo priedais. Aišku, diversantai Sovietų Sąjungos ir Rusijos kariavime – nieko naujo. Kai sovietai užėmė Lietuvą 1940 m. irgi siuntė diversantus. Jų neprireikė, bet jie buvo pasiruošę veikti.
Matau ir dabar tuos pačius principus, tik gudresnius ir manau, kad konfliktas Ukrainoje – ne tik bandymas plėsti teritoriją. Tai didysis Rusijos karinis eksperimentas, kurio tikslas – patikrinti naują kariavimo būdą. Ukraina parodo didesnį ryžtą, nei buvo manoma, tad Rusija dabar pamažu, bent laikinai, nusileidžia. Man tai panašu į kovą po vandeniu. Lėtai, plastiškai, dinamiškai, bet kietai. Be abejo, kaip niekada ciniškai naudojantis vietos gyventojais“, – sako pašnekovas.
J. Ohmano nuomone, Rusija traukiasi, tačiau tikėtina, kad pabandys „eksperimentuoti“ ir Baltijos šalyse. Gal ne dabar, bet po kelerių metų. Tą reikia turėti galvoje ir būtina pasiruošti psichologiškai. „Nėra būtina suburti labai galingos kariuomenės. Reikia stipresnio ginklo – ugdyti pilietiškus žmones. Hibridiniuose karuose svarbiausia – vietos gyventojas. Jis turi būti apsisprendęs ar palaikys ir, reikalui esant, gins savo šalį. Pasimetęs gyventojas itin naudingas priešui. Tas, kuris morališkai pasirengęs palaikyti savo šalį – aukso vertės“, – įsitikinęs jis.
J. Ohmanas sako pastebėjęs, kad daugelis Lietuvos žmonių buvo tvirtai įsitikinę, kad jokio karo, net jo grėsmės, Lietuvoje niekada nebus. Dabar tenka svarstyti, pasilikti ar išvažiuoti. Kiek ironiškai tas klausimas svarstomas ne tik karo fone. Juk vaikai, retai matantys savo emigravusius tėvus, tarsi plaukioja. Lietuvoje žmonės dažnai psichologiškai pasiduoda dėl duonos kąsnio. Patirtis rodo, kad jie bet kada gali emigruoti. Ir Putinas, ir Vakarai staiga mesteli vos ne tą patį iššūkį žmogui.
Kai nebijai savęs ir visuomenės – esi neįveikiamas
Nepaisant visko, J. Ohmanas gana optimistiškas. „Nieko čia naujo. Istoriškai Lietuvoje gana dažnai buvo to liūdesio, netikėjimo, ir vis tiek šalis gyvuoja. Bet dabar tikrai metas, puiki proga apsispręsti būti pilietiškais“, – sako jis.
Anot pašnekovo, Lietuvai, Latvijai ir Estijai vertėtų pasimokyti iš Ukrainos – pamatyti, kaip vis dėl to svarbu skatinti pilietiškos visuomenės formavimąsi. „Visuomenė šiuo metu savotiškai plaukioja, ypač migracijos verpetuose. O jei žmogų imi spausti, dabar, Ukrainos krizės šešėlyje, jis neretai atranda kietesnes vertybes, kitą mąstymą. Jaunimo tarpe matau vis daugiau tokių, kurie būtent Ukrainos dėka atranda savyje stiprybės ir atsparumo“, – sako pašnekovas.
Įvykiai Ukrainoje taip pat parodė, kas Lietuvoje yra kas. Kas palaiko totalitarinę agresiją, o kas pasisako už laisvę. Karo baimė sovietmečiu buvo nuolatinė. „Kol kas nematau karo Lietuvai grėsmės, tik jaučiu įtampą. Rusija nesustos, ji tęs kažkokius žaidimus, kol Putinas bus politiškai gyvas. Jam reikalinga ekspansija, kontrolė, be to dabartinė „putininė“ Rusija neišgyventų“, – sako pašnekovas.
Vis dėlto Lietuvai Rusijos ir Ukrainos konfliktas – tarsi fonas, leidžiantis suprasti, kaip ta Lietuva turėtų atrodyti. „Jei supranti, kas esi, jei nebijai savęs ir nebijai savo visuomenės piliečių, niekas tavęs „nepaims“. Vargani ukrainiečiai per Maidaną parodė, kad jie nebijo. Ten ne viskas gerai, bet jie vėl ir vėl rodo, kad nebijo ir todėl nėra palaužti“, – sako jis.
J. Ohmano nuomone, paleisti Rusiją iš akiračio buvo didelė kitų valstybių klaida. Vakarai maždaug prieš penkiolika metų tarsi politiškai paliko Rusiją su jos ambicijomis, puikybe ir kt. likimo valiai ir V. Putinui. O jis ir jo aplinka pasinaudojo proga. „Rusas, aišku, kalbant stereotipiškai, yra paprastas, turi šiokį tokį išsilavinimą, tačiau jo svarbiausiais vidinis egzistencinis troškimas – kažkam priklausyti. Rusas niekada istoriškai nebuvo politine-pilietine prasme visiškai nepriklausomas, dažnai, kaip dabar, tarsi okupuojamas iš vidaus. Galima teigti, kad rusai kažkokios normalios laisvės beveik iš viso nepatyrė, o jei, pavyzdžiui, XX a. pabaigoje ta laisvė buvo ir yra, tai ji smarkiai asocijuojasi su chaosu. Jų akimis žiūrint, pasirenkant tarp chaoso-laisvės ir tvarkos-apribojimų, renkasi antrą variantą. Su tokia pasaulėžiūra ar psichologiniu nusistatymu labai sunku argumentuoti, ką ir pastebime dabar“, – sako pašnekovas.
Lietuviai, kurie taip pat turi vergoviškos praeities, vis tik yra gerokai pranašesni. Tačiau, norint apsisaugoti nuo tokio mąstymo įtakos, reikia smarkiai padidinti pilietiškumą. Militarizuotos visuomenės tikrai nereikia. Labiau reikia išryškinti Lietuvos pilietį, turintį teises ir, be abejo, pareigas. „Tada, jokie žalieji žmogeliukai čia nesirodys, nes supras, kad jiems vietos nėra“, – mano pašnekovas.
