Tą naktį, kai Seimas pirmą kartą nepatvirtino Arūno Valinsko parlamento pirmininku gal ir buvo parlamento salėje tokių Permainos koalicijos atstovų, kurie siekė pamokyti naujai iškeptą politiką už aroganciją. Ir darė tai sąmoningai. Bet žvelgiant į kandidato į premjerus Tėvynės Sąjungos lyderio Andriaus Kubiliaus veidą aiškiai matėsi, kad toks akibrokštas jam buvo netikėtas ir vargu, ar ši pamoka galėjo būti kolektyvinis Permainų koalicijos sumanymas, siekiant pastatyti A. Valinską į vietą. Baisiai sunerimo ir abu Liberalų sąjūdžio lyderiai: Eligijus Masiulis ir Gintaras Steponavičius, bet, kaip teigiama, liberalcentristų vadovas Artūras Zuokas buvo ramus. Suvokęs, kad permainų koalicija be Darbo partijos paramos neišgyvens, labiausiai laimingas buvo Viktoras Uspaskich.
A.Valinsko atsakymai į žurnalistų klausimus po pirmosios nesėkmės, aiškiau už viską bylojo, jog frazė: Tautos prisikėlimo partijai postai ir valdžios kėdės nerūpi, liko praeityje. Nepavykus gauti Seimo pirmininko kėdės, jam tektų atsisakyti ir kitų jau neslepiamų ambicijų siekti aukščiausios valdžios. Juk visas Tautos prisikėlimo projektas nuo pat pradžių matyt buvo sumanytas šiam aukščiausiam tikslui realizuoti, po kurio projektas ir pačiam A. Valinskui bus nereikalingas, todėl galės išsivaikščioti po įvairias frakcijas. Jam svarbu tik, kad ,,prisikėlėjų’’ frakcija išliktų iki prezidento rinkimų ir jis pats nebūtų nuverstas iš parlamento pirmininko kėdės. O mums bus siūloma viena įdomiausių intrigų politiniame gyvenime, kuri parodys, ar Lietuvoje humoro ir šou laidų vedėjas jau gali tapti ne tik parlamento pirmininku, bet ir prezidentu. Kas po to bus Lietuvoje šio projekto iniciatoriams nerūpi.
Iš visų Permainų koalicijos partijų vadovų panašu, kad tik kandidatas į premjerus A. Kubilius šiandien negalvoja apie būsimas pareigas, kaip dar vieną žingsnį aukštyn karjeros laiptais. A. Kubilius jau buvo premjeru, kada taip pat reikėjo gelbėti šalį nuo krizės ir, kaip gelbėjimo nuo krizių premjeras, pasirodė puikiai, tačiau koją jo teigiamam įvaizdžiui pakišo „Mažeikių naftos“ privatizavimo sutartis, kuri buvo nenaudinga Lietuvai. Nepaisant visų A. Kubiliaus šnekų, kad tik po pasirašymo minėtos sutarties, „Mažeikių nafta“ galėjo ekonomiškai efektyviai dirbti, šie argumentai Lietuvos piliečių ausų nepasiekė ir neįtikino. Konservatoriams ir jų lyderiui A. Kubiliui teko aštuonetą metų atbūti opozicijoje, todėl dabar Permainų koalicija jiems yra ne tik būtina priemonė gelbėti šalį nuo krizės, bet ir galimybė Tėvynės Sąjungai įrodyti, kad sugeba efektyviai dirbti valdžioje, o ne tik kritikuoti ją. Gali būti, kad ir vakarykštė valdžia sąmoningai užleido „krizių premjerą“ į priekį dabar, kad šis atliktų visą purviną, nepopuliarų darbą krizės metu. Daug kritikos už diržų susiveržimo politiką sulauksiančią Vyriausybę pakeisti bus nesunku net ir šiandien nepopuliariems socialdemokratams.
Todėl ir nesijaudina A. Zuokas. Jo partija jau buvo valdžioje prieš šiuos rinkimus ir vėl koalicijos su socialdemokratais, kažin, ar kratytųsi. Juo labiau, kad šioje valdžios dėlionėje dėl principingos A. Kubiliaus pozicijos A. Zuokui taip ir netektų džiaugtis ministro kėde, o frakcijos lyderio vieta jam garantuota tiek liberalcentristams būnant valdžioje, tiek ir pasitraukus į opoziciją. Tačiau, jeigu kitoje koalicijoje premjeru vėl būtų G. Kirkilas, matyt, šis politikas užgrūdintas neskaidrių energetinių sandorių, neprieštarautų ir prieš kito panašaus politiko buvimą ministru.
Visiškai kitoje situacijoje yra Liberalų sąjūdžio atstovai. Skirtingai nuo liberalcentristų, Liberalų sąjūdžio atstovai vykdomojoje valdžioje dar nebuvo. Aukščiausias turėtos jų pareigos, Seimo vicepirmininko, dvi kadencijas iš eilės teko G. Steponavičiui, kaip opozicijos atstovui. Todėl tiek jam, tiek ir partijos lyderiui E.Masiuliui tai šansas parodyti savo sugebėjimus vykdomojoje valdžioje. Ir jie, nežiūrėdami į galimas pasekmes partijai, abu veržiasi prie šio tikslo vadovauti ministerijoms.
Panašios viltys parodyti, ką gali būnant vykdomojoje valdžioje vertė labai jaudintis tą naktį, kai pirmą kartą nebuvo išrinktas A. Valinskas ir kitų koalicijos partnerių kandidatus į ministrus. Viena iš Tėvynės Sąjungos lyderių, kandidatė į krašto apsaugos ministres Rasa Juknevičienė pasakė kalbą, kuri sukrėtė V. Uspaskich. Jis džiaugėsi siekiančių valdžios kalbomis apie toleranciją. Sakoma, kad valdžia ne vieną žmogų sugadina. Ypač vykdomoji. Kitus ilgam atgraso nuo politikos. Tačiau kelyje į valdžią politikai stengiasi pasirodyti vertais joje būti. Tą naktį pasikeitė ir A. Valinsko kalbos stilius. Arogantiškumą pakeitė viešai deklaruojamas noras mokytis politikos amato ir rodoma pagarba politikos senbuviams.
Ar bus šiai Vyriausybei patikėta dirbti, parodys tolesni balsavimai Seime. Visi supranta, kad sunkiausia bus pasiekti pritarimą Seime naujos Vyriausybės nepopuliariai darbų programai ir stipriai apkarpytam valstybės biudžetui. Jau šiandien abi liberalų partijos reiškia abejonių dėl skaudžių verslui mokesčių politikos žingsnių. Nežinia, kokių siurprizų galima sulaukti ir iš Prezidentūros. Ji viena diena jau sudelsė pateikti Seimui svarstyti kandidatą į premjerus Visą laiką buvusi tarsi šešėlyje, Prezidentūra pasiuntė signalą koalicijos partneriams ir A. Kubiliui, ragindama pernelyg neįsijausti į valdžios formavimo procesą be Prezidentūros žinios. Ir matyt, ateityje laukia dar ne vienas siurprizas.
