Remigijaus RAINIO ir Rolando ŠMIGELSKIO fotoreportažas
Norite tikėkite, norite - ne, tačiau ir mūsuose kai kurie beglobiai šunys pradėjo gyventi beveik europietiškai, o kauniškiai kiemo terjerai ir kitokie mišrūnai įsitaisė net savo kavinę. Žinoma, šuneliai į vidų per daug nesiveržia, mieliau laigo po kiemą ar treniruočių aikštę. Po konkurso, kuriame į didžiulį šunį panašaus pastato vardą rinko tik vaikai, kavinė buvo pavadinta "Globiu Taubučiu". Tiesa, kava ar kitokie gaivieji gėrimai čia geriami kone tik kartą per metus - minint Pasaulinę gyvūnų globos dieną, tačiau du kartus per savaitę šiame pastate renkasi jaunieji gyvūnų mylėtojai, priklausantys Lietuvos gyvūnų globos draugijos Kauno skyriui, kurie klausosi paskaitų apie savo globotinius bei mokosi juos dresuoti, o "atsipūtimui" gali pažaisti ir stalo tenisą. Patalpas užsiėmimams Lietuvos gyvūnų globos draugijos Kauno skyriaus gyvūnų prieglaudos vadovas Karolis Masilionis pastatė iš suaukotų lėšų. Vienu iš dosniausių mecenatų pasirodė esąs vienos gyvūnų globos firmos iš Anglijos vadovas Džonis, kuris per du kartus statybai paaukojo daugiau nei 8 000 JAV dolerių.
Pamažu atnaujinti ir kiti prieglaudos statiniai - apšiltinti voljerai šunims, plytelėmis iškloti gardai jauniems šunyčiams, įrengtos atskiros patalpos katėms. Dažnai čia mėgstanti užsukti netoliese gyvenanti pensininkė pasiguodė, kad ji kartais pavydi čia patenkantiems šuneliams, nes šie per penkias oficialiai jiems skiriamas paras nors prisiėda iki soties ir išsimiega švariose patalpose po stogu, ko, anot pašnekovės, negali sau leisti nemaža dalis jos bendraamžių. Žinia, mūsuose senukų su rogutėmis į mišką jau seniai niekas nebevežioja, tačiau sočiai kiekvieną dieną pavalgo dar tiktai ne visi. Todėl ir blizga gyvūnų prieglaudoje besilankančios pensininkės akys, pamačius kokius dubenis košės su mėsa du kartus per dieną gauna visi šunys, o jaunikliai maitinami net keturis kartus. Įnamiams kas mėnesį perkami 3 maišai miežinių miltų ir du kartus per savaitę atgabenamos 4 jaučių atliekos. Kartais šunų maistą gaminančios firmos į prieglaudą atgabena ir sauso pašaro, kurio realizacijos terminas jau baigiasi, tačiau, K. Masilionio pastebėjimu, tokiu maistu susigundo tik keturi šunys iš dešimties.
O kasdieniam šunų ėdalui prieglaudos darbuotojai pripjausto pusę katilo lajaus ir jį verda su mėsos atraižomis, iš kurių kotletus mielai susimaltų ne vienas varguolis, bei prideda į viralą antra tiek atskirai pagamintos miežinės košės. Kerta šuneliai tokį sveiką bei skanų maistą ir taisosi, o vakare dar gauna po šviežią kaulą, kurių nemenka atsarga saugoma dviejuose pramoniniuose šaldytuvuose. O kad iš dyko buvimo per daug nenutuktų, kas dieną šunys išvedami pasivaikščioti. Ramesnieji po aptvertą teritoriją, kuri nuolat išvaloma, bėgioja patys, o aršesniesiems pavedžioti užmaunama ilgokos metalinės lazdos gale pritaisyta kilpa. Vasarą įnamiai reguliaruliai išmaudomi iš žarnos tekančiu vandeniu, tad kai kurie šeimininkai, užsukę po kelių savaičių, dažnai savo buvusių augintinių nebeatpažįsta ir net susigražina juos atgal, nors tokiais žmonėmis jau nebepasitiki nei prieglaudos darbuotojai, nei šunys.
K. Masilionis teigia, jog naujus šeimininkus jie suranda beveik visiems į prieglaudą patekusiems iki 5 metų amžiaus šunims ir beveik 30 procentų 5-8 metų šunims. Tiesa, pastariesiems pasiseka tik tada, jei jie yra tarnybiniai, o jaunikliai kartais išgraibstomi nežiūrint nei į veislę, nei į kilmę. Kažkodėl miestų gyventojai labiausiai pageidauja vilkinių, ypač vokiečių aviganių veislės šunų, o ūkininkai iš rajonų mielai išsiveža grandininius kiemsargius. Už pasiimtą beveislį šunelį naujajam savininkui siūloma paaukoti prieglaudai po dešimt litų, o už geresnį ar tarnybinį - po 40 ar kiek daugiau litų. Pageidaujantiesiems leidžiama nemokamai dresuoti naujuosius draugus prieglaudos bazėje. Gyvūnų dresavimas paprastai užtrunka penkis šešis mėnesius, nors atsiranda nekantruolių, kurie norėtų šeštadienį palikę savo keturkojį pirmadienį jį pasiimti jau visiškai išmokytą įvairiausių gudrybių. O šuneliui vien tik priprasti prie naujojo šeimininko prireikia mažiausiai trijų savaičių, po kurių jis jau pradeda jo klausyti. Greičiausiai dėl to pigumo šunų ar kačių pasirinkti į Kauno gyvūnų globos prieglaudą žmonės atvažiuoja net iš Plungės ar Mažeikių. Savaitgaliais kartais per valandą apsilanko net po 8 ekipažus, tačiau naujus augintinius išsirenka vos vienas iš keturių. K. Masilionis pastebėjo, kad jei ilgai vaikštinėjęs ir pagaliau jam patinkantį keturkojį susiradęs vyriškis pažada sugrįžti pasitaręs su žmona, tai jis nebesugrįžta niekada. Negauna šunelių ir besirenkantys urmu, nes paprastai tokie nelaimėliai keliauja į pogrindinius šunų kautynių ringus.
Įnamių "kontingentas" nuolat papildomas įvairiais būdais. Kas rytą išklausęs gyventojų pranešimus apie pastebėtus palaidus ar valkataujančius šunis, K. Masilionis iš prieglaudos direktoriaus kuriam laikui tampa šunų gaudytoju ir su bendradarbiu išvyksta užregistruotais adresais. Neretai tenka gerokai paplušėti, kol pavyksta sugauti kokį "gatvių veteraną" ir kartu išvengti jo dantų. Pasak Karolio, jam šunys įkanda mažiausiai du kartus per mėnesį, tačiau dažniausiai tai daro ne valkatos ar kiemsargiai, o tie vadinamieji gerieji šunys, kurių savininkai tikina, kad jų šuneliai nieko blogo nedaro.
Pastaruoju metu pasipylė ir Europos Sąjungos "aukos" - tai keturkojai, kurių šeimininkai išvyko ilgesniam ar trumpesniam laikui padirbėti į užsienį, o savo augintinius paliko namie. Kartais tokie keturkojai paliekami tiesiog gatvėje, o kartais pririšami laiptinėje ir loja per naktis palikti kaimynų malonei. Tik nedaugelis išvykstančiųjų pasirūpina, kad jų augintinis patektų į tikrai geras rankas.
Beveik visiems vyresniems nei 8 metai prieglaudos įnamiams tenka keliauti į amžinąją kelionę gavus savąją mirtiną vaistų dozę. Mirtis šunelius ištinka beveik žaibiškai ir visiškai neskausmingai. K. Masilionis laikosi taisyklės, jog užmigdant nusenusį ar beviltiškai sergantį gyvūną, jo šeimininkui kategoriškai neleidžiama dalyvauti šioje liūdnoje ceremonijoje. Nes jau pasitaikė, kad nuo pat devynerių metų drauge su savo šuneliu augęs 21 metų amžiaus atletiško sudėjimo vaikinas, kone maldaudamas išsiderėjęs sau išlygą būti su šunimi paskutinę jo gyvenimo akimirką, neištvėrė po injekcijos amžinu miegu užmigusio savo bičiulio vaizdo ir pats patyrė širdies smūgį. Vaikinui teko kviesti greitąją pagalbą ir gabenti jį į ligoninės reanimaciją. Kiekvienam, norinčiam savo namuose auginti šunį, reikia gerai įsisamoninti, kad visi šunys teišgyvena apie dvylika metų.
