• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Sėdėjau dvidešimt ketvirtajame Park inn viešbučio aukšte ir spoksojau į apačioje esančią Alexanderplatz. Alfredas Döblinas matė šią aikštę beveik prieš šimtą metų. Parašė romaną ir įamžino ją. Ir Hitleris matė, ir Goebbelsas. Ir man patinka Berlynas. Lankausi čia jau kelintą sykį, ir kuo toliau, tuo labiau jis man patinka.

REKLAMA
REKLAMA

Netgi ant viešbučio rašomojo stalo paliktas plonytis bloknotėlis, į kurį rašau, man patinka: Berlin-Alexanderplatz Park-inn, beveik poezija, man patinka viešbučių poezija, laikinumas, persmelkiantis visus daiktus, trigubai brangesnis mineralinis vanduo iš minibaro (juk laikinumas griauna visus kvailus prietarus apie galimybę ką nors sutaupyti šiame pasaulyje), televizorius, kalbantis tik vokiškai (pataisa - yra pora angliškų kanalų ir vienas lenkiškas), stambi juodaodė kambarinė, atsiprašinėjanti, kad nesuspėjo sutvarkyti kambario, kol mėgavausi prašmatniais pusryčiais – rūkyta lašiša, penkiasdešimt rūšių jogurtų, ne itin aukštos kokybės ožkos sūris ir remontuojamos aikštės vaizdas pro langą.

REKLAMA

Sėdėjau prie rašomojo stalo, žiūrėjau į TV bokštą, esanti visai šalia, jis panašus į pimpalą, prarijusį futbolo kamuolį, jeigu būčiau Mažasis Princas, sakyčiau – smauglys, prarijęs golfo kamuoliuką. Ten, tame bokšte, pimpale, smauglyje kažkas nuolat žybčioja, tarsi tupėtų grupė japonų turistų su fotoaparatais ir be perstogės fotografuotų Alexanderplatz, iš viršaus, iš tokios vietos, iš kur nematė nei Döblinas, nei Hitleris, nei Goebbelsas, tik aš ir pimpalas, prarijęs golfo kamuolį. Poezija, ji būtina žmogaus gyvenime, tegul tik kaip ryto rasa, bet vis dėlto, nes ji nesusijusi su pažanga, nuolatiniu progreso siekimu, ji kaip protėvių kaulai, kaip kalbos iškasenos, kuo senesnė, tuo įdomesnė, nes joje nėra progreso isterijos; skrisdamas virš Lenkijos, 11 000 km aukštyje supratau, kad mums jau užtektų progreso, šios planetos gyventojams nebereikia jokio progreso, jeigu jie sugebėtų tuo, kas pasiekta, pasidalinti su visais. Naikiname planetą dėl pažangos, tačiau tos pažangos vaisiais visą laiką naudojasi tik saujelė sukčių, ko vertas šis sumautas progresas be gailestingumo, be užuojautos, kurių nemoko nė vienas verslo vadovėlis. Šūdo vertas progresas. Iliuzija, masalas, pigius triukas. Jeigu žmogus nesugebės tapti gailestingesnis už patį viešpatį Dievą, jo laukia nulis. Tai yra, nebus jokios ateities. Gailestingesnis už patį Sutvėrėją, mūsų teisėją, kuris žiūri į Alexanderplatz taip, kaip niekad nežiūrėjo nei Döblinas, nei Hitleris, nei japonai su fotokameromis, - tas blykčiojimas iš TV bokšto skirtas lėktuvams gąsdinti, dievaži, neleis man naktį užmigti, štai tada ir bus man padangių Venecija, bus man 24 aukštas ir Parkinn, ir viešbučių poezija, ir gailestingumas... na, kas nors, manau, vis dėlto bus...

REKLAMA
REKLAMA

Kai baigiau tokias socialiai teisingas mintis dėstyti firminiame viešbučio popieriuje, įsijungiau televizorių. Eurosportas rodė snukerio pasaulio čempionatą. Tačiau netrukus iš kažkur pasigirdo nemalonus garsas. Ėmiau žvalgytis po kambarį – lyg ir viskas tvarkoje, niekas neblykčioja, niekas nesvyla, bet garsas nesiliauja. Spjoviau į cypimą ir žiūrėjau snukerį. Dieviškas žaidimas, bet koks cypimas lyginant su juo yra apgailėtinas. Bet garsas nesiliovė, retkarčiais atrodydavo, kad net paūmėja. Ėmiau varstyti visas duris, kokias tik radau kambaryje – spintų, tualeto, dušo, - visur stiklas, stiklas, stiklas, - minibaro, netgi pamėginau surinkti miniatiūrinio seifo kodą – niekas nepadeda. XXI amžiuje cypti gali bet kas – atidžiai išstudijavau priešgaisrinį čiaupą, stirksantį palubėje, pasipuošusį užrašu, draudžiančiu jį čiupinėti, pajudinau savo kojos didįjį pirštą. Pasirodė, garsas lyg ir sumažėjo. Gal tai Stasi (Štazi) darbas? Viešbutis tarybiniais laikais buvo prikaišiotas „blakių“, štai dabar jos ir cypia. Kelia galvas kaip ir seni komunistai Lietuvoje – rašo atsiminimus, reikalauja reabilitacijos ir dar kad subinę jiems pabučiuotume, esą, Lietuvą jie mums išsaugojo. Neišdegs.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pažvelgiau pro durų akutę į koridorių – du kostiumuoti vaikinai baltais marškiniais ir žudikų veidais sukinėjosi žvalgydamiesi taip, kaip būna tik trileriuose. Vienam prie pat apykaklės tatuiruotė – lyg skarabėjus, lyg skorpionas, neriantis gylyn, peties link. Kitoj liftų aikštelės pusėje – kazino, esančio 37 aukšte, direkcija. Akivaizdu, jie plėšia kazino, o cypia signalizacija. Vaikinai sulaukė lifto ir išvyko. Garsas nesiliovė, policija nepasirodė. Vadinasi, gaisras. O snukerio partija tokia, kad negaliu viską metęs bėgti lauk. Sergu už Stephen‘ą Hendry, jis pirmauja, jis žaidžia kaip dievas. Sėdžiu, dėl viso pikto batus pasiėmęs į rankas, - jeigu pajusiu dūmus, nešiu iš čia mėsas, bet pirmiausia snukeris.

REKLAMA

Viešbučiai – nuostabus išradimas. Gali tiek visko patirti vos per porą dienų. Jeigu visi žmonės gyventų viešbučiuose, kiek problemų išsispręstų – nebutų jokių nekilnojamojo turto spekuliantų, ekonomikos perkaitimų ir teroristų – viešbučiai visus suvienytų, būtų vienas Dievas, viena TV, vienas pasaulio galas.

Pergamono muziejuje pilna nuogų graikų. Kadangi vulgarioji pornografija, rodoma televizijos, manęs jau nebedomina, su Claudia nuėjome paspoksoti iškrypėlių antikos erotomanų palikimo – neabejoju, kad jiems visos tos nuogos statulos buvo tas pats kaip mums pornožurnalai ir serialai. Akivaizdu ir tai, kad viduramžių obskurantai sunaikino laisvesnes skulptūrines kompozicijas, kitaip tariant – antikinė kamasutra pražuvo amžiams. Stovėjau ir grožėjausi Atėnės marmuro šlaunimis – jeigu tokia surakintų savo kojas aplink vyro liemenį! „Gražus užpakaliukas“, - tarstelėjo Claudia, eidama pro jaunuolį, laikantį dviejų tūkstančių metų tuštumą iškeltoje rankoje.

REKLAMA

Su Claudia smagu vaikščioti po Berlyno muziejus – mums paprastai beveik tuo pačiu metu abiems pradeda trūkti gryno oro, todėl spjaunam ir einam lauk. Taip buvo ir vakar, kai apsilankėme Berlyno sienos muziejuje Checkpoint Charlie ar panašiai. Kokio ten šūdo pilna! Pabėgimo istorijos, žmonių tragedijos. Pirmą sykį gyvenime mane suėmė baisi gėda. Galima netgi sakyti, politinė, humanistinė ir kitokia gėda. Tai visiškai kas kita, nei egoistinė, narcizistinė ar mazocistinė gėdos rūšys. Ir ne dėl psichų vokiečių arba idiotų rusų. Dėl žmogaus absurdiškumo apskritai. Jis visą laiką sugalvoja klaikiausių kliūčių sau, savo artimui, o paskui, praėjus keleriems metams, staiga nusprendžia, kad visa tai visiška kvailystė ir atšaukia draudimus, įstatymus, bausmes. Ir apverkia aukas, kurios dėl tos kvailystės žuvo, atgailauja dėl neteisybės, kurią milijonai išgyveno, samprotauja apie suluošintus gyvenimus, rašo studijas, kuria filmus, muziejus. Juk viso šio mėšlo galėtų nebūti, jeigu žmogus nors kiek pajudintų smegenis, jeigu galvotų ne apie progresą, o apie gailestingumą, atjautą, apie tai, koks trumpas žmogaus gyvenimas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kol samprotavau Claudijai apie pasaulio gelbėjimo perspektyvas, sankryžoje, šalia kurios mudu gėrėm žalią arbatą, pasirodė beprotė suplyšusiom kelnėm – pro didžiules skyles švietė balti sėdmenys – ėmė kažką šūkauti, paskui išsitraukė iš krepšelio granatą ir ištaškė visiems smegenis. Na, gerai, ne granatą, išsitraukė neaiškios kilmės bandelę, kurią piktai draskė ir mėtė apšiurusiems Berlyno balandžiams. Simbolis, pasakiau Claudijai. Simbolis, pritarė ji man. Vokiečiai mus supranta!

Grįžęs radau viešbutį nesudegusį. Vadinasi, aliarmas buvo netikras. Dėl viso pikto nusiprausiau po dušu, - kas žino, kokia naktis manęs laukia. Išėjęs iš aprasojusios kabinos pasisukau, apžiūrėjau savo užpakalį – nė lašelio marmuro! Na, nebent labai stipriai įtempus vaizduotės raumenis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų