Šios moters byla gali būti pirmoji, kurią nagrinės kaip Rusijos karių karo nusikaltimą Ukrainoje, Kyjive pasakoja žurnalistė Katherine Philp iš „The Times“.
„Jis nelabai supranta, – aiškina Natalija telefonu iš miesto šalies Vakaruose, kur motina su sūnumi pabėgo prieš tris savaites iš savo kaimo netoli Kyjivo. – Čia, žaidimų aikštelėje, jis prieina prie žmonių ir sako, kad mes turėjome išeiti iš namų, nes vyko karas ir name buvo banditai, bet tėtė liko. Jis nežino, kad tėvas miręs“.
Natalija nėra tikrasis moters vardas, o jos sūnus nėra Oleksis, tačiau būtent prisistatydama tokiais vardais ji nusprendė papasakoti savo istoriją, kaip jų gyvenimą apvertė į namus įsiveržę rusų kareiviai, kurie nušovė jos vyrą ir ne kartą ją žagino.
Ukrainos valdžia pranešė apie Rusijos pajėgų vykdomą sistemingus seksualinius moterų užpuolimus po to, kai Kremliaus pajėgos įsiveržė į šalį praėjusį mėnesį. Ukrainos užsienio reikalų ministras Dymtro Kuleba prisiekė siekti teisingumo Tarptautiniame baudžiamajame teisme, nes 2008 metais išžaginimas buvo pripažintas karo nusikaltimu.
Natalijos atvejis gali būti pirmasis bandymas. Praėjusią savaitę Ukrainos generalinė prokurorė Iryna Venediktova pranešė, kad buvo pradėtas pirmasis oficialus tyrimas dėl įtariamo ukrainietės moters išžaginimo Rusijos kareiviams nušovus jos vyrą. Anonime likusi moteris buvo Natalija.
Ji sutiko pirmą kartą „The Times“ papasakoti savo istoriją, kad išsklaidytų šnabždesius, jog pranešimai apie Rusijos karių išžaginimą yra pernelyg šokiruojantys, kad būtų tiesa.
33 metų Natalya ir 35 metų jos vyras Andrejus gyveno nedideliame namelyje netoli Ševčenkovos kaimo Brovarų rajone, prie Kyjivo. Poros namai buvo įsikūrę šalia tankaus pušyno.
„Planavome turėti vaiką ir svajojome apie pirmuosius namus, – prisimena ji ilgo telefono skambučio metu iš Ternopilio, miesto, kuriame ji dabar apsistojusi. – Norėjome gyventi arčiau gamtos, todėl ir negyvenome mieste. Vyras į namo statybas įdėjo savo širdį ir sielą, viskas buvo padaryta iš natūralaus medžio ir akmens. Net eidavome į mišką rinkti šiukšlių, kurias palikdavo kiti žmonės“.
Brovarai buvo viena iš pirmųjų vietovių, kur atakavo Rusijoa kariai, siekiantys užimti sostinę Kyjivą. Kovo 8-ąją sužinojusi, kad į kaimą atvyko rusai, pora ant savo vartų pakabino baltą maršką, siekdama „parodyti, kad čia yra tik šeima ir niekas nenori nieko blogo“.
Kitą rytą jie išgirdo vieną šūvį prie namo ir laužiamų vartų garsą. Išėję iš namų iškėlę rankas pamatė būrį kareivių, vienas su šautuvu teberodė į kieme gulintį negyvą šunį. „Jie sakė nežinoję, kad čia yra žmonių ir kad ennori pakenkti, – sakė Natalija. – Visos įprastos pasakos, „manėme, kad ruošiamės treniruotėms, nežinojome, kad būsime pasiųsti į karą“.
Vėliau kareiviai ieškojo benzino keturračiui, kurį buvo pavogę iš kaimynų. Vadas pasišaipė iš Natalijos, prisistatydamas Michailu Romanovu, sakydamas, kad jei nebūtų karo, jie tikrai užmegztų romaną.
„Buvo dar vienas vaikinas vardu Vitalijus, kuris paprašė atleidimo dėl šuns. Jis sakė, kad gimtajame mieste jis su žmona augina šunis, – pasakojo Natalija. – Michailas tą akimirką atrodė kiek girtas. Paprašiau jų išeiti, nes sūnus išsigando, jam tik ketveri. Pasakiau jiems: „Ar galite išeiti, patikrinote namą, o dabar jį tiesiog gąsdinate“.
Vadas tapo agresyvus, kai Andrejaus automobilyje pamatė kamufliažinį švarką ir pradėjo šaudyti, o paskui grasino granata susprogdinti Natalijos automobilį. Ji maldavo palikti jį ekstremalioms situacijoms, bet jis čiupo raktus, pasuko variklį ir trenkėsi į nukritusį medžio kamieną, o paskui jį paliko ir nuėjo šalin. Sutemus jie išgirdo triukšmą prie vartų ir Andrejus išėjo patikrinti, kas vyksta, palikdamas atidarytas duris.
„Išgirdau vieną šūvį, vartų atidarymo garsus, o po to išgirdau žingsnius namuose“, – sakė Natalija. Tai buvo M. Romanovas, grįžęs su kitu dvidešimtmečiu vyru, vilkėjo juodą uniformą: „Šūktelėjau, kur mano vyras, tada pažvelgiau į lauką ir pamačiau jį ant žemės prie vartų. Šis jaunesnis vyrukas įrėmė ginklą man į galvą ir pasakė: „Aš nušoviau tavo vyrą, nes jis nacistas“.
Natalija liepė sūnui pasilikti katilinėje, kur jie slėpėsi nuo atakų iš oro. „Jis pasakė: „Geriau užsičiaupk, arba aš atvesiu tavo vaiką ir parodysiu jam motinos smegenis, ištaškytas po namus“, – prisiminė ji, pirmą kartą nuslopinusi balsą. – Jis liepė nusirengti. Paskui abu mane vienas po kito išprievartavo. Jiems nerūpėjo, kad mano sūnus katilinėje verkia. Jie liepė man užčiaupti jį ir grįžti. Visą laiką jie laikė ginklą prie mano galvos ir tyčiojosi iš manęs sakydami: „Kaip manai, kaip ji čiulpia? Ją nužudyti ar palikti gyvą?”
Po kurio laiko vyrai išėjo, o ji nuėjo pas sūnų, kuris buvo sustingęs iš baimės ir nejudėjo. Maždaug po 20 minučių jie grįžo ir vėl ją išžagino, o paskui klupinėdami išėjo. „Kai jie grįžo trečią kartą, buvo tokie girti, kad vos pastovėjo, – sakė Natalija. – Vis dėlto abu užmigo kėdėse. Įlindau į katilinę ir pasakiau sūnui, kad turime bėgti labai greitai, antraip mus nušaus”. Šįkart jis tyliai nusekė ją į kiemą.
Natalija pasakojo toliau: „Man atidarant vartus, sūnus stovėjo šalia tėvo kūno, bet buvo tamsu ir jis nesuprato, kad tai jo tėvas. Jis pasakė: „Ar mus nušaus taip pat, kaip ir šį žmogų?“
Net ir pabėgusi per laukus į kaimyno namus, o kitą dieną – į Brovarus ir paskui į Lvovo provinciją Natalija negalėjo pranešti sūnui apie tėvo nužudymą. Brovaruose ji apsistojo pas uošvius, kurie pasiuntė ją į miestelį prie Ternopilio, kur su vaikais jau buvo evakuota jos vyro sesuo. Būtent ji paragino Nataliją pranešti policijai apie savo išžaginimą ir vyro nužudymą.
„Galėjau tylėti, bet kai nuvykome į policiją, vyro sesuo privertė mane papasakoti ir negalėjau eiti atgal, – sakė ji. – Suprantu, kad daugelis nukentėjusių žmonių tylėtų, nes bijo. Daug kas netiki, kad tokie baisūs dalykai nutinka. Viena iš moterų, su kuriomis buvau po to, parašė kaimo grupei ir žmonės pasakė „nustok išsigalvoti istorijas“.
Ji atpažino M. Romanovą iš socialinių tinklų profilių, vėliau sužinojo, kad jis kaltinamas daugybe užpuolimų. Antrojo prievartautojo tapatybės ji nežino, tik žino, kad ji vienintelė gali jį identifikuoti. Praėjusią savaitę su ja susisiekta, kad būtų pasakyta, jog vyras, kuris, kaip manoma, yra M. Romanovas, buvo nužudytas Ukrainos pajėgų Brovaruose, „bet aš vis dar tiksliai nežinau, ar tai tiesa“.
Ternopilyje nuvedus Oleksijų į žaidimų aikštelę, mažylis kitiems vaikams sako: „Mano mylimiausią šunį nušovė“. „Jis nežino apie tėtį. Net jei einame į parduotuvę, jis prašo, kad nupirkčiau jam spurgą: „Pirk tėtei spurgą”, – sako Natalija.
Balandžio 24-oji būtų buvusi jų vestuvių sukaktis. Jos vyro kūnas dar nerastas. „Negalime jo palaidoti, negalime nuvykti į kaimą, nes kaimas vis dar užimtas“, – sakė ji. Net jei jis ir bus išlaisvintas, ji nežino, ar grįš. „Prisiminimai sunkūs, – pasakė ji. – Nežinau, kaip su visa tuo gyvensiu, bet vis tiek suprantu, kad mano vyras mums pastatė šį namą. Niekada negalėčiau prisiversti jį parduoti”.
