Didžiuokimės. Turėdami tiek pradėtų ir niekaip nesibaigiančių reformų galime girtis visam pasauliui. Bandome pakeisti viską, tik kažkodėl nė vienoje srityje padėtis negerėja. Greičiau atvirkščiai.
Kruopštūs tie lietuviai. Keičia viską. Nori apversti visą šalį. Ir patys dėl to vėliau tylėdami kenčia, bet klydę neprisipažįsta. Rašau „lietuviai“, nors, žinoma, tiksliau būtų rašyti „valdžia“.
Verkite dykai, kol galite
Policijos reforma, sveikatos apsaugos sistemos „tobulinimas“, amžinai besitęsiantis švietimo pertvarkymas. Trys bene svarbiausios sritys, kuriose Lietuva krito į duobę. Savo išsikastą.
Kas gali pasakyti, kad nors vienas tų pertvarkymų iš tiesų baigėsi? Kas suskaičiavo, kiek šie nesibaigiantys procesai kainavo valstybei ir kas dėl to kaltas?
Nemokama sveikatos apsauga tapo mokama. Reikalui esant, išsikviesti policiją į nuošalų kaimą beveik neįmanoma, nors kasmet pareigūnams perkami nauji automobiliai, kuriuos po kelerių metų už kapeikas pasiima komisarai.
Švietimas išvis tapo tragikomedija. Norintis studijuoti jaunimas už grašius priverstas lenkti galvas anglams, airiams ar kitiems svetimšaliams. Tai pats pigiausias Lietuvos eksportas.
Ar normalu, kad per nureformuotąją sveikatos apsaugos reformą ligonis turi mėnesius laukti, kad patektų pas gydytoją. O šis jį vėliau nusiųs pas kitą specialistą, ant kurio kabineto durų kabo raštelis: „Registracija – tik mėnesio pabaigoje.“ Ar neteisūs tie, kurie tvirtina, kad šis pertvarkymas naudingas privačiai medicinai?
Kiek šimtų tūkstančių žmonių paversti pensijų sistemos aukomis? Už ką su jais taip elgiamasi? Kiek po dabartinės valdžios veiksmų, mažinant įmokas į privačius pensijų fondus, būsimų pensininkų puls (ar jau puolė) į neviltį? Visą gyvenimą dirbus, senatvėje gauti išmaldą iš valstybės yra skaudu. Tie, kurie taip tyčiojasi, tikrai valgo ne kruopas. Daugelis jų netgi pietauja ne už savus pinigus.
Ar dar liko kokia nors sritis Lietuvoje, kurioje viskas nebūtų perkelta ant žmonių pečių, stengiantis juos kuo daugiau numelžti? Atrodo, lieka tik nemokami psichologinės pagalbos telefonai. Verkite dykai. Kad ir kasdien. Į sveikatą! Ačiū ir už tai.
Šeimininko privalu klausyti
Koktu darosi, kai prieš rinkimus žmogus iš gatvės, svajojantis patekti į Seimą, žada: „Valstybei reikia pertvarkos. Reikia reformuoti tą, aną, o šitą – visų pirmiausia.“ Lyg ir aišku, eilinės pertvarkos gal ir reikia, tik baisu. Jau vien dėl to, kad nebetiki, jog bus geriau. Iki šiol visi tokie bandymai baigėsi žmonių prakeiksmais ir klausimu: „Kam, po velnių, reikėjo taip daryti?“ Tapome kažkokia revoliucionierių šalimi.
Atvažiuoja koks kostiumuotas biurokratas iš Europos Sąjungos nesuskaičiuojamų tarnybų ir liepia: „Čia darykite taip, čia taip.“ Mes juk nuolankūs, puolame iškart vykdyti. Naujas šeimininkas juk liepė. Nepadarysi, neduos pinigų. Parsiduoti lengviau.
Visai nesvarbu, ar ta naujovė priimtina Lietuvai, ar išgirsta tautos nuomonė. O kam? Į darbus! Vardan jos... Pabaigoje, aidint plojimams, kiekvienam mūsų duoda po suskilusią geldą. Naujos reformos rezultatą...Gaila, kad tų geldų labai jau daug prisikaupė.
