• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kovo mėnesį į Vilnių grįžta Gintaro Varno režisuotos Claudio Monteverdi (1567 – 1643)  madrigalinės operos „Tankredžio ir Klorindos  dvikova“  ir „Nedėkingųjų šokis“.

REKLAMA
REKLAMA

Nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projekto „Baroko dialogai“ rėmuose pristatomos operos bus parodytos Vilniaus teatre „Lėlė” kovo 3 ir 4 dienomis, 19 val.

REKLAMA

Pirmą kartą Lietuvoje 2008 metų rudenį publikai pristatytos Monteverdi operos sulaukė didžiulio publikos ir profesionalių operos meno vertintojų susidomėjimo. Unikalios kūrybinės komandos: režisieriaus G.Varno, dailininkės Julijos Skuratovos, muzikinės dalies vadovo Dariaus Stabinsko,  solistų, aktorių, konsorto Brevis dėka atsiskleidė ankstyvojo baroko muzikos genijaus C.Monteverdi operų esmė, išryškėjo pagrindinė energetinė linija, trapus, nuolant kintantis ir neišsemiamas grožis. Sužavėti kritikai lietuviškus Monteverdi baroko operų pastatymus apibūdino  “užburiančiu sapnu”, “lėlių ir žmonių dvikova” arba “pritrenkiančiu pragaro sielų teatru”.

REKLAMA
REKLAMA

Prie didžiules operų „Tankredžio ir Klorindos  dvikova“  ir „Nedėkingųjų šokis“ pastatymų Lietuvoje sėkmės prisidėjo ir tai, kad Baroko meno epocha ypač domina režisierių G.Varną. Pasak jo: “Barokas prieštaringas savo ryškiais kontrastais, iliuzijomis ir prarastomis iliuzijomis. Šis stilius labai teatrališkas. Teatras čia tiesiog trykšte trykšta: konfliktas, drama, dramatizmas, tragizmas, žmogaus ir kaukės arba žmogaus ir vaidmens santykis. Tai daugiaveidis, dinamiškas menas, mėgstantis priešpriešą tarp realybės ir iliuzijos. Barokas – tai tarsi kintantis, judantis, griūvantis iliuzinis pasaulis.”

Lietuviško Monteverdi operų pastatymų muzika parengta ne remiantis naujai išleistomis moderniomis autoriaus partitūromis, o Bolonijos bibliotekoje saugomų partijų originalų kopijomis. Naują abiejų kūrinių redakciją papildo ir kita kūrybinės komandos idėja – pasitelkti lėles. Ji kilo remiantis žiniomis apie tuomet paplitusius keliaujančius teatrus, kurie atlikdavo kamerinius spektaklius su lėlėmis. Pasak teatro kritikų: dailininkė Julija Skuratova šiose operose tapo lygiaverte partnere, lėles pavertusi žmonėmis, o žmones – lėlėmis. Taigi, ekspresyvioji Monteverdi muzika čia išradingai susilieja su įvairiomis baroko formomis, lėlių teatro galimybėmis sukurdama nepakartojamą „pragaro sielų teatro“ iliuziją.



Ingrida Ragelskienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų