Šarūnas NARUŠEVIČIUS
Visi, kam šiandien per 40 metų, pamena Lietuvos TSR sukrėtusią šiurpią, bet laimingai pasibaigusią istoriją - 1983 metais Radviliškio rajono mechanizatorius Vytautas Prascevičius prie namų šienaudamas traktorine žoliapjove netyčia savo 3 metų dukrelei Raselei visiškai nukirto abi kojytes, o jaunas Maskvos mikrochirurgas Ramazis Datiašvilis jas sėkmingai prisiuvo. Praėjus ketvirčiui amžiaus "Akistata" iš naujo pažvelgė į šią neįtikėtiną, neužmirštamą istoriją ir rado įdomių, niekur neskelbtų detalių. Mat anuomet parašyti visą teisybę spaudai draudė sovietinės santvarkos cenzūra. Šiandien pagaliau aišku, kas įvyko tą birželio pavakarę, o kas prikurta sovietinės spaudos, kas mergaitę gelbėjo iš širdies gerumo, o kas vėliau prisiplakė prie svetimos garbės.
Kraupią žinią atvežė traktorius
"Traktorius lėkė net piestu. Lyg tankas (...) perlėkė melioracijos griovį, vikšrais išdraskė dvi juodas brydes žaliame kultūrinės pievos atole, išlaužė pakelės alksnius ir štai vikšrai net kaukdami žlega žvyrkeliu į Vadaktus, keldami dulkių debesis. (...) Priešais atlekiančių "Žigulių" vairuotojas raukosi ir keiksnoja traktorininką Vytautą Mugenį: "Užsipila akis ir laksto lyg patrakę; per tokius visos nelaimės". (...) Vadaktų gyvenvietėje priešais kolūkio pirmininko Vytauto Blotnio namą traktorius lyg įkastas sustoja. "Pirmininke! - vos atgaudamas kvapą rėkia iš kabinos išpuolęs pribėgdamas V. Mugenis. - Nelaimė Prascevičių kieme!.. Vaikas prie mirties... Raselei abi kojas nukirto... pats tėvas... netyčia šienapjovės dalgiais... nepamatė, kad vaikas žaidžia..." - taip prasideda 1984 metais išleista A. Urbono ir K. Trečekausko knyga "Neliksi vienišas".
Nors susijaudinęs ir uždusęs V. Mugenis kalbėjo neaiškiai, pirmininkas V. Blotnys suvokė, jog brangi kiekviena minutė. Jis šoko į namo kieme stovėjusį tarnybinį kolūkio visureigį "Niva" ir nurūko į kitą kaimo pakraštį pas felčerę Eleną Krivickienę, kuri tą apniukusią birželio 17-osios pavakarę valė savo namo langus - šeima iš kolūkio buvo ką tik gavusi "alytnamį". E. Krivickienė - šalto proto ir greitos orientacijos medikė. Ji akimirksniu primetė, kad iki rajono centro - per 30 kilometrų, didesnė pusė jų - vieškeliu. Kol prisiskambinsi į rajono greitosios pagalbos stotį, kol atidardės medikų mikroautobusas - mergaitė mirtinai nukraujuos. Tad net nepersivilkusi felčerė pasičiupo visada po ranka paruoštą pirmos pagalbos lagaminą ir kritusi į pirmininko "Nivą" paragino skubėti į Genius.
Ant spintelės - kojytės
Vaizdą, kokį įlėkusi į namą pamatė felčerė, regėsi nebent žiauriausiame siaubo filme - virtuvėje ant spintelės stovėjo dvi kiek aukščiau čiurnų nukirstos, apibraižytos kojytės. E. Krivickienė net nestabtelėjusi nulėkė toliau į kambarį, kur rado rankas rąžančią V. D. Volkovienę, o šalia lovoje - išblyškusią užsimerkusią R. Prascevičiūtę. Per vėlu... Ne! - vos medikė palietė mažylę, Raselė atsimerkė ir ėmė dairytis baugščiu ir kartu smalsiu vaikišku žvilgsniu. Vėliau specialistė su kolegomis ne kartą diskutuos, kaip vaikas po tokios traumos nenukraujavo ar dėl šoko nemirė per pirmas minutes. Prieita išvados, kad žoliapjovė kojas nukirto nugnybdama, užspausdama kraujagysles, todėl jos iškart sėkmingai užsikišo kraujo trombais. Antra, R. Prascevičiūtė buvo labai maža, dar net nešnekėjo, tad nesuvokusi nelaimės masto nepatyrė psichologinio šoko, kuris sustiprintų pražudantį skausmą.
Nelaukdama, kol mažylei prasidės nežmoniškos kančios, felčerė vaikui sušvirkštė gerą dozę morfino. Pamačiusi švirkštą Raselė kaip visi vaikai suknerkė, tačiau narkotikų paveikta akimirksniu apsunko ir toliau gulėjo abejinga.
Apibintavusi kojų strampus ir įsitikinusi, kad galima ne tik išgelbėti mergaitės gyvybę, bet ir galbūt prisiūti pėdutes, felčerė virtuvėje užsiėmė jomis. Tą dešimtmetį Sovietų Sąjungoje kaip tik buvo išmokta prisiūti nukirstas galūnes. Nors sovietų medicinos profesoriai, skirtingai nei fizikai ir karinių bei kosminių technologijų inžinieriai, niekada nėra gavę Nobelio premijos, tačiau, pasak pagyvenusių žmonių, ligonius gydė jautriau nei gydoma šiandien nepriklausomoje Lietuvoje.
Skubėdami užmiršo galūnes
Tuomet keliose sovietinių respublikų sostinėse buvo įkurti mikrochirurgijos centrai, spauda šlovino jų operacijas su prisiūtų galūnių - daugiausiai pirštų bei plaštakų - nuotraukomis. Tad felčerė puikiai žinojo, jog nukirstą galūnę reikia įdėti į švarų polietileno maišelį, atšaldyti apdedant ledo gabaliukais ir kartu su ligoniu gabenti į ligoninę. V. Prascevičius su sugyventine skurdo, bet šaldytuvą turėjo. Pagailėjusi trijų Vitos Danguolės mažų vaikų, prieš pat nelaimę šeimai jį nupirko kolūkio valdyba.
Tačiau pravėrusi naujojo šaldytuvo dureles, felčerė šaldiklyje nerado ledo - tik kelias nuo šalčio sukaulėjusias žuvis. Niekur nesimatė ir polietileninio maišelio - sovietmečiu jie buvo deficitas, parduotuvėse buvo įprasta pirkinius vynioti į laikraščius. Tad aptvarstytas nukirstas kojytes sumani medikė apdėjo suledijusiomis žuvimis ir dar susuko į ant stalo gulėjusį laikraštį.
Mašinoje mergaitę padavusi motinai į glėbį, felčerė pirmininką paragino skubėti į ligoninę, tačiau nulėkus apie puskilometrį staiga atsitokėjo, kad per skubėjimą niekas neprisiminė pasiimti ant spintelės supakuotų kojyčių. Suspėta pačiu laiku - traktoriumi parvažiavęs V. Mugenis jau buvo įtikinęs V. Prascevičių kojas užkasti, antraip, girdi, jos prišauksiančios tokią pat nelaimę ir antrajai dvynei. Vyrai darže jau buvo išrausę duobę, tačiau kojeles atėmė iš sugrįžusios mašinos iššokusi felčerė.
Apie 18-19 valandą raudona lyg kraujas "Niva" pagaliau įlėkė į Radviliškio ligoninės kiemą.
Kruvinasis birželio penktadienis
Tą vakarą budėjęs jaunas chirurgas Raimondas Aganauskas nedelsdamas paskambino į Vilniaus mikrochirurgijos centrą ir jo vadovui Mečislovui Vitkui papasakojo apie ištikusią nelaimę. Vilniaus mikrochirurgai sutriko - tas birželio penktadienis buvo lyg užkerėtas: per pietus iš Jonavos atvežtas darbininkas su nuplėšta plaštaka, netrukus iš Daugpilio atskraidintas dar jaunesnis vyras, kuriam elektrinis pjūklas nurėžė nykštį. Vos lėktuvas atskraidino latvį, išplerpė į Skuodą atvežti 4 metų berniuko, kirviu čekštelėjusio sau per pirštukus. Visos mikrochirurgijos centro operacinės buvo užimtos, tad M. Vitkus nedelsdamas užgulė telefoną, rinkdamas pažįstamų Maskvos profesorių bei sovietinių respublikų sostinių telefonų numerius.
Tądien daug darbo turėjo ir Maskvos mikrochirurgai. Pasitarę jie gelbėti Raselę pasiūlė tuomet 34 metų gabiam gruzinų kilmės mikrochirurgui Ramaziui Datiašviliui. Atlaikęs 12 valandų trukusią operaciją, Ramazis apie vidurnaktį grįžo namo, bet nespėjo prigulti, kai sulaukė skambučio. R. Datiašvilis sutiko ateiti į pagalbą Lietuvos mergaitei ir nepailsėjęs išvyko ruoštis operacijai į jam svetimą Maskvos vaikų 13-ąją klinikinę N. Filatovo vardo ligoninę.
Tačiau tuo M. Vitkaus rūpesčiai nesibaigė - dar teko surasti, kas mažylę nuskraidins į Maskvą. Po 7-8 valandas trukusių tarpusavio derybų, prisižadinę Pabaltijo karinės apygardos generolus ir gavę jų leidimą, apie pusę antros kariškiai telefonu pranešė, jog Raselę reikia skubėti atvežti į karinį Šiaulių Zoknių oro uostą, kur iš Rygos atskris civilinis keleivinis lėktuvas.
Į Maskvą - per pusvalandį
Greitosios pagalbos mikroautobusas R. Aganauską su sesele bei R. Prascevičiūtę su motina atvežė į Zoknius. Prieš pat trečią ryto karo lėktuvų pakilimo take nusileido milžiniškas keleivinis laineris Tu-134. Stabtelėjo vos minutei, neišjungdamas variklių - ant neštuvų įkėlus mergaitę, orlaivis pakilęs pasuko į Rytus.
Kariškiai ištęsėjo pažadą - lėktuvui buvo duotas tiesiausias maršrutas be aviatoriams įprastų kilimo - leidimosi spiralių ir manevrų, tad Maskvos Šeremetjevo oro uoste orlaivis nusileido ore užtrukęs vos gerą pusvalandį. Čia mergaitės jau laukė net du greitosios pagalbos mikroautobusai ir milicijos palyda.
Paryčiais pradėjęs operuoti užmigdytą mergaitę R. Datiašvilis nebuvo tikras, kad pasiseks - po nelaimės buvo praėję net 18 valandų, operacija truko dar 12. Kai po kelių parų pagaliau tapo aišku, jog pirmoji tokia operacija pasaulyje pavyko, sovietinė cenzūra leido apie sėkmę pranešti pasauliui.
Na ir prasidėjo! Į Vadaktus ėmė tuntais plaukti žurnalistai bei televizijos operatoriai. Apie Raselės gelbėjimo operaciją, pavadintą "gerumo estafete", rašė visų SSRS respublikų ir net užsienio spauda. Ypač daug publikuota prižadintųjų generolų portretų. Buvo susuktas ir dokumentinis filmas "12 valandų vilties", lietuvių bei rusų kalbomis išleista šio pasakojimo pradžioje cituota knyga. Viena bėda - SSRS Komunistų partijai visada vadovavo bailiai, spaudą vertę meluoti ir pagražinti tikrovę.
Pasaldintas sovietinis melas
Tad laikraščiuose nebuvo nė užuominos, jog Raselės tėvai, ypač motina, geria. Už tai SSRS oficiozas "Izvestija" prikūrė, kaip V. Prascevičius savo "Žiguliais" (kurių kaip gyvas neturėjo) atsivežė felčerę E. Krivickienę. Šaldytos žuvys labai nederėjo prie sterilaus sovietinės medicinos įvaizdžio, todėl žurnalistai V. Prascevičiaus ir V. D. Volkovienės šaldytuve "surado" ledo kubelių, kojytėms "parūpino" polietileno maišelių, nors tuomet net polietileninių aplankalų sąsiuviniams trūko.
Solidus žurnalas "Ogoniok" suklastojo nelaimės valandą. Vadaktiškai juokėsi skaitydami, kad E. Krivickienė namo langus plovė, girdi, net dešimtą valandą vakaro. Gal taip norėta užmaskuoti, kad aviacijos biurokratai net 7-8 valandas derino skrydžio detales? Na o knygos "Neliksi vienišas" autoriai buvo priversti prikurti, kad Raselė pievoje žaidė papuošta kojinytėmis ir batukais - juk negalėjo mergaitė pievoje lakstyti basa, kai sovietinė propaganda nuolat lojo, jog SSRS pasiuva daugiausiai pasaulyje porų batų, o vaikystė - pati laimingiausia.
Vieni kitus keičiantys žurnalistai Vadaktuose nesikuklino maitintis neturtingo kolūkio sąskaita. Rudeniop kaimiečiai ėmė tyliai kuždėtis, kad svečiai baigia suvalgyti visas fermos kiaules, o delegacijoms galo nematyti.
Tuomet populiarus Lietuvos komjaunimo žurnalas "Jaunimo gretos" įsteigė... molinį medalį R. Datiašvilio motinai ir pasiuntė gausią redakcijos delegaciją į Tbilisį jį iškilmingai įteikti.
Kitame numeryje skaitykite: apie prieblandoje vykusią operaciją; auksinės širdies rusę Jekateriną, globojusią Raselą Maskvoje, apie mergaitę užauginusius lietuvius; apie LNK ruošiamą laidą.
Gerumo estafetė pasaldinta sovietiniu melu (2)
Praėjusiame "Akistatos" numeryje prisiminėme prieš daugiau kaip 40 metų Lietuvą sukrėtusią šiurpę, bet laimingai pasibaigusią nelaimę: Radviliškio rajone mechanizatorius pjaudamas žolę netyčia trejų metų dukrelei Raselei visiškai nukirto abi kojytes. Jas Maskvoje prisiuvo mikrochirurgas Ramazis Datiašvilis. Sovietinė spauda apie šį įvykį kūrė pasakas.
Operacija - prieblandoje
Gražindama tikrovę spauda negalėjo net užsiminti apie netvarką Maskvos klinikose. Prieš pat operaciją R. Datiašvilis pasibaisėjo aptikęs, kad mikroskopas užrakintas, o raktas kažkur išneštas. R. Prascevičiūtė jau buvo ant operacinio stalo, kai anesteziologas atkrapštė spyną ir paėmė prietaisą, tačiau tuo bėdos nesibaigė - tuomet išlindo, jog perdegusi viena iš dviejų mikroskopo lempų, ir mikrochirurgas buvo priverstas pusiau tamsoje už plauką plonesniais siūlais siūti plika akimis neįžiūrimas skaidulas.
Niekas taip pat neskelbė, jog pareigūnai nustatė, kad nelaimės vakarą abu Raselės tėvai buvo blaivūs. V. Prascevičius skubėjo nupjauti vešlią pievą. Kad darbas vyktų sparčiau, jis pakvietė sugyventinę pavaikščioti paskui traktorių ir iš žoliapjovės peilių išpešioti juos nuolat užkišančius stagarus. Netrurėdama, kur palikti, Vita Danguolė savo 3 dvynes Rasą su Aušrą bei 6 Egidijų pasodino žaisti pievos pakraštyje. Vos moteris nusisuko, įvyko banalus nelaimingas atsitikimas - nupėdinusi Raselė pasislėpė už ją aukštesnėse varnalėšose, o atkriokiant traktoriui, per vėlai susiprato bėgti.
Perskaitę apie unikalią operaciją, žmonės iš visos SSRS suskubo rašyti šimtus sveikinimų. Praktiškiau mąstantieji siuntė pinigines perlaidas ir žaislus, o ne vienas idėjinis mulkis - politines telegramas arba kompartijos veikėjų raštų tomus su prierašais, kad "išgelbėti Rasą galėjo tik komunistai". Kažkokio Rusijos kolūkio seniūnas atsiuntė pasiūlymą, kad visas jų kaimas pasiruošęs atvykti į Vadaktus ir nemokamai dirbti. Vienos Uzbekijos mokyklos mokiniai E. Krivickienės paprašė atsiųsti... lietuviškus tautinius drabužius. Tokie tuomet buvo retenybė ir labai brangūs, tad felčerė ilgai suko galvą, kol rado išeitį - azijiečiams nusiuntė žaislinę lėlę tautiniais drabužiais.
Pasitiko lyg šou žvaigždę
Ligoninės, kur buvo operuota R. Prascevičiūtė, vadovybė įdarbino V. D. Volkovienę sanitare, surado jai kambarį Lietuvos atstovybės viešbutyje. Tačiau ėmus plaukti žmonių perlaidoms, lietuvė prarado norą dirbti. Vita Danguolė užgėrė, po savaitę nesirodydavo darbe, po to atlėkdavo nervinga pamėlusiu ir sumuštu veidu, palatoje virkdydavo Raselę. Išsiblaiviusi atsiprašinėdavo, maldaudavo neatleisti iš darbo, neatimti kambario atstovybėje, kurį pavertė girtuoklių užeiga, tačiau vėl užgėrusi pažadus užmiršdavo.
Per vasarą kojytės prigijo, mergaitė sustiprėjo ir net vaikščiojo - tiesa, su gipsais iki kelių. Maskvos medikai rūpinosi pacientės ne tik fizine, bet ir dvasine sveikata. Iki nelaimės beveik nekalbėjusi R. Prascevičiūtė ligoninėje prašneko. Suprantama, ta pačia kalba, kaip ir jos logopedai - rusiškai.
Dar laukė ilgas gydymas ir naujos operacijos, tačiau rugsėjo pradžioje R. Prascevičiūtė išrašoma namo psichologiškai reabilituotis. Vadaktuose organizuojamos pompastiškos sutiktuvės. Kolūkio aktyvistės V. Prascevičiaus namą išvalė, susimetusios nupirko ir pakabino naujas užuolaidas, į šaldytuvą prikrovė skanėstų. Kai kolūkio mašina Raselę su motina parvežė iš oro uosto, visas kaimas mergaitę pasitiko kaip pasaulinio garso žvaigždę.
Pompastiškam sutikimui pasibaigus, felčerei E. Krivickienei teko rūpestis kasdien lankyti įžymiąją pacientę ir stebėti jos sveikatą. Tad tą rugsėjį Elena darbo dieną pradėdavo dviračiu mindama iš Vadaktų į Genius pas Raselę.
Auksinės širdies rusė
Laukti naujos nelaimės tereikėjo vos savaitę. Eilinę dieną atmynusi felčerė aptiko, kad palikę tuščius namus, Vytautas su sugyventine traktoriumi išdardėję į svečius. Radusi Raselę tvarte srutų sklidinais gipsais, E. Krivickienė nedelsdama paprašė svainio, Radviliškio vykdomojo komiteto funkcionieriaus pagalbos. Atvykus komiteto komisijai, kaip tik parsibeldė įkaušę gimdytojai. Išgirdusi, kad mergaitė paimama laikinon valstybės globon, Vita Danguolė ėmė plūstis rinktiniais žodžiais. V. Prascevičius žinią sutiko tyliai ir nuolankiai - jis iš prigimties ramaus būdo.
Mergaitė augo Nemenčinės sanatorijoje, kur iš naujo išmoko vaikščioti ir kalbėti lietuviškai, pradėjo mokytis rašto. Iki sulaukė dešimties, mergaitė dar kelis kartus vyko į Maskvą vėl operuotis kojų.
Rusijos sostinėje lietuvaitę globojo nuostabios širdies ligoninės rūbininkė, karo veteranė Jekaterina Volčeva. Penkis savo anūkus turinti rusė Raselę apgyvendino mažučiame savo bute ir lepino kiek beišgalėdama. Prieš pat subyrant SSRS ekonomiką sukrėtė krizė, net Maskvoje buvo sunku gauti maisto ir skalbiklių, tačiau J. Volčeva globotinei nuolat tempė bananus ir apelsinus, o drabužėlius skalbdavo tik rankomis ir tik vaikišku muilu - neduokdie, ligonei įsimes alergija...
Lietuvoje invalidai nereikalingi
Kai Rasai sukako septyneri, Nemenčinės vaikų sanatorijai ji tapo per didelė. 1990 m. per televiziją paskelbiama, kad R. Prascevičiūtei ieškomi globėjai. Lietuva - ne Rusija, mūsų šalyje tokių auksinės širdies žmonių kaip J. Volčeva maža. Lietuvoje globotiniai invalidai nereikalingi, nes 500 Lt globos pašalpos tada dar nebuvo mokamos. Išgirdusi, kad Radviliškio švietimo skyrius tarpininkauja, kad R. Prascevičiūtė būtų atiduota į vaikų namus, šiame skyriuje dirbusi lituanistė Sofija Adomaitienė prikalbino sutuoktinį istorijos mokytoją Pijų paimti mergaitę. Taip R. Prascevičiūtė atsidūrė nepaprastai pareigingų bei tvarkingų pedagogų šeimoje Karčemų kaime (Radviliškio r.), kur be didesnių nuotykių baigė Radviliškio Gražinos gimnaziją ir išaugo į labai gražią merginą.
Prisiūtos kojos geriau nei protezai, tačiau visgi prisiūtos - skauda ir ilgėliau pavaikščiojus, ir prieš orų permainas. Negana to, randai matyti - mergina niekada nenešioja sijonų.
R. Prascevičiūtė ilgokai ieškojo vietos gyvenime. Ji pati nežino, kam pabaigė Šiaulių lengvosios pramonės mokyklą, nes buitininkės profesija jos niekada neviliojo. Sulaukusi pilnametystės Rasa išėjo iš globėjų ir bandė gyventi savarankiškai nuomotame bute. Prieš 3 metus Rasa susipažino su klaipėdiete, ištekėjusia už Vokietijos piliečio. Sutuoktiniams gimė dvynukai. Klaipėdietė pasiūlė Rasai darbą - padėti auginti dvynius. Nuo tos dienos R. Prascevičiūtė gyvena netoli Štutgarto. Keletą kartų per metus grįžusi namo ji aplanko globėjus ir artimuosius.
Nė vienas kalbintas šios istorijos dalyvis neabejoja, kad jei tokia pat tragedija įvyktų šiandien, sudėtingai operacijai į užsienį būtų skraidinamas tik turtingos ar žinomos šeimos vaikas. Paprastų žmonių atžala mirtų arba liktų invalidu.
Pamatysime įdomią laidą?
Buvęs pirmininkas V. Blotnys su žmona Kristina tebegyvena Vadaktuose. Pora ūkininkavo, bet jau ruošiasi pailsėti, pagyventi savo malonumui. Sutuoktiniai saugo visas iškarpas apie Raselę, turi prikaupę daug nuotraukų, skaidrių.
Atidirbusi 49 metus felčerė E. Krivickienė tik pernai išėjo į pensiją ir apsigyveno Panevėžyje. Chirurgas R. Aganauskas tebedirba Radviliškio ligoninėje.
Pačioje karjeros viršūnėje, 1991-aisiais, R. Datiašvilis emigravo į JAV, nes Amerikoje jau buvo įleidę šaknis du jo broliai. Operuodamas Raselę smarkiai išgarsėjęs, apsigynęs disertaciją R. Datiašvilis JAV tapo niekam neįdomus emigrantas ir nepaprastai vargo, kol išmokęs anglų kalbą išlaikė kvalifikacinius egzaminus. Dabar jis vėl dirba plastinės chirurgijos profesoriumi medicinos mokyklos klinikoje netoli Niujorko. Puoselėja šiltus jausmus Lietuvai. Ištikimiems skaitytojams išduosime nedidelę paslaptį - laidos "Atleisk" kūrėjai ieško R. Datiašvilio ir nori televizijos laidoje organizuoti jo susitikimą su Rasa bei kitais "gerumo estafetės" dalyviais.
V. D. Volkovienė buvo prievarta gydyta nuo alkoholizmo, tačiau po to tik galutinai prasigėrė. Praėjusią žiemą ji išėjusi gyveno pas kaimyną, o šią vasarą staiga mirė pakirsta insulto. Našlys V. Prascevičius mirusiajai dovanojo ir gražiai palaidojo. Vytautas kaimynų giriamas už darbštumą ir ramų būdą - nors jis išgeria, tačiau vienas pats laiko ūkį ir gyvulius.
Rasos dvynė sesuo Aušra irgi gyvena Vadaktuose netoli tėvo. Merginai tik nesiseka asmeninis gyvenimas - ji bedarbė, netekėjusi, greitai gimdys trečiąjį vaiką. Gerai mokęsis dvynių brolis Egidijus šiuo metu gyvena ir dirba Airijoje.
Ilgametis Vadaktų klebonas ir poetas, parapijiečių labai mylėtas Antanas Valantinas gelbstint Raselę nedalyvavo, tik šiam įvykiui paskyrė eilėraštį "Raselė ir gerumo estafetė". Po to mirė.
Trijų trobų Genių kaimo, kur Raselei atsitiko tragedija, nebėra. Visi buvę V. Prascevičiaus kaimynai, išskyrus paskutinį - traktorininką V. Mugenį - mirę nuo alkoholizmo. V. Mugenis geria, iki nugriūva.
Maždaug prieš dešimtmetį išplitus pilstukui, vien Vadaktuose nuo šios bjaurasties per 2 metus mirė 13 žmonių.
S.Stasaičio (žurnalas "Ekstra") nuotr.
Už tai, kad šiandien vaikšto, R. Prascevičiūtė turi būti dėkinga felčerei E. Krivickienei, ne laukusiai greitosios pagalbos medikų, o pačiai puolusiai ją gelbėti.
(Krivickiene.jpg);
Pirmininkas V. Blotnys buvo išrinktas rūpintis kolūkiu, o ne ligoniais, tačiau nelaimės valandą nedvejodamas šokosi padėti merdinčias mergaitei.
(Blotniai+.jpg);
Dvynių tėvas V. Prascevičius šiandien našlys, žmonių gerbiamas už darbštumą ir ramų būdą.
(Prascevičius.jpg);
Slaugydama Raselę Maskvos ligoninėje, Vita Danguolė Prascevičienė smarkiai gėrė.
(Rasa+mama.jpg);
Šiandien 26 metų Rasa Prascevičiūtė gyvena ir dirba Vokietijoje.
(Rasa+, Rasa++);
Mikrochirurgas R. Datiašvilis emigravęs į JAV. Gal vieną dieną jį pamatysime televizijos laidoje "Atleisk"?
(Ogoniok.jpg).
