Nagrinėjant Rusijos (nesvarbu – carinės, komunistinės ar „putininės“) politiką kitų tautų atžvilgiu, galima tik stebėtis jos „išradingumu“. Viena iš priemonių, kuri buvo ir yra taikoma, siekiant suvaržyti vienos arba kitos tautos savimonės tapsmą – dirbtinis vieningos tautos skaldymas arba priešingai, kelių tautų paskelbimas viena (vieninga) tauta.
Nenorėdamas tuščiažodžiauti, pereisiu prie konkrečių pavyzdžių, juolab kad jų daugiau negu pakanka.
Pirmoje straipsnio dalyje („Tautinė politika rusiškai – 1 (Karelai)“) esame apžvelgę Rusijos tautinės politikos karelų atžvilgiu fenomeną, kai vienu metu yra vykdomas tautos skaldymas (trukdymas šiauriniams, arba „tikriesiems“ karelams integruotis į vieningą suomių tautą) ir dirbtinės tautos konstravimas (Rusijos karelų tautos institucionalizavimas, konstruojant ją iš suomių kalbos tarme kalbančių „tikrųjų karelų“ bei vepsų ir suomių kalbų tarpinėmis šnektomis kalbančių lyvikų ir liūdikų). Kiti atvejai – labiau vienareikšmiški.
Komiai
Į rytus nuo vepsų nuo seno gyveno gausi komių tauta, taip pat kalbanti finų grupės kalba. Maždaug prieš tūkstantį metų komiai jau buvo pasiekę gan aukštą išsivystymo lygį ir stovėjo ant savo valstybės įkūrimo slenksčio. Neperdedant galima teigti, kad komiai buvo tikri regiono lyderiai ir jo tautų kultūrintojai, darę didelę įtaką savo rytiniams (mansiams) ir šiauriniams (nencams) kaimynams, o vėlesniais laikais – net Kolos pusiasalio samiams. Net rytinės vepsų grupės buvo asimiliuotos komių. Nuo 1372 metų komiai turėjo vyskupo Stefano Chrapo sukurtą originalią rašto sistemą.
Natūralią komių tautos raidą sutrikdė rusai (iš pradžių Novgorodo, vėliau – Maskvos), kurie jau nuo XII amžiaus pradėjo skverbtis į komių etninę teritoriją. Besipriešindami įsibrovėliams komiai palaipsniui traukėsi į rytus (Uralo kalnų link) ir į šiaurę (Barenco jūros link); iš jų asimiliuotų nencų susidarė nauja komių tautos etnografinė grupė – ižmiečiai. Galutinai prijungti komių žemes prie Rusijos (Maskvos didžiosios kunigaikštystės) pavyko tik XVI amžiuje, o dar po šimtmečio originali komių rašyba buvo išstumta nugalėtojų primestos „kirilicos“ (1930 – 1938 metais vakarų komiai naudojo lotynų, nuo 1938 metų – vėl „kirilicos“ raidyną; rytų komiai mėgavosi lotynų raidynu tik metus – nuo 1937 iki 1938 metų). Rusai pradėjo masiškai kurtis komių žemėse; iki XIX amžiaus pabaigos komių beveik nebeliko Viatkos ir Permės miestų apylinkėse. Ankstesnius krašto šeimininkus primindavo tik senieji vietovardžiai.
Net tokiomis sąlygomis komiai išliko savimi. Atsirado komių inteligentija, o sumanūs komių ūkininkai įsisavino naują pelningą veiklos rūšį – prekinę elnininkystę. Jie supirkinėjo elnių bandas iš nencų, samdė pastaruosius piemenimis ir pradėjo kurtis nuolatiniam gyvenimui ne tik Barenco jūros pakrantėje, bet ir už Uralo (Jamalo pusiasalyje) bei (perėję užšalusią Baltąją jūrą) Kolos pusiasalyje. Komių verslininkai sėkmingai konkuravo su rusais visame šiauriniame Rusijos imperijos europinės dalies pakraštyje.
Subyrėjus Rusijos imperijai ir susikūrus nepriklausomoms Suomijos ir Estijos valstybėms, 1917 – 1918 metais prasidėjo ir komių politinis bruzdėjimas. Nepriklausomos Komijos valstybės, kuri apimtų didelę europinės Rusijos šiaurės rytų dalį su pajūriu nuo Mezenės iki Amdermos, nenorėjo nei „baltieji“, nei „raudonieji“ rusai. Pastarieji suskubo įsteigti komių autonomiją (kaip atsvarą nepriklausomai valstybei) – Zyrių autonominę sritį, įjungdami į ją vakarinių komių ir europinių nencų gyvenamas žemes. Jau tada buvo nutarta suskaldyti vieningą komių tautą, dėl ko rytinių komių žemės buvo įjungtos ne į Komių (zyrių) autonominės srities (vėliau – ASSR), o į Permės srities sudėtį. 1930 metais buvo įsteigta Komių permių nacionalinė apygarda, bet ji vis vien liko Permės srities sudėtyje. Tai pačiais metais šiaurinėje Komių autonominės srities dalyje buvo įsteigta atskira Nencų nacionalinė apygarda, kuri buvo perduota į Archangelsko srities sudėtį. Taip rusų bolševikai reagavo į faktą, kad prasidėjo spartus komių kalbos ir kultūros plitimas europinių nencų tarpe.
Centralizuotoje sovietinėje imperijoje komių gyvenamų teritorijų administracinis suskaldymas savaime mažai ką reikštų, bet nuo to laiko liko suskaldyta ir pati komių tauta. Nežiūrint to, kad ji turi vieningą etnonimą („komi mort“; atskirų vakarų ir rytų komių etnonimų nėra) ir vieningą kalbą („komi kyv“), dirbtinai buvo institucionalizuotos dvi komių tautos – tiesiog komiai (arba komiai zyriai) Komijos ASSR ir komiai permiai (rus. „komi – permiaki“) Permės sričiai priklausančioje Komių permių nacionalinėje (nuo 1972 metų – autonominėje) apygardoje. Atitinkamai buvo dirbtinai sukurtos dvi literatūrinės kalbos formos – „komių“ ir „komių permių“. Ypač nukentėjo rytiniai komiai („permiai“), nes nuo 50 – ųjų metų pabaigos iš esmės nutrūko knygų leidyba jų „literatūrine“ kalba ir šios kalbos atmainos dėstymas mokyklose (viskas pervesta į rusų kalbą). Dėl sąmoningai vykdytos Komių permių autonominės apygardos socialinio ir ekonominio degradavimo politikos vien tik 1959 – 1979 metais visiškai ištuštėjo 449 apygardos kaimai. Permėje ir kituose srities miestuose darbo ieškantys komiai buvo pasmerkti pagreitintai rusifikacijai, juolab kad skirtingai nuo suomių arba estų visi jie laisvai kalbėjo rusiškai ir nesiskyrė nuo rusų nei tikėjimu (stačiatikiai), nei pavardėmis (Nikolajev, Kuznecov, Petrov etc.). Kiek mažiau kryptinga rusifikacija palietė Komijos ASSR komius, tačiau ir čia XX amžiaus aštuntame – devintame dešimtmečiuose buvo masiškai uždaromos mokyklos komių dėstomąja kalba.
Jakutai
Tai, kas pasakyta apie komius kaip Rusijos europinės dalies šiauries rytų regiono tautų tradicinius hegemonus, tinka ir Rytų Sibiro šiaurinės dalies hegemonams - jakutams („sacha“). Jakutai – vienintelė Šiaurės tauta, kuriai rusų bolševikai buvo suteikę ne „nacionalinės apygardos“, bet autonominės respublikos (ASSR) statusą. Tai iš dalies suprantama, nes jakutų yra 3 – 4 kartus daugiau, negu visų kitų Rusijos Šiaurės, Sibiro ir Tolimųjų rytų tautų atstovų kartu paėmus.
Jakutų tauta susidarė iš klajoklių tiurkų (kurie šimtmečiais kontaktavo su piečiau gyvenusiomis mongolų ir mandžiūrų tautomis, nuolat sąveikavusiomis su kinais ir tibetiečiais) ir mandžiūrams pagal kalbą giminingų čiabuvių evenkų (tungusų), šiaurės rytuose – taip pat iš seniausių Azijos šiaurės gyventojų jukagirų. Būtent dėl to jakutai kultūrine ir ūkine prasme buvo pranašesni už savo tiesioginius kaimynus, jie vienintėliai šiaurėje statėsi medinius namus – „balaganus“ (tiesa, apskritaus plano, kuris primindavo klajoklių jurtą) ir veisė žemaūgius arklius. Nuo 1819 metų jakutai turėjo raštą „kirilicos“ pagrindu, kuris 1917 metais buvo pakeistas lotynų raidynu, o 1940 metais – vėl „kirilica“.
Bet koks pranašumas (nors ir regioninis, nors ir nenuspalvintas iki tam tikro momento politiškai) rusų šovinistams reiškė iššūkį. Ypač juos sudirgino tai, kad iki XIX amžiaus pabaigos jakutai galutinai asimiliavo šiaurinius evenkus (susidarė jakutų – elnininkų etnografinė grupė) ir plačiu frontu išėjo į pietinę Šiaurės vandenyno pakrantę. Tapo aišku, kad bet kokia išorinė įtaka – ar tai iš JAV valdomos Aliaskos, ar tai iš mandžiūriškos Tsingų dinastijos valdomos Kinijos, ar tai iš pantiurkizmą (jakutų kalba priklauso tiurkų grupei) propaguojančios Osmanų imperijos – gali reikšti Eurazijoje rusų sukurto geopolitinio vientisumo eroziją.
Panašiu metu, kaip jakutai – elnininkai, Taimyro pusiasalio rytinėje dalyje susidarė dar viena jakutų etnografinė grupė – dolganai („dulgaan“). Jų pagrindą irgi sudarė ne tiek į šiaurę atsikėlę jakutai, kiek sujakutėję evenkai ir... net sujakutėję rusai „starožilai“, apsigyvenę šiose platumose dar XVII amžaus pabaigoje. To buvo jau per daug. Maskva pripažino tik vieną asimiliacijos kryptį – kitataučių surusinimą, bet kad rusus nutautintų kažkokie „inorodcai“ – tai buvo stačiai nepakenčiama. Padėtį pakeisti galėtų tik radikalus regiono etnodemografinės situacijos pakeitimas, bet caro valdžia dar nebuvo išradusi GULAG‘ų. Todėl buvo apsiribota tik paskelbiant dolganus atskira nuo jakutų tauta.
Tos pačios linijos laikėsi ir bolševikai. Dolganų (7 tūkstančiai žmonių) gyvenamos žemės nebuvo įjungtos į Jakutijos ASSR sudėtį; 1930 metais jos kartu su rytinių nencų ir pastariesiems giminingų samodiečių tautų – encų ir nganasanų – etninėmis teritorijomis įėjo į etniškai margą naujadarą – Taimyro (dolganų ir nencų) nacionalinę apygardą, priskirtą Krasnojarsko kraštui. 1978 metai sovietiniai „internacionalistai“ pagaliau susivokė, kad statistiškai „savarankiška“ dolganų „tauta“ visgi naudoja raštui bendrinę jakutų kalbą. Tuomet buvo nutarta institucionalizuoti atskirą „dolganų kalbą“ (žinoma, tos pačios „kirilicos“ pagrindu), kuri skiriasi nuo jakutų literatūrinės kalbos vos poros raidžių rašyba.
Kaip sakoma, būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Kaip matome, Maskvos tautinės politikos „cerberiai“ atidžiai stebėjo ne tik stambių ir politiškai angažuotų, bet ir santykinai „nekenksmingų“ Šiaurės tautų etninio vystymosi procesus, kas vertė juos imtis tam tikrų „prevencinių priemonių“. Kiek tai buvo veiksminga – atskiras klausimas, tačiau nuo pasibaigusio šimtmečio devintojo dešimtmečio Jakutsko gatves vis dažniau drebina jakutų jaunimo masinės demonstracijos.
O čia dar pranešimai apie Grenlandijos eskimų ketinimus skelbti savo tėvynės nepriklausomybę...
