Drįstu teigti, kad šiuo metu (nuo 2008 metų kovo mėn.) rasizmo ir ksenofobijos problema Lietuvoje pernelyg ir nenatūraliai eskaluojama, nes rasistinio smurto lygis praktiškai toks pat, kaip ir 2004-2007 metais, o žymiosios Kovo 11-osios eitynės Gedimino prospektu vyksta tokiu pat sąstatu ir tokiais pat klyksmais nuo 2003 metų. Vaikščiodavo, beje, ir ankstesniais metais, tik atokesniais maršrutais.
Iš vienos pusės padidintas dėmesys problemai teikia vilčių, kad bus siekiama teigiamų poslinkių, iš kitos toks staigus susidomėjimas problema, kuri daug metų buvo ignoruojama, kelia įtarimų, kad tai bus tik trumpalaikis „vajus“, ir po kokio pusmečio vėl niekam nebus įdomu. Be to, neapgalvotas ir pernelyg dažnas temos nagrinėjimas gali netgi prisidėti prie rasistų skinheadų judėjimo populiarinimo (ar daug kas Lietuvoje apie juos žinojo iki 2008 m. kovo mėn?). Juolab, kad informacija pateikiama, dažnai apipinant visiškomis nesąmonėmis, pavyzdžiui, kad skinheadai dirba Rusijos žvalgybai ir pan.
Reiškinys, deja, paplitęs
Iš kai kurių žiniasklaidos publikacijų ir reportažų gali susidaryti įspūdis, kad esminė rasizmo ir ksenofobijos problema yra ekstremistinė White power skinheadų grupuotė (su prijaučiančiais galima priskaičiuoti iki 300 žmonių per visą Lietuvą, „tikrųjų“ entuziastų, be abejo, mažiau). Jos iš tiesų yra priešakinis ir radikaliausias būrys, tačiau, kaip liudija tiek sociologinės apklausos, tiek asmeninės patirtys, rasistinės ir ksenofobinės idėjos yra visai priimtinos daugeliui „normalių“ žmonių. Aišku, jie jų pernelyg neafišuoja, nes nenori gadinti sau karjeros ar panašiai, bet, kai alkoholis atpalaiduoja liežuvį, tai dažnai išgirsti pareiškimų, kurių visiškai nesitiki iš respektabilumu tiesiog trykštančio piliečio. Todėl nėra tikslinga pernelyg daug dėmesio skirti ekstremistinės grupuotės atstovams – jų jau vis tiek nepakeisi, bet naudingiau būtų ruošti švietėjiškas bei propagandines priemones, skirtas didžiajai mūsų visuomenės daliai.
Tenka pripažinti, kad rasistinis smurtas mūsų šalyje yra sudėtinė bendros sistemos dalis – agresijos lygis Lietuvoje yra gana didelis, ir baltasis lietuvis tamsiame skersgatvyje turi ne ką mažesnius šansus „gauti į bliūdą“, negu juodasis somalietis. Taip pat agresija pasireiškia idiotišku vairavimo stiliumi, kuriuo siekiama pažeminti aplinkinius. Slogi atmosfera tvyro ir daugelyje darboviečių (tiek privačių, tiek valdiškų), kur viršininkai tiesiog terorizuoja pavaldinius, manydami, kad kitaip šie tiesiog tinginiaus. Daug fizinės bei psichologinės prievartos vaikai patiria šeimoje ir mokykloje.
Įvairios agresijos formos jau tapo neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi, ir keisti reikia bendrą situaciją, o ne pasirinkti vieną aspektą – rasinį, kuris yra greičiau egzotiškas, negu vyraujantis. Sumažinus bendrą agresijos lygį, be abejo, sumažės ir rasistinių išpuolių.
Dėl sprendimo būdų
Kalbant apie rasizmo problemą, siūlau atriboti sprendimo būdus. Šiuo metu tikimasi visus rasizmo ir ksenofobijos problemos aspektus spręsti teisinėmis bei represinėmis priemonėmis – va, papildome kodeksus, griežtinam bausmes ir jau galim užsidėti paukščiuką ataskaitose – gal Briuselis pagirs. Tačiau vienas dalykas yra rasistinis smurtas gatvėse, o kitas dalykas yra rasistinių idėjų propagavimas nesmurtaujant.
Smurto gatvėse problemą galima gana efektyviai spręsti represinėmis priemonėmis, nes agresyvūs žmonės būtent joms yra labiausiai atviri ir imlūs. Skinheadų judėjimo pirmoji banga 1995-1997 buvo nė kiek ne mažiau aktyvi ir agresyvi, negu antroji 2004-2008 metais. Tada irgi gatvėse gana dažnai nukentėdavo tamsesni užsieniečiai. 1997-1998 metais po kelių išpuolių skinheadai susilaukė realių bausmių, ir rasistinių išpuolių ženkliai sumažėjo keliems metams ir tik 2003 metais vėl prasidėjo smurtinis aktyvumas. Ir nieko keisto, nes tais metais po vieno išpuolio, kurio metu nukentėjo du žmonės iš Artimųjų Rytų, užpuolikai buvo sulaikyti ir teismas jiems neskyrė jokių bausmių, tik atidavė šeimos nariams pagal laidavimą. Tai ko gi nesmurtauti, jei teisėjas tik pirštu pagrūmoja. Skiriant realias bausmes, noras kažką mušti, be abejo mažėtų. Tas, beje, galioja bet kokiam smurtui gatvėse, ne tik rasiniam.
Be abejo, nereikia perlenkti lazdos, kaip buvo incidento su Berneen atveju, kai po nedidelio chuliganizmo LR pilietė ilgam atsidūrė areštinėje, lyg įvykdžiusi tyčinę žmogžudystę. Dar ims ir kreipsis į Strasbūro teismą su visais neblogais šansais laimėti. Vietoj maksimalaus griežtumo represines priemones geriau taikyti kūrybiškiau, pvz., už rasistinį smurtą skirti viešųjų darbų kinų restorane ar Pabradės užsieniečių registracijos centre.
Tačiau nėra tikslinga remtis teisinėmis bei represinėmis priemonėmis, kai kalbama apie rasizmo ir ksenofobijos propagandą. Vokietijos institucijos intensyviai persekioja bet kokias rasizmo užuominas, netgi tokias anekdotines, kaip svastikos nutepliojimas ant išvietės sienos, todėl per metus fiksuojama apie 50 tūkstančių nusikaltimų rasiniais motyvais. Tuo tarpu JAV neonaciams su visomis jų atributikomis leidžiama kolonomis žygiuoti centrinėmis miestų gatvėmis, ir kaip šaiposi liudininkai, policija dar juos saugo nuo praeivių užgauliojimų. Rezultatas abiejose šalyse panašus – Vokietijai neonacių išnaikinti nepavyksta nepaisant visų pastangų, o JAV jie neplinta, kaip amaras, nors niekas jiems netrukdo.
Taip yra todėl, kad europietiška teisinė-administracinė tradicija linkusi viską maksimaliai reguliuoti ir biurokratizuoti, o JAV tradicija propaguoja kuo mažesnį valdžios kišimąsi į įvairias gyvenimo sritis. Lietuva gali rinktis bet kurį iš šių modelių grynai pagal skonį, nes pagal rezultatyvumą jie gana panašūs.
Realiai rasizmo ir ksenofobijos ideologijos plitimą galime mažinti tik švietimo priemonėmis Juk įvairios švietimo priemonės jau vyksta daug metų ir nesakyčiau, kad rezultatų nėra. Užtenka tik jas tęsti ir tobulinti (apsieinant be tokių vajų, kaip dabar), ir po 10-15 metų galime tikėtis teigiamų rezultatų. Aišku, nereikia naiviai tikėtis, kad rasizmo ideologijos išpažinėjų neliks visiškai – visada gi atsiranda, kas kolekcionuoja pašto ženklus, kas veisia žuveles-astronautus, kas groja klarnetu, tai atsiras ir kam niežti nagai mušti kitokį. Ekstremistų plitimą galima nebent pristabdyti.
