Apie kaimyną sprendžiame pagal save pačius. Toks atspirties taškas suprantamas. Tačiau ar visada jis mus nuveda teisingu keliu? O kas, jei kaimyno galvoje siaučia visai kiti vėjai ir jis vadovaujasi visai kitomis vertybėmis?
Koks tikrasis Ukrainos veidas?
Stebime įvykius Ukrainoje, ten vis neatslūgstančią įtampą ir konfrontaciją. Padėtį toje šalyje vertiname pagal mums priimtiną schemą. Provakarietiški, sąžiningi, teisūs politikai susirėmė su prorusiškais, korumpuotais, klastotojais. Provakarietiškų politikų rėmėjai - nuoširdūs ir spontaniški, prorusiškų - suklaidinti, papirkti. Visoje situacijoje atpažįstame savo pačių išgyventą schemą: prispaustos tautos kova siekiant išsilaisvinti, pasiekiama pergalė, po to - galimas buvusiųjų, senųjų sugrįžimas, bet tik laikinas. Po kelių metų Ukraina pasipustys padus ir sprinterio greičiu įsiverš į NATO ir Europos Sąjungą.
Toks požiūris - modernizacijos teorijos atmaina - mielas ir priimtinas. Visi norėtume, kad taip ir būtų. Tačiau ar taip yra? Ar toks vaizdas yra tikras? O gal vis dėlto Ukraina yra Rytų Europos valstybė, kuriai nelemta išsivaduoti iš Rusijos glėbio? Ukrainos ūkis suaugęs su Rusijos ekonomika, ir reikia turėti labai lakią fantaziją, kad įsivaizduotum pertvarką, kurios metu Rusija Ukrainai taptų svetima valstybe, su kuria prekiaujama pagal ES nustatytas taisykles. Dar svarbiau, kad politinė šalies kultūra, mentalitetas, vyraujančios vertybės šią šalį vis dėlto atskiria ne tik nuo Vakarų, bet ir Vidurio Europos, kuriai priklauso ir Lietuva. Tai patvirtina visi atlikti sociologiniai tyrimai. Žinoma, čia negalima nepaminėti fakto, kad iš tikrųjų esama dviejų ganėtinai skirtingų Ukrainų, turinčių skirtingą istoriją, kultūrą, taip pat ir kalbą - oficialiai rusai sudaro beveik penktadalį šalies gyventojų, tačiau rusiškai dažnai kalba ir šalies piliečiai, save laikantys ukrainiečiais. Beje, rusų kalba Ukrainoje didina įtaką, šį sykį - per rinkos unifikavimo mechanizmus ir masinę kultūrą, kuri gali atlikti tai, ko nepadarė tarybinių laikų rusifikacija.
Ukraina, kaip ir kitos regiono valstybės, nusmegus į korupcijos liūną, pagal korupcijos suvokimo indeksą pasaulyje užima maždaug šimtąją vietą. Net Lietuvos verslininkams, kurių nei biurokratizmas, nei korupcija neturėtų stebinti, Ukrainoje dėl protekcionizmo, klanų įsigalėjimo nuveikti ką nors rimtesnio nepavyksta ir tenka atsisakyti planų. Spauda skelbia, kad vieno Ukrainos parlamento deputato papirkimo įkainis - nuo 3 mln. dolerių. Tiek Lietuvoj rinkimams kažin ar išleidžia visos partijos sudėjus kartu. Didžiausia tokio papirkimo kaina - iki 15 mln. dolerių. Neseniai Ukrainoje besilankiusiems Lietuvos parlamentarams Ukrainos kolegos kalbėjo, kad vieta pirmajame partijos rinkimų sąrašo dešimtuke kainuoja 10 - 15 mln. dolerių.
Galbūt tai, ką mes norime matyti kaip vakarietiškos ir prorusiškos stovyklos susidūrimą, viso labo tėra dviejų oligarchų klanų grumtynės? Esama pakankamai faktų daryti tokią prielaidą.
Besiplečianti ES gali sprogti
Nėra viskas sklandu ir demokratizuojant Gruziją, nors šios šalies prezidentas kuria laisvės ir demokratijos šauklio įvaizdį. Tačiau kodėl, praėjus 4 metams po rožių revoliucijos, pagal spaudos laisvės indeksą Gruzija pasaulyje tėra 89-ojoj vietoj? Deja, mielos ir šaunios šalies Moldovos pastangos demokratizuotis ir dairytis į Vakarus taip pat kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų.
Mes, rodos, tikim, kad ir Baltarusija anksčiau ir vėliau pasuks demokratizacijos keliu ir net, kaip suprantu, jau esame paruošę prezidento A. Lukašenkos pasitraukimo planus. Tačiau ar nėra labiau įtikinanti prielaida, kad A. Lukašenka yra Rytų Europos Fidelis Castro? A. Lukašenkai 53-eji metai, be to, jis turi net tris sūnus. Prezidentas susitepęs rankas krauju, todėl laikysis posto iki paskutiniųjų: taikingas jo pasitraukimas neįmanomas. Tą ir jis pats yra ne kartą kalbėjęs. Be to, daugumai baltarusių A. Lukašenka tiesiog patinka. Lietuva savo kailiu patyrė, ką reiškia gilios ūkio ir politinės sistemos reformos. Ar galima patikėti, kad joms ryšis režimo gerokai atbukinti baltarusiai? Tokios motyvacijos net daigelių kol kas nematyti.
1918 m. baltarusiai turėjo lygiai tokias pačias galimybes sukurti nepriklausomą valstybę kaip ir lietuviai, tačiau to padaryti jiems, kaip ir ukrainiečiams, nepavyko. Jeigu jau tuo metu būta tokio skirtumo, papildomas stalinistinis šių šalių dvidešimtmetis jo nesumažino.
Suprantamas Lietuvos noras būti regiono lyderiais ir vesti jo šalis į Europą. Vis dėlto ne pro šalį būtų atidžiau patyrinėti, ką mes vedame. Praėjusią savaitę Lietuvos ministras pirmininkas G. Kirkilas lankydamasis Ukrainoje inertiškai ir mechaniškai vis dar kartojo, kad Lietuva remia Ukrainos siekį integruotis į ES. Matant kontekstą - chaoso užvaldytą šalį, kurioje, šalia to, akivaizdžiai viršų ima premjero V. Janukovičiaus šalininkai, toks pareiškimas veikiau primena šamanišką užkeikimą ir turi nelinksmo komizmo atspalvį. Lenkijos prezidentas, atrodo, pasižymi didesniu realybės jausmu: tomis pačiomis dienomis jis pareiškė, kad Ukrainos, jei ji nori integruotis į ES, laukia reformų dešimtmečiai.
Turime remti ir visada remsime demokratizaciją. Tačiau dabar neretai pasitaiko, kad entuziastingai tempiame kažkur, kur tempiamasis nelabai ir nori. Tai paradoksali padėtis, ir nemanau, kad ji būtų kam naudinga ar Lietuvai pridėtų kažkokio ypatingo prestižo tarptautinės bendruomenės akyse.
Šaunu, kad nesame merkantiliški ir iš esmės remiame Turkijos bei kitų šalių narystę ES, nors tai neišvengiamai sumažins ES paramą Lietuvai. Tačiau reikia apsvarstyti ir kitą argumentą: ES plėtra turi kada nors sustoti, nes tiesiog civilizacija turi savo ribas. Mes įsivaizduojame, kad ES bus mums dėkinga, jei mes Rytų kaimynes atvesim į šią Bendriją. O gal verčiau tikėtis sulaukti dėkingumo už tikrosios padėties atskleidimą, jei jau tariamės esą šio regiono ekspertai? Nesutinku, kad norint palaikyti ES gyvybingumą šiai reikia plėstis ir plėstis. Pernelyg išsipūtęs pilvas gali tiesiog pratrūkti ir šalys pabirti kuri sau. Štai kur yra didžioji ES problema: politinis ES elitas kuria savus biurokratinius planus, atitolęs nuo visuomenės, nuo jos poreikių ir vertinimų. Ir, beje, toli gražu ne paskutinį vaidmenį čia vaidina ir ES plėtra, kuri iki šiol daugumos ES piliečių nėra "suvirškinta". Tuo tarpu Europos architektai jau perša Turkiją, kuriai, nepaisant akivaizdžios pažangos, kaip ir Ukrainai, vis dar reikia įveikti ilgų reformų kelią. ES visuomenės nuomonė yra akivaizdžiai prieš Turkijos narystę, o jos priėmimas galėtų tapti ES dezintegracijos pretekstu.
Tad neieškokime juodos katės kambaryje - kurios ten turbūt ir nėra.
