• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Ta pirmoji meilė, mano mylėta moteris visą gyvenimo pamatą išklibino..." - kalba Leonas Bičiūnas, kurio namai Žaliojoje gatvėje - lyg iš atskirų gyvenimo gabalėlių suklijuoti.

REKLAMA
REKLAMA

Atvėręs medinius vartus patenki į kiemą, kuriame su tavimi kalba tik sodybos gyventojui težinomi simboliai arba visiems aiškūs užrašai.

REKLAMA

„Esu šuo - nepykdykite", - skelbia medžio lentoje išraitytos raidės virš gražuolio keturkojo būdos. Didžiulis šuo nurimsta, pamatęs artinantis šeimininką - žilą ir paslaptingai skvarbiomis akimis, kurios paprastai išduoda meninę sielą.

Kitas šunelis atėjūnus sutinka amsėdamas prie sienos, ant kurios pritvirtintas taikinys, o šalia - krepšinio lankas. Septyniasdešimtmetis vyras sako vis dar mėgstantis išbandyti rankos ir akies taiklumą.

REKLAMA
REKLAMA

„Nebeplėškite, nieko gero neberasite„, - užrašas ant piešiniu išmargintų durų, o šalia - mintis butaforinių milijoninių Valdovų rūmų statytojams: „Valdininkams vietoj rūmų - smirdžiausią kiaulių fermą.“

„Žinote, yra labai gerų valdininkų, tačiau daugelis jų yra taip apsikiaulinę, kad už visokius „projektus„ nieko kito ir neverti“, - savo mintį aiškina žmogus, buvęs aktyvus Sąjūdžio dalyvis ir didžiulis Lietuvos patriotas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Lietuvi, kad ir kaip sunku - pasilik Tėvynėje. Sugrįžk į Lietuvą - ir į kovą prieš engėjus", - eilutės ant namelio priebutyje stovinčio vežimėlio.

„Savo gimtadienių niekada nešvenčiu - anoks čia pasididžiavimas, kenčiant vargus sulaukti tiek ir tiek metų", - sako Leonas Bičiūnas, kurio anaiptol ne visada liūdną vienatvę ištikimai saugo keturkojis draugas.

REKLAMA

Tai vyriškis, mokantis ir namus statyti, ir automobilius taisyti, ir visus ūkio darbus dirbti.

Iš tetos paveldėtas mažytis medinis namelis - lyg muziejus. Viena miegamojo siena aklinai paveikslais apklijuota. „Tai pirmieji ir nepavykę mano darbai", - skelbia užrašas prie lovos. Kitame kambaryje - paveikslai ir daugybė muzikos instrumentų.

REKLAMA

Nors Leonas gyvena vienas, jo virtuvėlė anaiptol nepanaši į tik kiaušinienę išsikepti temokančio žmogaus arba į viešbučio būstą. „Tirpios ar maltos?„ - kavą siūlo šeimininkas. Išgirdęs pageidavimą gerti arbatą, teiraujasi, ar viešnia rinktųsi „valdišką“, ar norėtų jo paties džiovintų pipirmėčių. Ant stalo - dailiai pjaustytas baltas pyragas ir indelis paties vyro virtos uogienės. Moliūgais ir įvairiais prieskoniais pagardinta obuolienė tiesiog tirpsta burnoje, o šeimininkas švyti: „Man ir pačiam atrodo, kad labai skaniai gavosi... O pyragą tai turguje visada perku - jis būna toks didžiulis, su aguonomis", - pasakoja taip, kad pagauni save norint būtinai pamatyti tą dar neraikytą kepalą...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kol akis norisi primerkti nuo palaimos jaučiant cinamonais ir kitais pagardais kvepiantį skonį, Leonas kelia didžiausio kambarėlyje esančio instrumento dangtį. Pasigirsta vargonų skambesys, vinguriuojantis neįmantrią paties Leono kurtą melodiją. Jai nutilus muzikantas džiaugiasi vargonus pirkęs Malūno gatvės sendaikčių parduotuvėje. Ir už instrumentą prašyti keturi šimtai litų neatrodė dideli pinigai septynis šimtus tegaunančiam pensininkui - taip Leonui tų vargonų norėjosi. O pinigų jis ketina užsidirbti vėl grodamas gatvėse - ranka, kurios jis kurį laiką negalėjo valdyti, anot muzikanto, jau sugijo.

REKLAMA

Vyras rodo dokumentą, tvirtinantį priklausius LTSR Liaudies meno draugijos Šiaulių skyriui.

Anot tapytojo, per savo gyvenimą gal apie 1500 paveikslų parduota ir išdovanota. Vartant laikraščių iškarpas su rašiniais apie Leono Bičiūno dalyvavimą tapybos parodose ir spausdintais eilėraščiais, tas eiles kūrėjas ima deklamuoti. Eilėraščiai - apie tremtinių kančias, meilę moteriai ir savo šaliai, Vytauto didybę bei laisvę pančiais paprastiems žmonėms verčiančio elito menkybę.

REKLAMA

„Aš, Leonas Bičiūnas, sūnus Petro, gimiau tenai, kur išteka Lėvuo... Rokiškio rajone, Pandėlio apylinkėje, Daupelių kaime 1941 metų 2 mėnesio 3 dieną. Kol tėvas su mumis gyveno, nors vargšai buvom, bet laimingi, nes meilės buvom apsupti... O tolesnė mano biografija atsispindi mano eilėse. O jeigu kas nuspręs išleisti knygą, norėčiau, kad būtų iš trijų dalių: Blakių kvapo vaikystė. Pirmoji meilė išdavikė . 21 - eri metai Lietuva laisva, bet be teisybės" ( užrašas prie Leono eilėraščių, surašytų į kompiuterį).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Gražiai prisimenate vaikystę, tačiau nenoriai kalbate apie mokyklą ir tvirtinate, kad esate baigęs tik penkias klases. Gal ką nors gražaus prisimenate apie pirmąją savo mokyklą ir mokytoją?

- Mokytis pradėjau Lidžiūnų pradinėje. Pirmoji mokytoja - pabaisų pabaisa. Kai ji tėvelių neturinčią Danutę Puluikytę mušdavo, žurnalu daužydavo mergytei per galvą, aš suole šokinėdavau iš siaubo. Prašiau tėvelių, kad leistų į kitą mokyklą. Kai patekau į netoliese buvusią Sriubiškių pradinę, jaučiausi kaip rojuje.

REKLAMA

Taip išėjo, kad penkias klases baigęs Pandėlyje mokslus nutraukiau - dirbau kaime visokius darbus, o vėliau išvažiavau mokytis šoferiu.

- Pirmoji darbovietė - Biržuose?

- Ne, šoferiauti aš pradėjau kaime, bet kartą Pandėly sutikau Vytautą Glemžą ( amžiną jam atilsį). Sako - važiuojam į Biržų autokoloną. Ir atvažiavom. Abu gavom vieną „paziuką„ su „nosimi“ ir pradėjome dirbti. Gerai sekėsi, mane išsiuntė į kursus Vilniuje automobilių remontininku mokytis. O ten, sužinoję, kad tik penkias klases esu baigęs, už galvų susiėmė. Savaitę žiūrėjo, kaip man sekasi, tai aš jiems taip patikau, kad mokslus penketais baigiau. Galėjau grįžęs į Biržus toliau dirbti, mechaniko pareigas siūlė, bet atsisakiau pakėlimo laipsnio ir išvažiavau į kaimą. Pagailo man tėvo, kuris į kitą vietą persikėlęs vienas negalėjo nei tvarto, nei daržinės pasistatyti. Įsidarbinau melioracijoje. Gerai man buvo - po algų dvi savaites visi gerdavo ir nedirbdavo, tai aš, stiklelio nekilnojęs, su tėvu tvartą stačiau, šulinį kasiau.

REKLAMA

- O kada aplankė pirmoji meilė?

- Kai ją pirmą kartą pamačiau, man tebuvo gal septyniolika. Ji buvo dar jaunesnė. Ir tokia man ji buvo graži, kad negaliu net apsakyti. Tačiau Irena paklausė tėvų ir ištekėjo už 16 metų vyresnio senbernio. Vėliau Pandėlyje mes vėl susitikome... Štai tada, neduok, Dieve, ir prasidėjo mano didžiausias žlugimas. Ji, tada jau ištekėjusi ir vaikų turėjusi, keliais paskui mane eidavo, sakydavo, kad myli, ir pasakodavo, kaip vyras ją muša. Jos meilės laiškus skaitydavau už tvarto pasislėpęs ir balsu raudodavau - taip man jos, vyro skriaudžiamos, būdavo gaila. Meilei, rodos, nebuvo galo, o aš, nors jau 29 metus turėjau, protą pamečiau. Viskas baigėsi vestuvėmis - ir šliūbą ėmėm. Sugyvenom du sūnus - Saulių ir Leoną. Tačiau su Irena buvom tik 11 metų. Gyvenant Šiauliuose prasidėjo moters nuopuolis, kurio negalėjau ištverti. Išsiskyrėm, vaikus pasidalijom.

REKLAMA
REKLAMA

- O kitos gyvenimo moterys?

- Daugiau meilių nebuvo, nors moterų turėjau. Su viena net apsiženiję buvom - kai gyvenau Kupiškyje, sesuo supažindino. Gera moteris, gal 6 metus kartu buvom, bet pradėjom nesutarti. Su paskutine moterimi gyvenome jau Biržuose. Mažame namelyje - mes su ja abu, mano sūnus ir sena motina. Moteriai toks gyvenimas pasirodė per sunkus.

Sūnui, kuris gyveno su manimi, sekėsi sunkiai. Gal aš jį per daug mylėjau, lepinau - pasidarė pijokėlis. Nors aš jam Kupiškyje trijų kambarių butą buvau atidavęs, teliko tik skolos - turėjau parduoti, o sūnų į Biržus pasikviesti. Dabar Saulius Šiauliuose, bendraujame, tačiau jo gyvenimas bangomis eina. Bendrauju ir su kitu vaiku - Leonu. Jis visas į mane - kokio darbo imasi, viskas sekasi, dirba spaustuvėje. Turiu anūkę, o anūko, Sauliaus sūnaus dešimtmečio Arvydėlio, netekau - nuskendo. Galvojau, neištversiu, bet laikas padeda.

Vasarą laukdamas jo atvykstant valtį susiremontavau, meškeres paruošiau - matot, tebestovi ant kėdės... Ir dėl vaiko mirties jo motinos nekaltinu - ji pati, vargšė, buvo suviliota tų, kuriuos aš vadinu sektantais.

Visko gyvenime šitiek buvo, bet iškentėjau, nenusigėriau ir net rūkyti mečiau.

- Papasakokite, kaip išmokote groti, kada pajautėt, kad galite tapyti. Ar ne Jūsų giminaitė garsioji dailininkė Monika Bičiūnienė?

REKLAMA

- Vaikystėje grodavau pasidaręs smuikelį, dūdeles. Armoniką nusipirkau grįžęs iš armijos. Prieš tai groti mokiausi draugo akordeonu. Eidamas iš jo namų pirštais ant kailinių „grodavau", kad neužmirščiau. O kad galiu piešti ir drožti, supratau atsitiktinai. Rūkiau dešras. Kad laikas neprailgtų, pasiėmiau tokį pagaliuką ir ėmiau drožti žmogeliuką. Pavyko. Vėliau jau dariau medines namų durų rankenas, duris pabandžiau papuošti piešiniais. Pasiėmiau vaikų akvarelinius dažus ir pradėjau... Vėliau žmonai leidus piešiau ant sienos - vienos, kitos... Vasarą atidarius langą į mano ištapytas sienas ėmė skristi paukščiai... Tapiau paveikslus, daug jų pardaviau. Dirbau Kupiškio TSO dailininku apipavidalintoju.

O Monika Bičiūnienė - mano tėvo brolio žmona.

- Tapote gatvės muzikantu...

- Kai prasidėjo žmonių atleidimai iš darbo, jo neteko ir mano kaimynė. Kai nuvažiuodavau su paveikslais į Panevėžio ar Šiaulių turgų, man visada būdavo gražu žiūrėti į gatvės muzikantus, kuriems dėkingi žmonės aukodavo pinigus. Kartą ėmiau ir pabandžiau - pasidėjau kepurę ir ėmiau groti. Į kepurę pirmiausiai byrėjo „vagnorkos" . Jas nešdavau ir atiduodavau tai darbo netekusiai kaimynei. Šelpdavau ją savo grojimu.

REKLAMA

Vėliau supratau, kad grojant galima užsidirbti. Darbo neturėjau, pensijos dar negavau , tai ir grodavau. Mažiausiai žmonės aukodavo Biržuose, o geriausiai sekdavosi Rokiškyje. Gal jausdavo, kad esu to paties krašto, o gal ten žmonės supratingesni?

Sykį per festivalį Visagine dvi dienas grojau, tai net kelis šimtus litų gavau. Visko būdavo, tekdavo po 12 valandų instrumento nepaleisti. Grojimas - pats sunkiausias mano gyvenimo darbas.

- Nesijaučiate vienišas? Jūsų namai tarsi lauktų moters...

- Aišku, yra norinčių, bet.... Turiu kompiuterį, laiškais ir skyp'u bendrauju, pats visus darbus moku. Kol kas pirtelėje pats nusiprausiu, skalbiu. Tiems meilės dalykams aš jau netinkamas, tai kam man namuose moteris? O mylėti tai jas ir taip myliu.

Kiek aš nuo tų moterų kentėjau, bet myliu vis tiek... Moterys - ne iš molio, o iš kažkokio šonkaulio sutvertos, todėl jos gudrios ir gražios būtybės... Matau aš moterų kojas, krūtis, tačiau svarbiausia - akys. Jei žinotumėte, kokios yra mano kaimynės akys - tokių gyvenime nesu matęs. Ji už mane jaunesnė, nežinau net jos vardo, tačiau akys - nuostabios. Myliu moteris, tačiau už viską labiau vertinu ir myliu šeimą - dėl jos, atrodo, ir gyvybę galima paaukoti.

REKLAMA

- O ko nemylite?

- Išgėrusių žmonių. Pats aš kartais alaus nusiperku - tokio silpno kaip ramunėlių arbatos. „Pūslės" savaitei užtenka. Tai kartais išgeriu - mažiau kavos, kuri kenksminga, reikia.

- Esate patriotas, tėvynės meilę paveldėjęs iš tėvų. Jūsų namus puošia užrašai apie prarastą laisvę...

- Nėra laisvės. Ją naikina besaikis vadinamojo elito godumas, suvaržantis paprastų dorų žmonių laisvę ir teisę į orų gyvenimą.

- Ačiū už pokalbį ir galimybę nors truputėlį pažinti gyvenimo smūgius patyrusio menininko sielą.

Alfreda Gudienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų