Daiva NORKIENĖ
Kartais skausmui apibūdinti neužtenka žodžių. Ar galite įsivaizduoti, ką jaučia motina, iš Vilniaus klinikos į Kauną vežanti buvusį užšaldytą savo sūnaus galvos kaulą? Veža autobusu, "mikriukais", o atvažiavus išgirsta, jog kaulas, kurį reikės priauginti, "šiek tiek atšilo"... Ar galite įsivaizduoti tą pačią motiną, kuri, pasikeisdama su dukteria, budi ligoninėje ištisus septynis mėnesius? Kad vaikinas gyventų, šeima parduoda paskutinę karvę, automobilį, praranda darbus ir prasiskolina. Tarytum už kokį asocialų asmenį šeima kas mėnesį moka mokestį ligonių kasoms - "kitaip negydys". Ir tai anaiptol ne viskas, ką teko išgyventi dėl "mažytės, netyčinės" Vilniaus gydytojų klaidos.
Liga užklupo netikėtai
Trakų rajono Kazokiškių kaimo gyventojas Raimondas Gumbis sugrįžo iš armijos. Kadangi labai norėjo pasilikti liktiniu ir siekti karjeros mūsų šalies karinėse pajėgose, išeidamas paliko prašymą. Tuoj pat ir sulaukė pranešimo: jo prašymas patenkintas. Galįs pasirinkti šalį, kurioje dirbs: Prancūziją ar Daniją. Reikia tiktai atvykti ir sutvarkyti visus formalumus. Tačiau užuot "gynęs tėvynę", vaikinas tapo pirmosios grupės invalidu, kuriam pačiam reikalinga pagalba ir nuolatinė slauga.
Buvo liepos 5-oji, kai staiga Raimondas pasijuto blogai: ėmė tinti ir rausti akių vokai, labai skaudėjo galvą. Pripirko šeima saridono, akių lašų, ir taip dvi paras vyrukas gulinėjo patale. Manė, praeis. Liepos 7 dieną jam pasidarė visai prastai: be stipraus galvos skausmo, prisidėjo ir aukšta temperatūra, o tinimas iš akių srities perėjo į kaktą. Iškvietė greitąją pagalbą. Atvažiavusi medicinos sesutė suleido vaistų nuo temperatūros. Raimondas sako jautęsis taip, kad nė neabejojęs, jog jį išveš į ligoninę. Jau buvo susirinkęs būtiniausius daiktus, apsirengęs, tačiau medikė apsisuko ir išvažiavo, patarusi "pailsėti namie".
"Poilsis" buvo nepavydėtinas: temperatūra laikėsi, prasidėjo šaltkrėtis, silpnumas, pykinimas. Kai rytojaus dieną artimieji nutarė patys vežti Raimondą į ligoninę, jis vos paėjo.
- Žiūrėjau į akyse silpstantį brolį ir supratau, kad jam darosi kažkas baisaus, - prisimena nerimo kupinas dienas sesuo Jolita Vitkauskienė. - Kakta ištinusi, iš nosies bėgo ir bėgo kraujas. O kai nuvežėme į Vilniaus Santariškių ligoninės priimamąjį, ten jį apžiūrėjo tiktai akių gydytojas ir otolaringologas E. Lesinskas. Šis jokių tyrimų neskyrė, konstatavo, kad Raimondui "alergija ir sloga". Išrašė kažkokių vaistų ir išsiuntė namo.
Kitą dieną, liepos 9-ąją, Jolita su dar labiau silpstančiu broliu važiavo į artimiausią gydymo įstaigą, Vievio ambulatoriją. Čia terapeutė E. Paberalienė irgi nepasivargino kaip nors rimčiau ligonį ištirti. "Jam tikriausiai alergija!" - medikė patvirtino vakarykštę Santariškių gydytojo diagnozę, ir pacientas, suleidus vaistų nuo temperatūros, buvo išsiųstas namo.
- Aš nežinau, kokia kalba jiems reikėjo paaiškinti, kad broliui labai blogai?! - retoriškai klausia Jolita. - Aš šaukte šaukiau visiems, kad brolis silpsta ir silpsta, kad jis jau nebepanašus į save. Ir kad jokie jų skirti vaistai nepadeda. Kodėl niekas netyrė, nenustatė tikrosios ligos? Kaip vėliau paaiškėjo, Raimondas sirgo ūmiu sinusitu, kuris, jei būtų gydytas laiku, būtų praėjęs lengvai ir be pėdsakų. Tik kaip turėjau išmelsti, kad jį laiku gydytų?!
Iš karto - į reanimaciją
Nors apie medikų klaidas "Akistata" rašo ir rašo, tokių kaip ši pasitaiko retai. Pacientas, kurį artimieji tris dienas tik ir vežiojo iš vieno gydytojo pas kitą, medikus rimčiau "sudomino" tik tada, kai jau prireikė reanimacijos.
- Liepos 10-ąją išsigandau, kad brolis nenumirtų, - prisimena Jolita, - bet greitąją pagalbą kviesti nebebuvo prasmės. Vėl išvairavome iš garažo mašiną, paprašėme brolio apsivilkti ir eiti kartu. Kai jis pakilo iš lovos, apstulbau: kojos pynėsi, laiptais vos ne vos nulipo, beveik nebepajėgė kalbėti. Kai vėl pasirodėme pas Vievio gydytoją Paberalienę, Raimondas atrodė tarsi tuoj tuoj prarasiąs sąmonę. Tik tada medikė sujudo: išrašė siuntimą į Vilniaus Žvėryne esančią infekcinę ligoninę.
Infekcinėje ligoninėje žmogus iš karto pateko į reanimaciją.
Žmonės ir ne...
Dabar Jolita Vitkauskienė gydytojus skirsto į gydytojus-Žmones, ir gydytojus-ne... Gydytoja- Žmogus buvo Jūratė Kazlauskienė, kuri ištyrė Raimondą ir nustatė - abiejų pusių plaučių uždegimas ir "dar kažkas". Iš pradžių manyta, kad tas "kažkas", atkakliai "sėdintis" vaikino smegenyse, yra meningitas. Tačiau atlikus kompiuterinį tyrimą paaiškėjo, jog tai greičiausiai pūlingas smegenų uždegimas, prasidėjęs dėl sinusito. Kitą parą atvykusios aplankyti, Raimondo motina ir sesuo jau neberado - jis buvo pervežtas į Santariškių klinikos reanimaciją.
- Santariškėse broliui buvo atliktos dvi operacijos, - prisimena Jolita. - Neviltis, sumišimas, skausmas ir kankinanti nežinia - visa, ką prisimenu iš tų baisių valandų. Kai pagaliau suradome ligoninę, kai klaidžiais koridorių labirintais pataikėme į brolio skyrių, lyg perkūnas trenkė žinia - galime jį prarasti. "Mažai vilties, kad gyvens!" - prasitarė gydytojas.
Kankinys
"Kareivėlį", kuriam tikriausiai jau niekada nebeteks kariauti, operavo. Medikų terminais, atlikta plati kraniotomija. O paprasčiau tariant, išimtas didelis kaukolės kaulas; pro susidariusią vyriško delno didumo angą chirurgai šalino pūlinius: vieną sulig puse degtukų dėžutės, kitą mažesnį.
Po operacijos Raimondas labai ilgai neatsigavo. Tris paras išbuvo visiškoje komoje, paskui po truputį ėmė gerėti: atsimerkė, pažino žmones, tačiau nekalbėjo. Galiausiai paralyžiavo dešinę kūno pusę.
- Visą mėnesį jis neištarė nė žodelio. Kaklas ištinęs, galva deformuota - išsipūtusi toje pusėje, kur nėra kaulo. Kai kartą negalėjom šalia pabudėti, iškrito iš lovos, o pasišaukti pagalbos neturėjo jėgų. Taip dvi valandas bejėgis ir išgulėjo ant palatos grindų, kol aptiko atsitiktinai užsukusi medikė.
Antrosios galvos operacijos prireikė po mėnesio - smegenyse vis dar formavosi pūliniai. Raimondas pamažu atgavo kalbą, tačiau jo savijauta buvo baisi: jis negalėjo valgyti, nuolat pykino, vėmė. Apkarstytas įvairiausia aparatūra ir lašinėmis 22 metų vyras lovoje leido savaites, mėnesius.
O pūliniai vis augo ir augo, tad per trumpą laiką atliktos dar dvi galvos operacijos. Kai artimieji suskaičiuodavo, kiek tokių intervencijų (ir narkozių) jau buvo, jiems šiaušėsi plaukai: dvi Santariškėse, keturios Lazdynuose. Ir tai dar buvo ne pabaiga!
Vos nemirė
Atėjo rugsėjis. Jolita sako mačiusi, kad jos broliui vis dar labai blogai, tačiau Universitetinės greitosios pagalbos ligoninės medikai ėmė skaičiuoti lėšas, kurias "atima" toks "brangus" ir neperspektyvus pacientas. Jolita maldaute maldavusi, kad brolį dar palaikytų skyriuje, tačiau vienas iš medikų ("ne žmogus") tik skėstelėjęs rankomis: "Ne aš vienas sprendžiu!" Raimondui buvo išrašytas siuntimas į Visoriuose esančią reabilitacijos ligoninę.
Ir arkliui aišku, kad reabilitacija reikalinga sveikstantiesiems, o ne mirštantiesiems. Tačiau visagaliai gydytojai nutarė kitaip. Kažin ar kas nors iš jų slapčia nesivylė, kad Dievulis ligonį pasiims ir taip išspręs dalį finansinių ligoninės problemų. Beje, vaikinas tuo metu buvo prilygintas mažne asocialiam: nedirba, nesimoko, neregistruotas Darbo biržoje (prisiminkite, kad jam to ir nereikėjo, kadangi laukė ir sulaukė pasiūlymo dirbti karinėse pajėgose). Bet nieko tas nejaudino. Todėl ligonio artimieji buvo priversti Ligonių kasai kas mėnesį mokėti po 135 litus, kad tik Raimondas būtų gydomas!
Rugsėjo mėnesį R. Gumbį iš modernia aparatūra aprūpintos klinikos išvežė į reabilitacijos ligoninę, kur jau rytojaus dieną jis prarado sąmonę.
- Brolį šaukė mirtis, - su ašaromis prisimena J. Vitkauskienė. - Krito kūno temperatūra, prasidėjo traukuliai - ištiko vegetacinis ir epilepsinis šokas. Vienas labai doras ir rūpestingas gydytojas atgaivino, tačiau pervežti atgal į klinikas negalėjome - būklė buvo per sunki.
O paskui prasidėjo kelionės iš vienos gydymo įstaigos į kitą. Kai būklė stabilizavosi, Raimondo buvo pervežtas į Kauno medicinos universiteto klinikas. Per porą savaičių medikai padarė stebuklą: pritaikė antibakterinius vaistus, nuo kurių Raimondas atsigavo, pagerėjo veido spalva. Paskui prasidėjo galvos vandenė, galva tapo dviguba, teko įsiūti dreną, o kūno šone - ir specialų varikliuką, kuris turės visą gyvenimą palaikyti tolygų smegenų skysčio slėgimą.
Iš Kauno ligonį vežė į Vilnių, kur medikai tik leido raminamuosius. Iš Vilniaus ligonis atsidūrė Vievio slaugos ligoninėje, iš čia vėl iškeliavo į Kauną. Tik jau į kitą Universiteto klinikų skyrių. Pagaliau vėl pataikė pas, anot Jolitos, gydytoją-Žmogų. KMUK Neurochirurgijos klinikos vadovas, medicinos mokslų daktaras Vytenis Deltuva paciento neišvarė ir nemarino. Jo skyriuje buvo atliktos dar dvi smegenų operacijos, po kurių Raimondas pasijuto geriau: nustojo pykinti, atsirado apetitas.
Susirgęs liepos 5-ąją, "kareivėlis" namo sugrįžo tiktai tą pačią šių metų vasario mėnesio dieną. Ištisi septyni mėnesiai neišmatuojamų kančių. Per tą laiką šeima prarado visas santaupas, bedarbiai tėvai pardavė paskutinę karvę, o sesuo - šeimos automobilį. Prasiskolino giminėms. Jei daugiau nebesiformuos pūlinių, bus galima atstatyti trūkstamą galvos kaulą (kol kas didelį galvos plotą dengia tiktai oda). Galva taip įdubusi, kad pirmąsyk apžiūrėjęs save Raimondas pareiškė atrodąs "kaip Frankenšteinas".
- Mes - iš kaimo, paprasti žmonės, - nusivylusi, ašarodama kalba Jolita. - Todėl nieko nepasiekiame, negaunam. Reikia pusiau paralyžiuotam broliui invalido vežimėlio - daromos kliūtys; norime nupirkti gerų vitaminų - nėra pinigų. Man pačiai artimieji kvietė greitąją, kad nuramintų - iš nevilties ir dėl patirtų išgyvenimų vos neišprotėjau.
Šeima svajoja, kad kada nors Raimondas vėl taps gražus, ruošiasi plastinei operacijai. Tačiau dėmesio iš kai kurių medikų sulaukia mažai: kadangi kaukolės atstatymo operacija bus atliekama Kaune, reikėjo iš Vilniaus ten pervežti užšaldytą kaulelį. Kaip ką tik susirgusį sūnų vežiojo iš mediko pas mediką nuosavu automobiliu (lyg nebūtų greitųjų), taip ir su tuo "lopeliu" - iš miesto į miestą teko gabenti autobusu. Visai kitaip medikai elgiasi, kai nori pasidaryti reklamos. Tuomet persodinti skirtos kiaulių kepenys ir donorų organai skraidinami kariniais sraigtasparniais.
Valstybinė medicinos audito inspekcija (vyr. inspektorės E. Pincevičiūtė ir S. Povilaitienė), ištyrusi J. Vitkauskienės skundą, nustatė: "Liepos 8 d. R. Gumbį konsultavęs Santariškių klinikų gydytojas E. Lesinskas neatliko ūmaus sinusito diagnozei nustatyti reikalingų tyrimų, nepaskyrė teisingo gydymo, todėl informavome klinikų vadovybę apie darbo trūkumus. Vievio ambulatorijos terapeutė E. Paberalienė neorganizavo savalaikio ligonio ištyrimo ir tinkamos priežiūros, todėl irgi informuota jos vadovybė". J. Vitkauskienė puoselėja viltis iš šių medikų prisiteisti žalos atlyginimą, tačiau iki šiol nerado advokato, kuris to imtųsi.
Kitame numeryje skaitykite Valstybinės medicinos audito inspekcijos direktorės Vitalės Vinickienės interviu "Akistatai" apie pacientų teises ir susiklosčiusią siaubingą padėtį medicinoje. Su žurnaliste V. Vinickienė kalbėjosi nepaisydama per "penkiaminutę" išgirsto netiesioginio SAM vadovų grasinimo, esą už problemų viešinimą "gali atsisveikinti su pareigomis".
