• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prasidėję mokslo metai vis kursto tėvų ir kitų aplinkinių diskusijas apie ugdymo įstaigose vyraujančią tvarką – ne išimtis ir neįgalius vaikus auginantys tėvai, kurie susiduria su begale dvejonių ir priešiškais visuomenės nusistatymais. Dovydo mama Viktorija Jankauskienė neslepia, kad vien mintis apie tai, jog po kelių metų sūnų teks leisti į mokyklą, šiandien ypač kelia nerimą.

72

Prasidėję mokslo metai vis kursto tėvų ir kitų aplinkinių diskusijas apie ugdymo įstaigose vyraujančią tvarką – ne išimtis ir neįgalius vaikus auginantys tėvai, kurie susiduria su begale dvejonių ir priešiškais visuomenės nusistatymais. Dovydo mama Viktorija Jankauskienė neslepia, kad vien mintis apie tai, jog po kelių metų sūnų teks leisti į mokyklą, šiandien ypač kelia nerimą.

REKLAMA

Dovydui šiandien penkeri, apie įtarimus, kad mažylis gali turėti Dauno sindromą tėvai išgirdo tą pačią dieną gimus sūnui, o spėjamą diagnozę genetikai patvirtino, kada berniukui buvo vos du mėnesiai.

„Išgirdus sūnaus diagnozę mūsų pasaulis sugriuvo ir jautėmės sugniuždyti. Tuo metu apie Dauno sindromą nieko nežinojome, be abejo, ieškojome informacijos internete, tačiau tai, ką radome, nepaguodė“, – prisimena Dovydo mama.

REKLAMA
REKLAMA

Išgirdus diagnozę

Pirmasis sunkumas, su kuriuo teko susidurti Dovydo tėvams – kvalifikuotos psichologinės pagalbos trūkumas. Viktorija įsitikinusi, kad kiekvienai mamai, pagimdžiusiai kitokį vaiką, turi būti suteikiama psichologinė pagalba.

REKLAMA

„Tikriausiai baisiausias dalykas, susidūrus su Dauno sindromu yra ne baimė auginti kažkokį mįslingai kitokį vaiką, ir ne amžinų rūpesčių perspektyva, ir net ne ligos ir operacijos, o vienišumo jausmas“, – atvirai kalba moteris.

Viktorija prisimena, kad po gimdymo Dovydą nedelsiant perkėlė į kitą ligoninę ir ką tik pagimdžiusiai mamai teko vienai likti palatoje su bauginančiomis mintimis galvoje ir išgirsta Dauno sindromo diagnoze. „Atrodė, jog gyvenimas baigėsi, tačiau supratome, kad tik mes renkamės: verkti ar nusiteikti pozityviai“, – tikina Viktorija.

REKLAMA
REKLAMA

Dėl noro į gyvenimo mestus iššūkius žvelgti pozityviai ir kitiems tėvams parodyti, jog susidūrus su Dauno sindromu gyvenimas nepraranda laimės – gimė tinklaraštis: „Do – tai saulė danguje“, kuriame Viktorija dalinasi savo nuoširdžia kasdiene patirtimi ir laime auginant Dovydą.

Moteris taip pat pabrėžia, kad jos šeimos gyvenimas niekuo nesiskiria nuo šeimų su įprastos raidos vaikais, skirtumas tik tas, kad su vaiku reikia kiek daugiau užsiimti: lankyti įvairias terapijas, sanatorijas, konsultuotis su specialistais, nepamiršti užsiėmimų namuose.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Netikėta reakcija darželyje

Vis dėlto, pasak Viktorijos, tėvams, auginantiems Dauno sindromą turinčius vaikus, tenka susidurti su visuomenės priešprieša, klaidingais įsitikinimais, tačiau kartais ir patys neįgalių vaikų tėvai per daug save suvaržo.

„Kai planavome Dovydą leisti į darželį aplinkiniai mus įtikinėjo, kad ten jo nepriims, atstums, tyčiosis. Ruošėmės tam, galvojome argumentus, kurie įtikintų, jog mūsų vaiką reikia priimti į darželį. Taip pat daug domėjomės, koks ugdymas mums priklauso ir visko laukėme apimti baimės. Juk vien vaiko išleidimas į darželį yra stresas, o dar kai situacija neįprasta“, – pasakoja Viktorija.

REKLAMA

Užsirašant į darželį Dovydo tėvai nurodė, kad vaikas yra sveikas ir tik apsilankius darželyje nedelsiant susitarė dėl susitikimo su direktore, kad paaiškintų visą situaciją. Didžiulei tėvų nuostabai, darželio direktorė ramiai išklausė apie Dovydą, paėmė berniuką už rankos ir nusivedė spausdinti priėmimui reikiamų dokumentų, o grįžusi tarė, kad viskas bus gerai.

„Deja, niekas nežinojo, kaip bus, o buvo visaip. Nutiko taip, kad dėl mokslo metų pradžios sumaišties auklėtoja buvo neinformuota apie Dovydą, todėl išgirdusi diagnozę išsigando panašiai kaip aš jo gimimo dieną. Net teko patikinti, jog tai neužkrečiama, bet nepadėjo. Viskas, ką mes girdėjome vakarais pilnoje tėvelių rūbinėje, kad mūsų vaikas tinginys, kad vėl užmigo prie stalo, nedalyvavo rytinėje mankštoje ir kad viskas yra negerai“, – kalba Viktorija. Nepaisant diagnozės Dovydas mokėsi deklamuoti eilėraščius, piešti ir klijuoti, valgė ir miegojo. Darė viską kaip ir visi kiti vaikai.

REKLAMA

Po poros savaičių tėvams teko vėl susitikti su darželio direktore su prašymu pakeisti grupę, kadangi auklėtojos priekaištai vaikui ir nesupratingumas vis stiprėjo. Mama pasakoja, kad naujoje grupėje kita auklėtoja į vaiko diagnozę nereagavo niekaip, sakė turėjusi mergaitę su Dauno sindromu ir nieko čia baisaus nemato. Rezultatas – vaiko ašaros baigėsi, Dovydo tėvų taip pat. Vaikas tapo darželyje kompanijos siela, stebino visus savo linksmumu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Aplinkinių kalbos

Viktorija akcentuoja, kad jei tėvai, auginantys vaiką su Dauno sindromu turi galimybę kažką keisti, nesant juos tenkinančiai situacijai, tai būtina padaryti. Keisti auklėtoją, ugdymo įstaigą, aplinką, nes tai išties gali padėti.

„Yra įsivyravusi nuomonė, kad darželiai nenori ugdyti kitokių vaikų, kadangi jie reikalauja papildomo dėmesio, kuris atimamas iš įprastos raidos vaikų. Taip pat kiti tėvai prieštarauja integracijai dėl to, kad dėl nežinojimo jaučia grėsmę savo vaikams.

REKLAMA

Vis dėlto, visi vaikai skirtingi ir visi reikalauja dėmesio, ypač kalbant apie nuo mamų atskirtus dvimečius. Dažniausiai vaikai su Dauno sindromu ne tik kad neagresyvūs, bet labai empatiški, meilūs, atlaidūs. Jie puikūs mėgdžiotojai ir pagalbininkai“, – sako Dovydo mama.

Moteris sako puikiai suprantanti tuos, kurie išsigąsta išgirdę Dauno sindromo diagnozę, tačiau tokią reakciją dažniausiai lemia informacijos ir žinių stoka. Anot pašnekovės, visame pasaulyje vaikai su Dauno sindromu mokosi įprastose mokyklose, įgyja amatą, kai kurie studijuoja universitetuose, sportuoja, turi laisvalaikio užsiėmimus ir problemų dėl diagnozės nekyla. „Labai tikiuosi, kad ir Lietuvoje visi vaikai turės vienodas galimybes gyventi visavertį gyvenimą“, – sako Viktorija.

Moteris neslepia dažnai girdinti, kad tėvai, auginantys vaikus su negalia pervertina atžalų galimybes ir bando įbrukti juos ten, kur jie nepritinka, tačiau Viktorija aiškina, kad priimti sprendimą dėl ugdymo įstaigos, kada vaikui vos dveji – ypač sudėtinga. Galimybė būti tarp įprastos raidos vaikų gali kitokius vaikus skatinti pasitempti, stengtis pasivyti, todėl Dovydo mama skatina tėvus bandyti, nebijoti vaikų integruoti į visuomenę ir visiems nepamiršti paprasto žmogiškumo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų