Prieš 30 metų Maskvos televizija pradėjo demonstruoti kultiniu tapusį dvylikos serijų filmą “Septyniolika pavasario akimirkų” (rež. T. Lijoznova), kurio pagrindinis herojus - rusų žvalgas ir SS štandartenfiureris Maxas Otto von Schtirlizas. Šiame filme nebuvo nė vieno lietuvių aktorius. Dabar klaida taisoma - filmuojamame legendinio filmo tęsinyje vaidina Algis Dainavičius.
Bet tai būsimi kinematografiniai malonumai. Pagrindinis klausimas ir tuomet, ir dabar - ar galėjo tokią padėtį Trečiojo reicho hierarchijoje užimantis žmogus būti rusų žvalgybininku? Juk gestapas skrupulingai rinko žinias apie kiekvieną iškilesnį pareigūną, domėjosi jo rasine kilme, genealoginiu medžiu (pradedant nuo 1750 m.), pačiais tolimiausiais giminystės ryšiais. Todėl visiškai nerealu, kad iš Briansko kilęs sovietų pulkininkas Maksimas Maksimovičius Isajevas, netgi įpratęs mąstyti vokiškai ir sakyti “pas mus Vokietijoje”, galėjo prasprūsti pro tokį gestapo filtrą.
Tačiau Štirlicas vis dėlto turėjo realų prototipą - tai SS haupšturmfiureris Wille’is Lehmanas, grynakraujis vokietis ir gestapo bendrojo kontržvalgybos skyriaus vadovas. Tai buvo vienas aukščiausių Trečiojo reicho pareigūnų, kuriuos pavyko užverbuoti sovietinei žvalgybai. W. Lehmanas, tarnavęs policijoje dar Pirmojo pasaulinio karo metais, o trečiojo dešimtmečio pradžioje gaudęs ir fašistus, ir komunistus, į nacionalsocialistinį judėjimą visuomet žiūrėjo nepatikliai, tačiau apie tai žinojo vos keli artimiausi draugai. Beje, vienas iš jų, buvęs policininkas Erstas Kuras, kuris už tarnybinį nusižengimą buvo išvarytas iš darbo be teisės į pensiją (dėl šios priežasties jis pats pasisiūlė dirbti rusams), ir suvedė W. Lehmaną su sovietų rezidentūra. Sprendžiant iš sovietinės žvalgybos dokumentų 1929 metų rudenį W. Lehmanas buvo užverbuotas ir gavo slapyvardį Braitenbachas.
Kai Vokietijoje į valdžią atėjo nacistai ir buvo įkurta slaptoji policija, W. Lehmanas, kaip policijos kontržvalgybos pareigūnas, automatiškai atsidūrė gestapo gretose, o kiek vėliau (beje, sovietų rezidento Berlyne patartas) - ir nacionalsocialistų partijoje. 1936 m. W. Lehmanas tapo ekonominės kontržvalgybos skyriaus vadovu ir nuo to laiko jo pateikiamą informaciją Maskvoje pradėta itin vertinti. Būtent W. Lehmanas suteikė rusams svarbių žinių apie naujos vokiečių ginkluotės gamybą, perspėjo apie pirmuosius Wernerio von Brauno skysto kuro raketų bandymus.
Paradoksalu, tačiau 1938 m. vaisingas bendradarbiavimas su taip vertinamu agentu nutrūko - visi žvalgybininkai, palaikę ryšį su W. Lehmanu, buvo atšaukti į Maskvą, o daugelis jų - sunaikinti. W. Lehmano padėtis tapo kebli - ir ne todėl, kad jis būtų pakliuvęs “pod kolpakom u Miulera”. Prie prabangaus gyvenimo įpratęs W. Lehmanas tuomet jau turėjo didžiulių skolų - dalykas tas, kad pagrindinė jo gyvenimo aistra buvo žirgų lenktynės, kuriose jis ir pralošdavo beveik viską, ką gaudavo parduodamas slaptas žinias.
Nesulaukdamas sovietų žvalgybos dėmesio ir galutinai prispirtas finansinių problemų W. Lehmanas 1940 m. vasarą padarė labai rizikingą žingsnį. Jis į sovietų ambasados pašto dėžutę įmetė laišką, tik per stebuklą praslydusį pro gestapo rankas. Laiške W. Lehmanas prašė pratęsti bendradarbiavimą ir pasiūlė R. Heydricho slapto pranešimo “Dėl priemonių užkirsti sovietų ardomąją veiklą Vokietijoje” kopiją. Paskutinį kartą su rusu rezidentu Berlyne W. Lehmanas bendravo 1941 m. birželio 19 dieną. Tuomet jis pranešė, kad karas prieš Sovietų Sąjungą prasidės po trijų dienų…
Karui prasidėjus ryšys su W. Lehmanu vėl nutrūko, o 1942 m. pabaigoje W. Lehmanas buvo suimtas. Dėl W. Lehmano arešto yra dvi versijos.
Pirmoji versija, kad Maskva dar kartą pabandė užmegzti kontaktą su savo agentu ir pasiuntė į Berlyną du vokiečių antifašistus, kurie pakliuvo į rankas gestapui ir kankinami papasakojo apie savo misijos tikslą.
Antrąją versiją pateikė W. Schellenbergas savo memuaruose - esą bombarduojant Berlyną radistas, su kuriuo dirbo W. Lehmanas, buvo kontūzytas, pakliuvo į ligoninę ir kliedėdamas ėmė šaukti kažką apie Maskvą ir šifrus, kuriuos būtinai reikia pakeisti. Gestapui papurčius sąmonę atgavusį radistą nesunkiai buvo prisikasta ir prie W. Lehmano. Beje, būtent šią versiją modifikavo “Septyniolikos pavasario akimirkų” scenarijaus autorius Julijanas Semionovas, papasakojęs istoriją apie nėščią rusų “pianistę” Katia (Ket), kuri Berlyno ligoninėje gimdydama klykė “mamočka” rusiškai.
Kadangi iš W. Lehmano agentūrinės bylos yra visiškai aišku, kad jis sovietams dirbo ne iš idėjinių paskatų, o grynai už pinigus, pagrindiniam herojui reikėjo tinkamesnės “legendos”. Čia scenoje ir pasirodė Maksimas Maksimovičius Isajevas, ilgametis žvalgybininkas, visą savo gyvenimą atidavęs vienam vieninteliam tikslui - tarnauti tarybinei tėvynei. Laikmetis reikalavo tokio herojaus ir jį virtuoziškai sukūrė aktorius Viačeslavas Tichonovas, kuris tiesiog suaugo su savo vaidmeniu.
Buvo kalbama, kad SSKP generalinis sekretorius L. Brežnevas, kuriam per oficialų priėmimą buvo pristatytas V. Tichonovas, paklausė aktoriaus, kaip jam pavyko ištverti tokį ilgą išsiskyrimą su savo žmona - aišku, turėdamas galvoje du dešimtmečius trukusį Štirlico žvalgybinį “rezidentavimą” ir epizodą iš filmo (“Štirlico pasimatymas su žmona”).
Gal tai ir legenda, papildanti nesuskaičiuojamą daugybę vėlyvojo brežnevizmo anekdotų “apie Štirlicą”, tačiau akivaizdu, kad “Septyniolikos pavasario akimirkų” herojus įėjo į sovietinę sąmonę taip pat tvirtai, kaip britų žvalgybos agentas 007 Džeimsas Bondas - į vakarietiškąją.
Tuomet aštuntojo dešimtmečio pradžios Sovietų Sąjungoje tokio serialo atsiradimas buvo ne tik kinematografinis, bet ir politinis-ideologinis įvykis. Sovietologai iškart užfiksavo, kad “Septyniolikoje pavasario akimirkų” (taip pat, kaip ir panašiu metu atsiradusios kino epopėjos “Išvadavimas”) pateikta kiek kitokia, jau vėlyvajam brežnevizmui būdinga Stalino traktuotė, ženklinusi mėginimą palengva reabilituoti kietą, negailestingą, tačiau vis dėlto pasaulinį karą laimėjusį strategą.
Įdomu, kad filme “Septyniolika pavasario akimirkų” nėra nė vieno lietuvių aktoriaus, kurie rusų juostose tradiciškai vaidina įvairius gestapininkus. (Čia galima prisiminti, kad ir etatinius “rusų vokiečius” A. Masiulį ar A. Matulevičių, kurių kinematografiniai amplua galbūt taip pat prisidėjo prie to, kad “plačiojoje tėvynėje” žodžiai “lietuvis” ir “fašistas” buvo tapę kone sinonimais).
Dabar ši klaida, regis, bus ištaisyta. Kaip tik šiomis dienomis yra sukamas šešiolikos serijų filmas “Raudonoji kapela” (režisierius Aleksandras Aravinas), kuris turėtų tapti savotiška legendinio “Štirlico” tąsa. Šioje juostoje, kurią numatoma pabaigti kitais metais, vienas iš pagrindinių vaidmenų teko puikiam lietuvių aktoriui Algiui Dainavičiui, plačiajai publikai žinomam iš nuotaikingų “Dviračio televizijos” intermedijų.
