• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Tokių konfliktų kaip Sirijoje nauda (jeigu šiuo atveju apie ją iš viso galima kalbėti) yra ta, kad jie akivaizdžiai parodo, kas yra kas tarptautinėje arenoje – kas yra pagrindiniai tarptautinės politikos veikėjai ir kas juos supa. Sirijoje susipynė daug interesų, jų atstovus iš esmės galima suskirstyti į dvi stovyklas: B. Assado rėmėjus ir jo priešininkus. Pradėkime nuo antrųjų.

Tokių konfliktų kaip Sirijoje nauda (jeigu šiuo atveju apie ją iš viso galima kalbėti) yra ta, kad jie akivaizdžiai parodo, kas yra kas tarptautinėje arenoje – kas yra pagrindiniai tarptautinės politikos veikėjai ir kas juos supa. Sirijoje susipynė daug interesų, jų atstovus iš esmės galima suskirstyti į dvi stovyklas: B. Assado rėmėjus ir jo priešininkus. Pradėkime nuo antrųjų.

REKLAMA

Sirijos prezidento priešų avangarde yra Amerika, tačiau tam tikri požymiai rodo, kad joje irgi nesama vieningos pozicijos B. Assado nuvertimo klausimu. Dar daugiau, susidaro įspūdis, kad varžosi dvi pozicijos. JAV vadovas B. Obama, atrodo, nelinkęs kištis į Siriją su karine intervencija, todėl priešinasi tam kiek įmanydamas. Šiame kontekste pažymėtini keli dalykai. Pirma, verta prisiminti, kad dėl įvairių skandalų JAV kariuomenę buvo priversti palikti keli aukšto rango karininkai (tikėtina, „vanagai“). Antra, prezidentas pakeitė Valstybės sekretorę H. Clinton, kuri, pasak gandų, buvo viena aktyviausių karinės intervencijos į Siriją rėmėjų. Trečia, Vašingtone buvo daug viešai kalbama apie tai, kad, jeigu B. Assadas panaudos prieš opoziciją cheminį ginklą, Amerika bus priversta įsikišti. Ir štai Sirijos lyderis tarsi (Vakarams paprastai to užtenka, jeigu labai norisi) tai padarė, bet Jungtinėse Valstijose buvo priimtas sprendimas tik padėti sukilėliams ginklais.

Visi šie momentai verčia manyti, kad B. Obama nori ištrūkti iš Sirijos spąstų ir sutelkti visą strateginį Amerikos dėmesį į Azijos ir Ramiojo vandenyno regioną (Kiniją), o štai respublikonai („vanagai“ –neokonservatoriai) visaip trukdo jam tai padaryti. Kodėl konkrečiai jie nori sugriauti Siriją – neaišku. Galbūt kažkas karo pramonėje nori pasipelnyti; gal todėl, kad neužbaigtas reikalas su „blogio ašimi“ ir Artimųjų Rytų pertvarka (toliau Iranas); dar vienas variantas – tolimesnis valdomo chaoso juostos kūrimas regione.

REKLAMA
REKLAMA

Kuo baigsis šitos varžybos, pasakyti sunku. Įdomesnis klausimas – kas leidžia B. Obamai gana atkakliai priešintis neokonservatorių spaudimui. Galbūt – jo, kaip juodaodžių, imigrantų ir vargšų prezidento, faktorius (neduok, Dieve, su juo kas nors atsitiks – gali įvykti socialinis sprogimas).

REKLAMA

Kitos valstybės pagrindinės amerikietiškųjų „vanagų“ stovyklos rėmėjos – Didžioji Britanija su Prancūzija, Saudo Arabija, Kataras ir Turkija.

Kuo aktuali europiečiams Sirija, gana sunku suprasti. Britai visada ėjo koja kojon su Amerika ir net kurstė jos agresyvias nuotaikas, o prancūzų simpatija Sirijos opozicijai aiškintina nebent didžiosios valstybės ambicija dalyvauti dideliame žaidime ir sugauti kokią nors žuvį drumstame vandenyje. Dėl Saudo Arabijos ir Kataro viskas daug aiškiau. Šiuo atveju pažymėtini keli momentai. Pirma, ne taip seniai JAV specialiosios pajėgos gelbėjo Kataro valdantįjį režimą nuo perversmo, todėl jis kai kam Jungtinėse Valstijose skolingas. Be to, sakoma, kad ši valstybė seniai siekia regioninės galios statuso, kišdama savo nosį visur, kur tik ją galima įkišti. Taigi Kataras ir Saudo Arabija kovoja ne tiek su Sirija, kiek su jos sąjungininku šiitišku Iranu. Antra, kaip minėta, B. Obama lyg ir planuoja palikti Artimuosius Rytus, o tai reiškia – susilpninti (nutraukti) ryšius su regiono sąjungininkais (o kur dar Amerikos planuai užversti priklausomybės nuo arabiškos naftos puslapį). Tai, žinoma, netenkina Kataro ir Saudo Arabijos. Todėl šios valstybės yra neokonservatorių, kuriems jų (kol kas) reikia, pusėje.

REKLAMA
REKLAMA

Išskirtinis personažas šioje istorijoje yra Turkija. Prieš kurį laiką jos valdžia (visuomenės nuomonė yra kiek kitokia) aktyviai rėmė Sirijos sukilėlius. Tačiau Ankara šiuo atveju labiau žaidė savo žaidimą, negu veikė tam tikrų JAV jėgų farvateryje. Vieša paslaptis, kad Turkijos premjeras R. Erdoganas turi svajonę viena ar kita forma atkurti musulmonišką Osmanų imperiją, bet staiga susidūrė su rimtomis problemomis šalies viduje. Žinoma, galima teigti, kad masiniai protestai Turkijoje yra grynai vidinio pobūdžio, bet sunku atsikratyti minties, kad kažkas (galbūt B. Obamos stovykla) tiesiog pristabdė R. Erdoganą su jo imperiniu entuziazmu. Tuo pat metu Sirijos kariuomenė nukirto opozicijos paramos gyslą iš Libano, ir tada staiga džihadą B. Assadui paskelbė Egiptas (tarsi jam savo problemų trūktų, o kaimyninės valstybės radikalizacija jam yra naudinga). Kai M. Mursis tapo prezidentu, buvo tam tikrų klausimų dėl to, kas už jo stovi. Viena vertus, jis laimėjo kaip „Musulmonų brolijos“ atstovas. Kita vertus, Amerika kažkaip ramiai priėmė jo (kadaise studento Jungtinėse Valstijose) pergalę. Ir štai dabar, kai M. Mursis prakalbo standartiniais B. Assado priešininkų žodžiais, abejonių beveik neliko.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dabar apie tuos, kurie yra kitoje barikadų pusėje. Su jais viskas gana paprasta. Lyderio vietoje – Rusija. Jos motyvai remti B. Assadą yra keli. Pirma, jis perka rusišką ginkluotę (gal bendrame fone šis argumentas ir neatrodo rimčiausias, bet pinigai niekam netrukdo, ypač prisimenant, kiek karinių kontraktų buvo prarasta Libijoje po pulkininko M. Kaddafi mirties). Antra, Sirija yra vienas iš nedaugelio Rusijos forpostų regione (ką jau kalbėti apie laivyno bazę Tartuso uoste). Trečia, B. Assado palaikymas yra principo reikalas geopolitinėje priešpriešoje su Amerika (ypač po Libijos istorijos), remiant joje B. Obamos lagerį. Maskva supranta, kad jeigu nugalės neokonservatoriai, kitas gali būti Iranas, o tai jau jos artimasis užsienis.

REKLAMA

Šiame kontekste (nepamirštant varžybų dėl lyderystės regione su Saudo Arabija) net neverta aiškinti, kodėl B. Assadą gelbėja Teheranas ir jo „Hezbollah“. Irano ir Rusijos užnugaryje stovi Kinija. Ji, kaip ir Kemlius, yra nepatenkinta Amerikos geopolitine savivale. Be to, jeigu kitas bus Iranas, kils grėsmė jos energetiniam saugumui.

Pagaliau Izraelis, kuris faktiškai atsidūrė tarp dviejų ugnių. Jo pagrindinis interesas – kad Sirijoje viskas apsiramintų, nes jam ir taip užtenka problemų su islamo radikalais. Be to, kyla įtampa Golano aukštumose. Galiausiai, konflikto dinamika veda prie to, kad Sirijoje atsiras/atsirado rusiškas zenitinis kompleksas S-300, ir tai gerokai apsunkins žydų galimybes naikinti negeidaujamus taikinius Sirijos teritorijoje. Kita vertus, Izraelis, kurio santykiai su B. Obamos administracija klostosi ne itin sklandžiai, suvokia, kad Sirijos klausimo „uždarymas“ su B. Assadu valdžioje yra dabartinio JAV prezidento plano įgyvendinimas, o tai, savo ruožtu, reiškia jau minėtą Amerikos išėjimą į Aziją ir yra lygu Izraelio ir branduolinio Irano problemos pamiršimui. O tai jau blogai. Todėl lyg ir naudinga paremti neokonservatorius, o šie Tel Avivo neatsisako. Bet tada nežinia, kas bus Sirijoje. Ir ką daryti? Tikėtina, kad Izraelis susitaikys su galima kaimyno destabilizacija/radikalizacija vardan amerikietiškos paramos išsaugojimo, stengdamasis išlikti neutralus.

REKLAMA

Ir pabaigai negalima nepasakyti kelių žodžių apie kovojančius Sirijoje visų rūšių islamo radikalus. Jiems, tiesą pasakius, nusispjaut į visokiausius geopolitinius globalių ir regioninių galių interesus. Jie sumaniai naudojasi jų ambicijomis, ir gali ateiti laikas (jeigu kartosis nauji tokie atvejai kaip Libijos ir Sirijos), kai maža korta virs tūzu, kuris taps didžiule problema visiems (ypač dabartiniams jų rėmėjams Vakaruose).

Štai toks dėliojasi pasiansas. Iš pirmo žvilgsnio tik įdomus žaidimas, bet ore tvyro realaus pavojaus ir pasaulinės geopolitinės krizės (nesinori sakyti – karo) kvapas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų